Nepriklausomybės dienos išvakarėse – J. Vaitkaus premjera „PATRIOTAI“

patriotai04photo-d.jpg

Penktadienį, Vasario 15d., Jaunimo teatro scenoje įvyko režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio „Patriotai“ (pagal Petro Vaičiūno pjesę) premjera. Nors labai neįtikėtina, bet pats režisierius patikino, kad tai grynas atsitiktinumas, jog šio sektaklio pristatymas išpuolė Nepriklausomybės dienos išvakarėse. O žiūrovams belieka džiaugtis šiuo atsiktinumu, nes J.Vaitkaus spektaklis kur kas labiau skatina susimąstyti apie patriotiškumo, pilietinės sąžinės savokas ir reikšmę mūsų gyvenimuose nei kasmet besikartojančio formato Vasario 16-osios progai skirti minėjimai aikštėse, mokyklose ir t.t.. Net jei ir gražiomis legendomis apie mūsų didžiavyrių darbus Tėvynės labui šiame kūrinyje nekvepia. Pasak paties J.Vaitkaus, spektaklyje susipina kelios temos – pseudopatriotizmas, veidmainystė ir apsimetinėjimas.

Petro Vaičiūno pjesė “Patriotai” (1926) – komedija, ne kartą jau statyta lietuvių teatre. Sutiksiu su režisieriumi, kad šios pjesės, kuriai jau daugiau negu 80 metų, aktualumas išlikęs toks pat, kaip ir tada, kai ji buvo parašyta. Spektaklyje stebi įvykius tokius pačius, kokie vyksta ir dabar Lietuvoje. Keičiasi terminija, politinis ir korupcinis žargonas, partijų pavadinimai, lyderių pavardės, bet… Esmė nesikeičia. Labiausia ir liūdina tai, kad stebint šį spektaklį supranti, kad per šitiek metų mūsų visuomenė, nors ir turi jau kur kas daugiau galimybių savišvietai, lavinimuisi ir sąžiningam pinigų uždirbimo būdui propaguoti negu prieš kelias dešimtis metų, vis tiek nė trupučio nepažengė į priekį. Todėl režisierius Nepriklausomybės dienos išvakarėse tarsi bando vėl iš naujo žiūrėti visuomenei į akis tam, kad pabustume iš apatiškumo, kad prisimintume, kas esame ir ar tokioje valstybėje svajojome gyventi, kovodami dėl jos laisvės?!

Bandydamas pjesę priartinti šių dienų aktualijoms, režisierius siekia tam tikrom sceninėm priemonėm atspindėti sąsają su dabartine Lietuva. Tam idealiai tiko teatrinio veiksmo užnugaryje nuolat rodoma video projekcija – „gyvas“ vaizdas su esamu Lietuvos „kraštovaizdžiu“ – su virš tunelio esančiu Seimo viešbučio pastatais, po juo lekiančiais automobiliais. O gal ten visai ne Seimo viešbutis, o naujasis kapitalistinis stebuklas, prestižinis pramogų ir prekybos kvartalas, stovintis kitoje Seimo pusėje (scenografas ir video dizaineris G. Makarevičius)? Gal ir ironiškas atsitiktinumas, kad politika su kapitalizmu nuolatos gyvena kaimynystėje, ir ar tai nėra realybė, vis dar dangstoma viešos paslapties skraistėmis?..

Scenoje vaizduojamus istorinius įvykius nuo šiandieninio „vaizdelio“ skiria tik permatoma veidrodinė siena, kurioje nuolat atsispindi 1926 m. situacija, visai neiškrentanti iš konteksto šių dienų fone. Šis veidrodinis principas yra stipriausias ir esminis J.Vaitkaus spektaklio „Patriotai“ režisūrinis sprendimas, kuris padeda ne tik tiesiogiai, bet ir simbolių kalba, žiūrovui suprasti pagrindinę spektaklio idėją apie istorijos sukimąsi užburtame rate. Rodos, visai natūralu, kad visas šis veiksmas gali šiandien vykti ir vienuose iš Seimo viešbučio apartamentų su vaizdu į Vilnių.

Pagrindiniai pjesės veikėjai – buržuazinės visuomenės atstovai ne itin „švariais“ metodais besikraunantys turtus „tarnaudami“ Lietuvai. Patriotizmą ir „meilę“ tėvynei jie išreiškia kabindami ant sienų kunigaikščių portretus. Tiesa, kas jie tokie, kuo nusipelnė Lietuvai? Slaptai prisipažįsta, kad nelabai nutuokia.

