Penktadienį, Vasario 15d., Jaunimo teatro scenoje įvyko režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio „Patriotai“ (pagal Petro Vaičiūno pjesę) premjera. Nors labai neįtikėtina, bet pats režisierius patikino, kad tai grynas atsitiktinumas, jog šio sektaklio pristatymas išpuolė Nepriklausomybės dienos išvakarėse. O žiūrovams belieka džiaugtis šiuo atsiktinumu, nes J.Vaitkaus spektaklis kur kas labiau skatina susimąstyti apie patriotiškumo, pilietinės sąžinės savokas ir reikšmę mūsų gyvenimuose nei kasmet besikartojančio formato Vasario 16-osios progai skirti minėjimai aikštėse, mokyklose ir t.t.. Net jei ir gražiomis legendomis apie mūsų didžiavyrių darbus Tėvynės labui šiame kūrinyje nekvepia. Pasak paties J.Vaitkaus, spektaklyje susipina kelios temos – pseudopatriotizmas, veidmainystė ir apsimetinėjimas.
Petro Vaičiūno pjesė “Patriotai” (1926) – komedija, ne kartą jau statyta lietuvių teatre. Sutiksiu su režisieriumi, kad šios pjesės, kuriai jau daugiau negu 80 metų, aktualumas išlikęs toks pat, kaip ir tada, kai ji buvo parašyta. Spektaklyje stebi įvykius tokius pačius, kokie vyksta ir dabar Lietuvoje. Keičiasi terminija, politinis ir korupcinis žargonas, partijų pavadinimai, lyderių pavardės, bet… Esmė nesikeičia. Labiausia ir liūdina tai, kad stebint šį spektaklį supranti, kad per šitiek metų mūsų visuomenė, nors ir turi jau kur kas daugiau galimybių savišvietai, lavinimuisi ir sąžiningam pinigų uždirbimo būdui propaguoti negu prieš kelias dešimtis metų, vis tiek nė trupučio nepažengė į priekį. Todėl režisierius Nepriklausomybės dienos išvakarėse tarsi bando vėl iš naujo žiūrėti visuomenei į akis tam, kad pabustume iš apatiškumo, kad prisimintume, kas esame ir ar tokioje valstybėje svajojome gyventi, kovodami dėl jos laisvės?!
Bandydamas pjesę priartinti šių dienų aktualijoms, režisierius siekia tam tikrom sceninėm priemonėm atspindėti sąsają su dabartine Lietuva. Tam idealiai tiko teatrinio veiksmo užnugaryje nuolat rodoma video projekcija – „gyvas“ vaizdas su esamu Lietuvos „kraštovaizdžiu“ – su virš tunelio esančiu Seimo viešbučio pastatais, po juo lekiančiais automobiliais. O gal ten visai ne Seimo viešbutis, o naujasis kapitalistinis stebuklas, prestižinis pramogų ir prekybos kvartalas, stovintis kitoje Seimo pusėje (scenografas ir video dizaineris G. Makarevičius)? Gal ir ironiškas atsitiktinumas, kad politika su kapitalizmu nuolatos gyvena kaimynystėje, ir ar tai nėra realybė, vis dar dangstoma viešos paslapties skraistėmis?..
Scenoje vaizduojamus istorinius įvykius nuo šiandieninio „vaizdelio“ skiria tik permatoma veidrodinė siena, kurioje nuolat atsispindi 1926 m. situacija, visai neiškrentanti iš konteksto šių dienų fone. Šis veidrodinis principas yra stipriausias ir esminis J.Vaitkaus spektaklio „Patriotai“ režisūrinis sprendimas, kuris padeda ne tik tiesiogiai, bet ir simbolių kalba, žiūrovui suprasti pagrindinę spektaklio idėją apie istorijos sukimąsi užburtame rate. Rodos, visai natūralu, kad visas šis veiksmas gali šiandien vykti ir vienuose iš Seimo viešbučio apartamentų su vaizdu į Vilnių.
Pagrindiniai pjesės veikėjai – buržuazinės visuomenės atstovai ne itin „švariais” metodais besikraunantys turtus „tarnaudami“ Lietuvai. Patriotizmą ir „meilę“ tėvynei jie išreiškia kabindami ant sienų kunigaikščių portretus. Tiesa, kas jie tokie, kuo nusipelnė Lietuvai? Slaptai prisipažįsta, kad nelabai nutuokia.
Napoleonas Šereika (R. Kazlas), rodos, kažkada buvo sąžiningas pilietis, bet po žmonos mirties įtakotas neigiamos aplinkos (ach, kur tai girdėta, kad dėl visko “kalta aplinka”?!) pasimeta savo vertybėse, pasiduoda kitų įtakai, tampa tokiu pat gobšiu buržujumi, kaip ir dauguma, prasimušę į aukštesnius visuomenės sluoksnius. Jo namuose tik dukra Liucija (Severija Janušauskaitė) ir tarnaitė Ona (Aušra Pukelytė) – tie vieninteliai likę tikrieji lietuviškumo židiniai, kurie savo taisyklinga lietuviška kalba, savo vertybėmis išlieka doros ir teisingumo kelyje nuo pat pjesės pradžios iki galo.
Prisipažinsiu, maloniai likau nustebinta šį kartą R. Kazlą išvydusi visiškai skirtingame amplua negu buvom įpratę matyti kituose spektakliuose iki šiol. Čia jis nebėra despotas ar karalius – čia jis nuolankus aplinkybių tarnas, prisitaikantis prie tos ideologijos, kurią diktuoja gyvenimas, kartais net gailesčio sau reikalaujantis kvailelis… Tiesą pasakius, gal pirmą kartą gyvenime, pusę spektaklio beveik nesijuokiau iš šio aktoriaus, o viduje džiaugiausi, kad pagaliau to sulaukiau, bet… Džiaugsmas truko neilgai. Antroje dalyje, šį tylų pasitenkinimą vėl iškeičiau į juoką, nes komiškų scenų buvo kur kas daugiau negu pirmojoje – ir vėl R. Kazlas valdo situaciją! Bet ne tik jis…
Šiame spektaklyje džiugino dar viena aktorė – Asta Baukutė, kuri atliko Liubos (Šereikos sugyventinės) vaidmenį. Rodos, geriau puslenkės meilužės vaidmeniui tiktų nebent K.Kazlauskaitė (deja, jau nebevaidinanti teatre). Tai buvo antras personažas, kuris nemažai prisidėjo prie šio spektaklio komiškumo ir bendrosios vertės. Puikiai savo vaidmenis atliko ir A. Šurna, A. Pukelytė.
Deja, labai nusivyliau A. Bialobžeskiu, kurio geriečio Rimvydžioko vaidmuo iš tikrųjų pasirodė ne iki galo išieškotas, dirbtinai suidealizuotas, neįtikinantis žiūrovo.
Kalbant apie A. Jalianiauską, tebūnie tai mano subjektyvi nuomonė, bet pražiūrėjus jau ne vieną J.Vaitkaus spektaklį su juo, taip ir nesuprantu, ką režisierius jame įžvelgė, kad taip jį myli ir duoda pagrindinius vaidmenis? Man tai yra vienas iš tų aktorių, kuris visiškai neturi charizmos ir nepasakyčiau, kad šį trūkumą kompensuoja savo itin talentinga vaidyba.
S. Janušauskaitė (atlikusi dukros Liucijos vaidmenį) vaidina neblogai, bet režisieriaus užmanymas ją pavaizduoti kaip šių dienų vienos iš subkultūrų atstovę (gotę) man nepasirodė pats tinkamiausias. Tas šaltumas, kietumas ir net juodas apdaras labai kontrastavo su tikruoju Liucijos vidiniu pasauliu ir nepridėjo jos paveikslui teigiamų atspalvių, o atvirkščiai.. Tiesiog stebint ją, man liko daug klaustukų, kokia tikroji prasmė slypi po tokia režisieriaus interpretacija šio personažu atžvilgiu? Kas tai per simbolis?
Būtina paminėti spektaklio muzikinį takelį, kurį kūrė Kipras Mašanauskas. Muzikos gurmanai žino, kad šis kompozitorius yra žinomas ne tik iš spektaklių, bet ir kaip prisidėjęs prie įvairių vertingų muzikinių projektų bei kūręs muziką ne vienam lietuviškam filmui. Muzika šiame spektaklyje tikrai nelieka nepastebėta. Idealiai atspindi nuojautas ir situacijų nuotaikas.
Kostiumus kūrė S. Straukaitė, bet jie man nepasirodė kažkuo ypatingesni, nei juos būtų kūrusi eilinė teatro kostiumininkė. Tačiau žinant Sandros stilistiką, kuriai nėra būdinga kažkokia įmantri maniera, tikriausia natūralu, kad iš šie kostiumai nerėžė akių savo ryškiomis detalėmis, nors Veličkienės tviskanti suknia ir Liubos poliarinė lapė, tikrai neliko nepastebėtos..