Napoleonas Šereika (R. Kazlas), rodos, kažkada buvo sąžiningas pilietis, bet po žmonos mirties įtakotas neigiamos aplinkos (ach, kur tai girdėta, kad dėl visko “kalta aplinka”?!) pasimeta savo vertybėse, pasiduoda kitų įtakai, tampa tokiu pat gobšiu buržujumi, kaip ir dauguma, prasimušę į aukštesnius visuomenės sluoksnius. Jo namuose tik dukra Liucija (Severija Janušauskaitė) ir tarnaitė Ona (Aušra Pukelytė) – tie vieninteliai likę tikrieji lietuviškumo židiniai, kurie savo taisyklinga lietuviška kalba, savo vertybėmis išlieka doros ir teisingumo kelyje nuo pat pjesės pradžios iki galo.

Prisipažinsiu, maloniai likau nustebinta šį kartą R. Kazlą išvydusi visiškai skirtingame amplua negu buvom įpratę matyti kituose spektakliuose iki šiol. Čia jis nebėra despotas ar karalius – čia jis nuolankus aplinkybių tarnas, prisitaikantis prie tos ideologijos, kurią diktuoja gyvenimas, kartais net gailesčio sau reikalaujantis kvailelis… Tiesą pasakius, gal pirmą kartą gyvenime, pusę spektaklio beveik nesijuokiau iš šio aktoriaus, o viduje džiaugiausi, kad pagaliau to sulaukiau, bet… Džiaugsmas truko neilgai. Antroje dalyje, šį tylų pasitenkinimą vėl iškeičiau į juoką, nes komiškų scenų buvo kur kas daugiau negu pirmojoje – ir vėl R. Kazlas valdo situaciją! Bet ne tik jis…

patriotai2.jpg Šiame spektaklyje džiugino dar viena aktorė – Asta Baukutė, kuri atliko Liubos (Šereikos sugyventinės) vaidmenį. Rodos, geriau puslenkės meilužės vaidmeniui tiktų nebent K.Kazlauskaitė (deja, jau nebevaidinanti teatre). Tai buvo antras personažas, kuris nemažai prisidėjo prie šio spektaklio komiškumo ir bendrosios vertės. Puikiai savo vaidmenis atliko ir A. Šurna, A. Pukelytė.

Deja, labai nusivyliau A. Bialobžeskiu, kurio geriečio Rimvydžioko vaidmuo iš tikrųjų pasirodė ne iki galo išieškotas, dirbtinai suidealizuotas, neįtikinantis žiūrovo.

Kalbant apie A. Jalianiauską, tebūnie tai mano subjektyvi nuomonė, bet pražiūrėjus jau ne vieną J.Vaitkaus spektaklį su juo, taip ir nesuprantu, ką režisierius jame įžvelgė, kad taip jį myli ir duoda pagrindinius vaidmenis? Man tai yra vienas iš tų aktorių, kuris visiškai neturi charizmos ir nepasakyčiau, kad šį trūkumą kompensuoja savo itin talentinga vaidyba.

S. Janušauskaitė (atlikusi dukros Liucijos vaidmenį) vaidina neblogai, bet režisieriaus užmanymas ją pavaizduoti kaip šių dienų vienos iš subkultūrų atstovę (gotę) man nepasirodė pats tinkamiausias. Tas šaltumas, kietumas ir net juodas apdaras labai kontrastavo su tikruoju Liucijos vidiniu pasauliu ir nepridėjo jos paveikslui teigiamų atspalvių, o atvirkščiai.. Tiesiog stebint ją, man liko daug klaustukų, kokia tikroji prasmė slypi po tokia režisieriaus interpretacija šio personažu atžvilgiu? Kas tai per simbolis?

Būtina paminėti spektaklio muzikinį takelį, kurį kūrė Kipras Mašanauskas. Muzikos gurmanai žino, kad šis kompozitorius yra žinomas ne tik iš spektaklių, bet ir kaip prisidėjęs prie įvairių vertingų muzikinių projektų bei kūręs muziką ne vienam lietuviškam filmui. Muzika šiame spektaklyje tikrai nelieka nepastebėta. Idealiai atspindi nuojautas ir situacijų nuotaikas.

Kostiumus kūrė S. Straukaitė, bet jie man nepasirodė kažkuo ypatingesni, nei juos būtų kūrusi eilinė teatro kostiumininkė. Tačiau žinant Sandros stilistiką, kuriai nėra būdinga kažkokia įmantri maniera, tikriausia natūralu, kad iš šie kostiumai nerėžė akių savo ryškiomis detalėmis, nors Veličkienės tviskanti suknia ir Liubos poliarinė lapė, tikrai neliko nepastebėtos..