Apibendrinant – pjesės ir tuo pačiu spektaklio ideologija labai elementari, nieko naujo nepasakanti, greičiau primenanti nepatogias tiesas, kurias jau ir taip šiais laikasi nevengia, be jokių varžymųsi, pašaržuoti mūsų televizijos, panašiose laidose kaip „Dviračio šou“. Tad to ypatingo smogiamogo efekto, kurį žadėjo J. Vaitkus prieš premjerą, bent jau aš nepajutau. Netgi atvirkščiai – kai kurios scenos savo naivumu jau pasirodė morališkai atgyvenusios. Norėjosi, kad režisierius labiau argumentuotų šios pjesės pasirinkimą savo interpretacijomis. Kad senos iki skausmo žinomos tiesos nuskambėtų naujai, kitokiame kontekste… Bendrai, silpniausia spektaklio vieta – spektaklio pabaiga, lyg būtų pritrūkę laiko jį užbaigti, todėl nuspręsta nuimti pusę finalinės scenos, manant, kad eilinis žiūrovas nelabai tą pastebės. Nežinau, kaip ten buvo iš tikrųjų, bet žiūrovas (ir ne vienas) pastebėjo, kad kažkas ne iki galo ten buvo sutvarkyta.
O šiaip, spektaklis tikrai žiūroviškas, savo komedijiniu žanru panašus į to pačio amžininko B.Dauguviečio „Žaldokynę“. Rekomenduojamas visoms mokykloms vietoj nuobodžių minėjimų ir, žinoma, visiems kitiems, norintiems atgaivinti savyje patriotinius jausmus ir meilę tėvynei arba tiesiog smagiai pasijuokti.
Foto: D. Matvejev
Beje, artimiausi šios premjeros spektakliai numatyti:
kovo 8 – 9d. Jaunimo teatre.
Norėjau ir aš pamatytim, kas gavosi. Premjeros išvakarėse garbusis režisierius tiesiog sklaidėsi šalies politinės ir visuomeninės realybės demaskavimais (Respublika). Matau, kad šedevras nesigavo…
O nepamačiau, nes nesugebėjau nebaigti žiūrėti G.G.Matquezo ekranizacijos. Deja, kas būtų paprasta nacionalinio teatro atžvilgiu, Jaunimo teatre neįmanoma – 15 min. pavėlavus visi durų skląsčiau jau būna užvirinti. Nematau teatro prisitaikymo prie rinkos, todėl esu „įtemtuose santykiuose”. Žinoma, lengviausia teigti, kad spektakliui reikia „ruoštis” – nusipirkti bilietus 2007 metais, atvykti prieš valandą, prisikvėpuoti auros, prisiminti, ką išvakarėse perskaitei kūrinyje, pagal kurį pastatytas spektaklis. Tikiuosi, kad Jaunimo teatro lankytojai būtent tokie.
Ką gi, nauda vis vien yra. Dabar jau užvaldė abejonės ar iš viso verta žiūrėti.
Taip teatras ir praranda litus…
Arūnai, tas požiūris „kas ne pagal mane, tas nesąmonė/ neteisybė” jau pradeda nebestebinti. Pavyzdžiui aš labai džiaugiuosi, kad į spektaklį neįleidžia vėluojančių. Tau tai kas – tu net festivalinių filmų metu leidi sau pakalbėti telefonu, o aš ateinu atitrūkti, pasinerti į reginį. Ruoštis prieš metus nereikia, bet sugebėti susikaupti tom keliom valandom ir atvykti laiku – tikrai galima. Nebent nelabai norima. Gerai, kad Jaunimo teatro lankytojai ne tokie.
Aš ir džiaugiuosi, kad neįleidžia. Nes jau nera nieko baisiau, kai pradeda brautis i savo vieta, per visa sale pavelavusieji. tiek kine, tiek teatre. O Marquezo ekranizacija tokiu atveju gali paziureti ir kita diena. nemanau, kad cia buvo tas atvejis kai žūt būt reikejo persiplėšti. Aš ir penktadienį negalejau apsilankyti premjeroje, nes buvo prioritete kiti planai, bet pamačiau sekmadienį, be jokių problemų.
Šiaip Arūnai nėra blogas tas spektaklis, tik sakau biški nedadirbtas, pritrūko naktų.. Ir tau komedijos gi patinka (visiems jos patinka!), tad jei nueisi kova, manau jau bus truputi labiau nugludintas ;)
Teko būti šiame spektaklyje vasario 17 d. Pritariu Jurgai dėl kritikos Liucijos ir Rimvydo personažams. Liucija atrodė taip, lyg maištautų prieš pseudopatriotiškumą, bet ne dėl to, kad jai rūpi Lietuva, o dėl to, kad ji tiesiog jaunatviška, jai nuobodūs tie suaugusių žaidimai, jai nepriimtina tai, kad vietoj mamos tėvas gavo kažkokią „puslenkę” kekšę. Liucijos idėjiniam užtaisui trūko įtikinamumo. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad jos ginamas lietuviškumas buvo pateiktas kokčiai. Bialobžeskis neatrodė įtaigus Ministras Pirmininkas ir inteligentas, mokantis 9 kalbas. Šiam vaidmeniui reikėjo charizmatiškesnio, šiltesnio, tvirtesnio aktoriaus. Pernelyg vulgariai buvo pateiktas ir pasišaipymas iš profesoriaus Lebertzono „aistros” blaivybei.
Niekam Nacionaliniame teatre nepakenkiau. Kvailystė pavėlavus trukdyti kitiems.
Džiaugiuosi už Jaunteatrį, kad jiems nesvarbu, jeigu koks individas pasiruošęs sumokėti, kad tik įleistų. O jie užrakinę kasas…
Komedijas mėgstu kaip ir kitką. Svarbu, kad GERAI būtų padaryta. Matau, kad šiuo atveju šiaipsau gavosi. Nors pamatyti galima. Spręsiu po Juaniškio-Oginskaitės pamąstymų.
Sveikinu, jei per festivalį žiūrima puse šimto filmų ir nesinaudojama telefonu. Man yra ir kitų reikalų…
Su vienu festivalių lankytojų iš Lietuvos, kolegos jau atsisako gyventi viename kambaryje Kanuose, Berlyne.
7 val. ryto jis išrikiuoja atvykėlius, pareiškia, kad ne miegoti atvažiavote, ir išvaro į filmų peržiūras. Linkiu į tokius sąžininguolius nesilygiuoti…
Gaila, kad ne bet kada galiu kiną žiūrėti. Jūs kritikuojate, bet neprisiruošite pamatyti to ekraninio Marquezo (neteigiu, kad būtina). Todėl viskas gerai. Nieko neprarandu, kad su Jaunteatriu „nesutariu”. Į Jonyno pastatymus stengsiu nevėluoti…
Kodėl šiaip sau? Neblogiau negu „Iliuzijų traukinys” :D O kasos buvo uždarytos dėl paprastos priežasties – bilietų juk nebuvo.
Arunai, tu piktiniesi visa nepagristai tomis Jaunimo teatro kasomis. Pirmiausia ju darbo laikas yra iki 18 val. Butent iki tada, kol prasideda spektaklis. Antra – jos galejo jau uzsidaryti tuo atveju, kad bilietu nebuvo. Tad nemanau, kad jaunimo teatras baisiai nubiednes del vieno bilieto (kuri neva tu kada nors nupirksi atlekes pavelaves) speliodami ir rizikuodami tokiu veluojanciu samoningumu – tures jis sazines nesiverzti per visa sale prasidejus spektakliui i savo vieta ar ramiai palauks šone pertraukos.. Nepyk, bet tikrai nematau jokio logiško pagrindimo keist jiems savo taisykles. O požiūris, kad pas viena režisieriu gali veluoti, o pas kita ne, arba vieni turi teise filmo metu kalbeti telefonu, o kiti tai ne.. tai irgi ka zinau.. Man atrodo, cia tiesiog yra pagarbos aplinkai reikalas ir tiek. Visi tu reikalu turi, bet kazkaip susitvarko.
Kaip ir del to keliančio visus ant koju eiti žiūreti nuo 7 val. filmus. Tiesa pasakius, nesupratau prie ko jis čia po šita tema. Bet manau jei vadovaučiau panašiai delegacijai, mano požiūris būtų panašus, kad ne išsimiegoti atvažiavot.. :)
O del Marquezo „Meile choleros metu”, tikrai nueisiu ir manau labai greit. Bet pirmiausia del to, kad man idomus pats bandymas Marquezo kurinius perkelti i scena, kina ir t.t.
Pagal Pauliaus skalę, jei jis mini „Magnolija” (tas būna dažnai), – labai cool dalykas, jei „Iliuzijų traukinį” (ne rečiau) – nėra nieko prasčiau. Taigi, aišku – Jaunteatris iš „Patriotų” mano litų neapturės…
Kai buvai jūsų amžiaus, Jaunteatris yra palikęs neišdildomus sentimentus. Šiuo atveju turiu galvoje reguliarius buvimus jame naktimis draugiškų žmonių būryje toje užrakintoje dabar kasų erdvėje. Sakau, viskas keičiasi…
Nacionaliniam sentimentų likę mažiau. Nebent neišblėsusi yra situacija, kada milicininkas 3 val. nakties vijo mano žiguliuką iš po trijų mūzų skulptūrų, kur mes su tokiu pat entuziastu iš vienos Naujosios Vilnios gamyklos, buvome įmigę iki artimiausio bilietų eilės narių patikrinimo…
Ką gi, kaip meno dievaitis ima ir pasensta, taip ir sentimentai keičiasi.