Apibendrinant – pjesės ir tuo pačiu spektaklio ideologija labai elementari, nieko naujo nepasakanti, greičiau primenanti nepatogias tiesas, kurias jau ir taip šiais laikasi nevengia, be jokių varžymųsi, pašaržuoti mūsų televizijos, panašiose laidose kaip „Dviračio šou“. Tad to ypatingo smogiamogo efekto, kurį žadėjo J. Vaitkus prieš premjerą, bent jau aš nepajutau. Netgi atvirkščiai – kai kurios scenos savo naivumu jau pasirodė morališkai atgyvenusios. Norėjosi, kad režisierius labiau argumentuotų šios pjesės pasirinkimą savo interpretacijomis. Kad senos iki skausmo žinomos tiesos nuskambėtų naujai, kitokiame kontekste… Bendrai, silpniausia spektaklio vieta – spektaklio pabaiga, lyg būtų pritrūkę laiko jį užbaigti, todėl nuspręsta nuimti pusę finalinės scenos, manant, kad eilinis žiūrovas nelabai tą pastebės. Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet žiūrovas (ir ne vienas) pastebėjo, kad kažkas ne iki galo ten buvo sutvarkyta.

O šiaip, spektaklis tikrai žiūroviškas, savo komedijiniu žanru panašus į to pačio amžininko B.Dauguviečio „Žaldokynę“. Rekomenduojamas visoms mokykloms vietoj nuobodžių minėjimų ir, žinoma, visiems kitiems, norintiems atgaivinti savyje patriotinius jausmus ir meilę tėvynei arba tiesiog smagiai pasijuokti.

Foto: D. Matvejev

68 komentarai apie “Nepriklausomybės dienos išvakarėse – J. Vaitkaus premjera „PATRIOTAI“

  1. nu aš suprantu, kad iš komedijos gal nereikia to katarsio tiketis, bet kalbu apskritai. Juk vertybės vis tiek daugiau mažiau bendražmogiškos yra, nelygu kokiame kontekste ir kaip jas pateiki. Tai vat režisieriaus užduotis ir yra įtikinti žiūrovą, kad tai apie ką jis nori pasakyti šiuo darbu yra be galo svarbu, kiekvienam. Deja po Vaitkaus spektaklio, kažkodėl didesnė patriotė netapau, o iš tikrųjų turėjau. Per mažai parako reiškias buvo, kad kažką manyje pramuštų. O jis per visus interviu žadėjo tai padaryti, pažadinti pilietiškumą ir pan…

  2. oi ne,toks vienas darbas patriotizmo mumyse tikrai nesukels-čia jau mūsų pačių reikalas.Kodel-visgi spekt.atmosfera ir pats noras apie problemą kalbėti man patiko,o ir forma-nieko.Gal ir geriau stengtis bent „pakrapštyti“problemą,negu nieko(kaip,tarkim,neišsirealizavęs kūrėjas MŽ tokios užduoties sau nekelia,tad ir springsta pykčiu).

  3. pasikrapstyk tu rura geriau, vaikeli, ar kokia kita vieta, gal katarsis sudrebins iki pasaknu, issirealizuosi ir toliau galesi g taske/o ieskoti

  4. MZ, dar vienas panašaus pobūdžio komentaras su neatsargiai parinktais žodžiais ir gausit kelialapį ilgai kelionei į nesusitvardančių komentatorių meką.

  5. Nu jo, man kas pasakytu, kad kazkokiam teatre sukurta antra „Žaldokyne“, tai man atrodo būtų paskutinis kriterijus, kuris mane galėtų palenkti pasirinkti šį spektaklį nueiti pažiūrėjimui. Bet kartu jis labai aiškiai nusakantis žanrą ir kam jis patinka, tai pirmyn!
    Beje Arunai, mano esminiai apžvalgos kritiniai kirčiai beveik visi sutapo su Jauniškiu, o Oginskaitė šį kartą apsiėjo labai jau tik paviršiumi..

  6. Oginskaitė nenorėjo „komplikuotis“. Negi nematėte kaip „gerbiamasai MARTINSONS“ užsipuolė kritikus per TV dėl jo šedevro „Nereikalingi žmonės“ sudirbinėjimo. Tikrai pasijusčiau nejaukiai, jei būčiau tas kritikas, kuriems jis tėškė tokią panieką.
    Ką gi, gyvenimas būna geriausias teisėjas…

  7. Nežinau, Vardenis Pavardenis sakė, kad čia geras spektaklis.

  8. Nu atsiprašau, o tai ką po Martinsons „išpuolimo“ Lietuvoje jau nebegalima tikėtis objektyvios kritikos, nes visi bijos komplikuotis? :( tiesa ir be Martinsono pasisakymu čia jautesi kurie kritikai kurių menininkų atžvilgiu nelabai nori komplikuotis..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.