Nacionaliniame kasininkė visada, seniai pardavusi bilietus, „krapštosi” keliolika minučių. Ir turi uoslę matyti, kas nesukels ermyderio salėje, bet pinigus galima dėl teatro labo ir paimti…
Jaunteatre ankstesnė dvasia seniai dingusi – svarbiau dabar darbo valandos. Nieko aš nesakau – kai reikia prisistatau vėl ir vėl… išskyrus, jei pagal skalę tai „Iliuzijų traukinys”. Kuro neskaičiuoju…
7 val.pvz. rodo ryžtą niekur niekada nepavėluoti…
Žodžiu, viskas gerai. Bus įdomu skaityti čia apie „bandymus perkelti į ekraną”….
o ta istorija kazkaip turi itakoti žmogaus etika, vertybes?
tai gi niekas niekam neliepia garbinti viena ar kita režisierių, mes kalbam apie pagarba žmonėms, žiūrovams sėdintiems aplinkui, kuriems panašūs atvejai (velavimai ar kalbejimai telefonu) trukdo isijausti i regini. Ir tiek..
Iš kur toks įsitikinimas, kad pavėlavęs turi trukdyti kitiems? Atrodo, aš dažnai ieškau bilietuose nurodytos vietos. Kodėl įsikandę savo stereotipų ir matote tik tuos, kurie tuščioje salėje būtinai turi pakelti tris sėdinčius, kad nueitų į savo Nr.4 vietą? Man išties keista net apie tai pagalvoti, kada arba bilietai be vietų, arba tos vietos nedomina! Neįsivaizduoju situacijos, kad domintų vieta Forum cinemas. Jos išduodamos centre, ir tai nepriimtina situacija, jei reikia bėgt lauk „nuo meno”. Visada stoviu, jei nėra kur sėst. Man nesuprantami jūsų argumentai – ar matei kada nors, kad ka nors kelciau is vietos? Esmė papult, o ne ka nors pakelt. Sugriešijau tik kartą, kiek prisimenu, – per Bejartą, nes nebuvo kitos išeities. Kitaip būčiau papuolęs į durną situaciją, kaip Šabasevičius. Antrą dieną žiūrėjau, ir reikėjo visą sceną iš arti matyt. Čia jau išimtys, kalbant apie etiką…
Arūnai, turiu pasakyti, kad tuščių vietų teatre buvo mažai ir jos tikrai buvo ne šonuose – pirmą veiksmą net buvo stovinčių. Bet ne tame esmė.. Tiesiog tai yra nemandagu žiūrovo/ aktoriaus atžvilgiu. Vienas dalykas vėluoti į negyvo vaidinimo seansą – filmą – arba daugiatūkstantinę tūsofkę Siemens’e ir visai kas kita – į teatro salę. Bet net ir ne tame esmė.. Ar vėlavimas į teatrą, ar kalbėjimas telefonu (tą lyg ir prisipažįsti darąs) yra nepagarba aplinkiniams.
As turiu omenyje tai, kad tu piktiniesi jaunimo teatru, kad veluojantiems bilietu neparduoda, o as tau bandau paaiskinti, kodel jos neturetu tu bilietu tokiem parduoti. As, Paulius gal ir zinom, kad tu nesibrautum per visa sale, bet is kur tai gali garantuoti administracija? ir is kur tu gali zinoti, kad kitas, toks pavelaves panasiai kaip tu, nesibraus?
Norėjau tik pasakyti, kad nelygiaverčiai dirba teatrai. Ir man Jaunimo teatro politika nepriimtina. Ir jeigu laikysimės jūsų logikos, tai Nacionaliniame teatre turėtų būti betvarkė. Aš to nematau…
Jaunteatryje jaučiami pelėsiai (sprendžiu iš to, kada pavykdavo patekti). Ten nesėdi Akademijos studentai ant scenos prieigų, ant laiptų. Nežinau kurioje erdvėje TEATRO DVASIOS yra daugiau, pagal jus. Man gi, aišku, kur pulsuoja gyvenimas…
Arunai, jei reiktu, surasciau daugiau argumentu kuo man nepatinka konkretus teatras ar rezisierius.. Bet siuo metu mes kalbam ne apie šarma, ir ne apie tai, kad veluojantys ji kuria..? ar ne taip?
Kalbėjau, kad niekur, nei Kongresų rūmuose, nei Operhauze, nei Forum Palace, nei Tamstoje, nei Siemense, nei Utenoje nėra tokios durnos-nekontaktinės tvarkos. Buvo nesąmonė pasitaikiusi tik su Kotrynos sale. Bet ten koncertų rengėjų iniciatyvos dėka. Taip sakau net jei į kiekvieną jų po keletą kartų esu nepatekęs, bet į tokią lemtį žiūriu teigiamai. Jaunimo teatras – be ryšio…
Atsiprašau už dėmesį ir temos off topicą.
Arūnai, Oginskaitė jau rašo:
„Per „Patriotų“ premjerą Jaunimo teatre apėmė jausmas, kad esi naujo scenos bestselerio atsiradimo liudininkas.
Šio įvykio kaltininkai – režisierius Jonas Vaitkus ir jo kūrybinė grupė, pasirinkę tarpukario Lietuvos žymiausio dramaturgo Petro Vaičiūno komediją.”
http://www.lrytas.lt/-12034900061201823285-p1-Kult%C5%ABra-Su-%C4%AFsig%C4%97rusiais-patriotais-ne-pakeliui.htm
ar tik neteks atsiprašyti jaunimteatrio? :)
O cia dar viena:
http://www.menufaktura.lt/recenzijos.php?strid=1025&id=60441
kadangi man nei jauniskis ir jo MF mergytes, nei juo labiau oginskaite seniai nera autoritetai noreciau cia pasisakyti aie sita atsiprasant komedija. suprantu, kad nedadaryta recenzente taip issamiai atpasakojusi grafomano vaiciuno pjesyte bus is tu jaunimkes faniu garbinanciu cia dar uzsilikusia viena kita zvaigzde, siuo atveju matyt kazla? nes tik tokia apakusi garbintoja gali nepastebeti ir to jaunimke sugrauzusio pelesio ir spektaklelio silpnumo ir kazlo bejegystes, nes seniai bemaciau taip falsyvinanti ir besikartojanti maiestro… o pati grand patriota vaitku norisi tik pasveikint, ot gudrus diedukas, pastate jaunimkei komercini spektakleli, atsireze gardu sloves ir honoraro kasneli ir keps dabartes ‘sedevrus’ sitam teatriuke bent pora meteliu… nu ir i sveikata, gal greiciau sugrius viskas:)
geros dienos, panele ‘recenzente’;)
MenoZiurke,
dekui uz pozicija, beje nelabai supratau kokia ji iš jusu puses? :) Jums patiko sitas darbas ar ne? Ir jei ne, tai del ko? Nes jei jus iš mano grafomaniškos apžvalgos padaret išvadas, kad likau apžavėta šituo spektakliu, tai gal kažka maišot su Oginskaites recenzija.. O konkrečiai del R.Kazlo, aš parašiau jog pagaliau bent puse spektaklio nesijuokiau (na gal dar Kaliguloje tas buvo imanoma), bet likusioje dalyje – jis vėl grįžo prie savo juokdario amplua. Tad jau kas kas, bet jaunimkes garbintoja tikrai nesu didele ir lankausi cia tikrai labai retai. Kažka maišot ;)
cha – spektakliai patinka/nepatinka tik tikriems teatro/meno myletojams ir zinovams. As patriotais pasislykstejau, skrandis per jautruk tokiai dozei veidmainystes, matot, jei jau jums taip nuosirdziai idomu – norejosi vemt, o nuo susmirdusiu kietu jaunimkes kedziu mano hemorojus uzastrejo taip, kad oj oj:(
as dink dieve nevadinau jusu grafomane, cia tik a. a. vaiciunui taikiau. jei nuosirdziai pavargau jusu rasliava skaityti po 24 sakinio, tai toliau ir neskaiciau… nepasivarginau, tpsakant:) nes net ne grafomanija tai:(
pagarbiai,
MZ
MenoZiurke, a ištvėrėt visą spektaklį? Po pirmos dalies buvo galima eiti namo.
As visada istveriu iki galo
MZ,
dekui už nuoširduma. tikrai nesu profesionali meno kritike ir tai tėra tik mano asmeninis įspūdžių kratinys, nepretenduojantis į kažką aukštesnio. O jei galite rašyti geriau, lakoniškiau, labai prašome – būtent teatro apžvalgininkų, kaip jau pastebėjote ir yra didžiausias trūkumas pas mus :)
MenoZiurke, o kokio velnio, jeigu buvo taip blogai? Esate biskiuką prie sado-mazo? :) Iš salės nesibaigus spektakliui man teko išeiti tik kartą (tai buvo šokio meistrų iš užsienio pasirodymas) – negražu. Bet juk tam ir yra pertraukos. Juk buvo akivaizdu, kad antroje dalyje reikalas nepagerės. Bus arba taip pat blogai, arba gerai – priklausomai nuo skonio, požiūrio.
atspejai – labai megstu tuos visus dalykelius, nu ir sado ir ypac mazo… dar ypac megstu kur tokiu paciu megeju susirenka pilna sale – simense, kokioj utenos arenoj ar teatre… tada pirma dali ziuriu i arena ar ta scena, o jau antra megaujuos vaizdu ziurovinej daly.. vot kur tikras kaifas. dar labai smagu eit pamyzt per pertrauka ir parukyt su ziurovais lauke arba su ‘teatralais’ tarnybinese patalpose – ten meslo apie ka tik ju vaidinta sedevra gali daugiau izgirst nei is nekaltu ziurovu lupyciu laukiant eilej prie sikinyko ar sampano taures bufete. Tai tiek tu pomegiu:)
žiūrint iš psichologinės pusės, norėjosi konstatuoti, kad tamstos įniršis spektaklio, g. apžvalgininkės atžvilgiu, etc. sveikatos jums nepridės, bet.. jeigu tai teikia malonumą – tuomet ok. bet šiaip, iš tiesų, gal norėtumėt čia kartais brūkštelti apie kokį vertingą teatro įvykį, apšviesti liaudį? jums tereiktų parašyti – atsitiktinius keiksmažodžius pats suredaguočiau pakeisdamas kokiom nors lietuviškom šlykštybėm.
Paskaitysiu recenzijas ir jūsų diskusijas vėliau (po Matuzevičių premjeros bei krepšinio), bet Pauliui teatsakysiu, jog nekalbėjau nieko apie spektaklį bei jo kūrėjus. Bandžiau vertinti tik prieš tai išsakytas mačiusių nuomones. Išsakiau tik nepasitenkinimą adnministracin teatro, kaip rūmo, tvarkymo sistema. Gal būt daug kur nutars neleisti jiems netinkamų, sakykim, pavėlavusių. Bet visur aš galiu tai sužinoti betarpiškai, iš personalo. Čia, ir kasininkei ir durininkams bei kitiems pasibaigia darbo laikas 18 val. Jų nėra. Jokių galimybių pjusti teatrinių žmonių „globą”, paauklėjant, ar pamokant taip nesielgti. Kitose salėse jau pažįstu tą personalą, nes galiu bet kada pabendrauti, kad ir valandai praėjus…
Taigi, jokių atsiprašymų rūmo veiklos tvarkytojams…
MenoZiurke mes turim kazko bendro. tiksliau ne kazko, o sado ir mazo.
offca as jau buvau pamanius beveik, kad cia tavo klonas :D
sadomazochistai renkasi :)
O siaip tai manau kartą atėjus verta išsėdėti iki galo. Kažkada buvau viename iš Modernaus šokio festivalio pasirodymų, tai pirma dalis visiems kėlė klausimų, ar tai tikrai šokio spektaklis. Mat vienintelis judesys buvo vaikščiojimas, kalbėjo angliškai, ir apskritai buvo nuobodu, pasijutau kaip ne į šokio spektaklį papuolusi :) Po pertraukos kaip nekeista dauguma išėjo. Ir be reikalo, nes tada prasidėjo smagumai, ir šokti pradėjo, ir daugiau veiksmo atsirado, o pabaiga išvis nuginklavo.
Tad galima labai apsirinkti neišlaukus pabaigos ;)
Gabi, bet tokie dalykai pasitaiko tik kartą iš dešimties ir gal geriau 9 kartus sutaupyti brangaus laiko ir prarasti tą vieną kartą, o ne atvirkščiai?
Pa, bet tu jau eini į renginį suplanavęs savo laiką, ir jeigu išeitum nesulaukęs pabaigos, tai nesutaupytum laiko, o tik gautum jo papildomai :)
o šiaip man patinka Arunas, kad ir ką besakytum, jis visada suras dėl ko paprieštarauti tiems dviems :D
G., prarasi – iš gyvenimo sąskaitos. Gi gali grįžti namo ir paskaityti knygą :)
jo man irgi jis butent del to ir patinka :) ne jau butu idomu, jei visi pustu i viena duda..?
as pagalvosiu gerbiamas Pauliau. patinka man sitas taskas:) kaip supratau cia jusu kudikis?
griztant prie patriotu antros dalies galiu dar nuosirdziau prisipazinti – neisejau, nes spoksojimas i ta juoda butybe, ta saldziosios Severiutes vaidinama Liucyte buvo tikra atgaiva mano hemorojui. keista, kad tas senas ozys – Vaitkus ta prasme, taip menkai teisnaudojo toookius duomenis, na pasizargste mergaite lankstuma muzikaluma pademonstravo, o juk galejo majestro ir cia driokstelti kaip Ivonoj, sveikos lietuviskos patoerotikos… Tada eiciau dar karteli patriotu paziuret, pasublimuot taip sakant
pR, bet kuriuo atveju būtų įdomu kaip baigėsi.
Nors… žiūrint apie ką kalbame. Esu išėjusi iš poros labai nuobodžių seminarų, bet čia juk ne spektaklis/kinas ar koncertas :)
Gabi, taip – ne tas pats. Už seminarus, matyt, pati nemokėjai ;) Man kažkada būdavo gaila išeiti iš filmo būtent dėl sumokėtų pinigų. Ačiū dievui, tai jau praeityje. Laikas brangiau už viską.
MenoZiurke, taip esu G. dalininkas :) Tai jeigu ką, mano kontaktai ne paslaptyje ;)
Jo, smagu butu MŽ, kad parašytumėte pas mus kažką. tik perspėjam, kad turim viena tokia maža salygėle, slapyvardžiais tu keiksmažodžių išdėtų ant kažko, nelabai propoguojame. Jei jau rėžti kažkam tiesa i akis, tai but smagu, kad išdristum savo akimis, o ne kiaulės ar žiŪrkės :) Bet juk tai smulkmena ar ne? ;)
O cia ta pikta moterishkaite Meno ziurke kartais ne…?A,atpazinau…Keisti,pikti cia pas jus komentarai.Ko taip?O Man spektaklis neprailgo,bet ir nesuzavejo.Svetima man toji tematika apskritai.Griozdiskas kūrinėlis.
Domai, pratęskit.. :) Kur čia matot piktus komentarus? Tik MŽ biskiuką pasismarkavo, bet žiūrėkit į pabaigą jau ir su ja galima susišnekėti ;)
Jo Domai, cia ta pati(-s) ka ir pamanei :) Spektaklis labai neprailgo, bet manasis bisas skirtas kurejams irgi nelabai ilgas buvo. O del tematikos tai manau, jei gerai padaryta gali žiūrėti apie, bet ka ir aktualu atrodys.
Tai puse laiko sugaistat,kad galetumet susisneketi?:)O visgi,apie ka cia diskutuojam-apie spektakli,Jaunimo teatra,nemandaguma veluoti i spektaklius ar MŽ ?
Apie viska Domai. kas tik apie ka užsimano padiskutuoti būtent čia, tai mes jau kaip sakant varyte neišvarom, o leidžiam išsilieti :D
vau!
Taigi,kai paskaitai,nuo ko pradeta ir kuo baigta…:)Tai ir islieja ne kurie savo sirdgela,nusivylima spektakliu,gal net pavyda…O as tik noriu pasakyti,kad visgi gerbiu Vaitkaus gebejima statyti daznai,aktualiai ir dar pakenciamai.O ar turim dar tokiu atkakliu rezisieriu?Na,zinoma,yra cia pas mus jaunuju talentu,bet tiek karstu diskusiju ju darbai,kiek pastebejau,nekelia.Beje,man patiko spektaklio „kastingas”-sakykit ka norit,bet vis tiek visi ten jie ryskus,stiprus,kontrastingi,idomus.Faina grupele,ryski.Nesu Jaunimkes pastatymu megejas,bet,manau,Vaitkaus spektakliai ten gelbeja padeti..
Va butent Domai, man patiko tavo panaudotas žodis „pakenčiamai”. Jau kažkam minėjau, kad J. Vaitkaus paskutinių metų darbus, aš visada gana lengvai pražiūriu, bet kažkokio didesnio efekto, vidinio katarsio, aš jo spektakliuose nepajaučiu. Užskaitau tai kaip opiuma liaudžiai su atskiromis ryškesnėmis režisūrinėmis detalėmis, bet tikrai ne daugiau. kartais manau, kad jo darbus ir ištempia būtent gerai parinkti kastingai, tų aktorių vaidyba, kuri jau savaime yra pasmerkta sėkmei. Tai kaip produkto gamintoją plačiosioms masėms aš jį užskaitau, bet tikrai ne kaip režisierių sugebantį vis dar stebinti savo režisūriniais sprendimais, tikrai ne už vidinę spektaklių jėgą, kuri išverstų mane iš kėdės audringiems „Bravo”!
Apskritai galvoju, kad Lietuvoje jau seniai buvau tokioje premjeroje, kuri priblokštų savo visuma – išmoningumu, išieškojimu, visų aktorių stipria vaidyba ir t.t.. Tikriausia toks buvo paskutinis E. Nekrošiaus „Faustas”. Kada tikrai kiekviena mizanscena virpina tavo visas sielos gelmes ir visas kitas išorines galunes.. Vis mažiau tokių stiprių darbų kažkodėl pasirodo. Ir žinom kodėl, nes talentingiausi išvažiuoja svetur, o lieka tie kas lieka, tuo ir tenkinamės. Tiesa, visai pamiršau – V. Masalskį dar turim.
Jei atvirai,nepamenu ir aš spektklio,kuris pastaruoju metu būtų mane išvertęs iš kėdės…O buvo laikai,kai virsdavau..:)