Nick Cave & The Bad Seeds @ Warsaw, 2017 10 24

Varšuva pakeliui į Nick Cave & The Bad Seeds Europos turo pabaigos koncertą pasitiko darganos nuojauta. Tokiam koncertui puikiai tinkantis laikas tarp rudens pabaigos ir žiemos pradžios, kai pamiršti užsidėti šaliką ir čia pat pasigaili. Kai dangus jau darosi švininis ir vėjas nebeglosto, tik mėtosi šukėm ir adatom.

Torwar sporto/koncertų arena įstatė į greitai judančias eiles, mestelėjo kelis flashbackus iš čia lankytų koncertų ir liepė daryti skausmingą pasirinkimą. Arba, kol dar įmanoma, brautis į patį priekį ir būti tikram, kad šį vakarą pabūsi viena tų rankų, kurios laikė virš publikos palinkusį Nick Cave, arba stotis atokiau ir atsiduoti muzikai nesivaikant taip laukiamo visų laikų geriausio pamokslininko prisilietimo.

Iš anksto žinojau, kad Nick Cave šį kartą tiesiogine to žodžio prasme eis į publiką ir vesis ją į sceną – už tokią galimybę galima ir 18 valandų autobuse atsėdėti ir dar kelias atlaukti salėje. Kaip bebūtų, pasirinkau muziką ir prisakiau sau kaip įmanoma rečiau iš kišenės traukti mobilų, net jeigu vaizdai ir garsai tą padaryti labai gundė.

Koncertą jie pradėjo netikėtu nauju kūriniu iš filmo Wind River garso takelio, kurį parašė Warren Ellis ir Nick Cave. Tiesa, daina buvo paleista įraše, tačiau netrukus gyvai suskambo Athrocene ir Jesus Alone iš albumo Skeleton Tree. Nuogąstavau dėl naujų kūrinių skambesio koncerte, tiksliau, jų pritaikomumo gyvam garsui pakankamai didelėje erdvėje. Abejonės išsisklaidė iš karto – ypač puiki garsi kokybė, neįtikėtino įsijautimo ir susikaupimo The Bad Seeds „mafijozai” ir, žinoma, pats Nick Cave viską sustatė į vietas. Gausa užliejo mus taip, kad net ir tyliausi garsai tapo labai aštrūs, o minimaliausi vaizdiniai labai ryškūs. Čia reikia paminėti neįtikėtiną The Bad Seeds profesionalumą – prie instrumentų nuolat besikeičiantys muzikantai, jų gebėjimas labai tyliai groti labai garsiai skambančias dainas ir vėl garsėti tada, kai reikia tylos. Jokių keistų komentarų, bereikalingų improvizacijų, solo pasirodymų – tai vienas ypatingai tikslus, tačiau su reikalingu jausmu suderintas organizmas.

Nuogąstavau ir dėl savo savijautos klausantis naujas dainas – Skeleton Tree albumas lyg ir leidimas klausytoju dalyvauti gedulinguose pietuose (nežinantiems – albumas parašytas žuvus Nick Cave sūnui). Savijauta pratrūko visu galingumu – Distant Sky ir Girl In Amber smogė taip, kaip smogia ilgai laikyti ir užspausti jausmai. Lyg eitum į šermenis ir pažadėtum sau neverkti, tačiau pamatęs artimus žmones pratrūktum ir leistum liūdesiui lietis laisvai. Apibendrinant, Skeleton Tree dalį – tai neabejotinai visą koncertą į viršų kėlusi sekcija, kartu skambanti taip liečiančiai, aktualiai ir šviežiai.

Puikiai su senosiomis From Her To Eternity, Tupelo ir Mercy Seat klaikybėmis (gerąja prasme) balansavo ir albumo Push The Sky Away dainos. Koncerto pradžioje skausmingai iškalbėtas Higs Boson bliuzas ir jau vėliau į greitą ir ilgą pabaigą išaugusi Jubilee Street įkalė dar vieną įrodymą, kad naujoji Nick Cave era gali būti ne tik intymi tau vienam tamsiuoju paros metu, tačiau ir keliems tūkstančiams garsiame koncerte. Vien ko verta finalinė Push The Sky Away, kuri kelis tūkstančius žmonių pavertė nuostabiu choru. Dangų nuo savęs stūmėm visi.

Žinoma, publikai buvo paaukotos ir Into My Arms, ir Weeping Song (per kurią Nick Cave šoko į publiką ir nėrė beveik į salės vidurį), ir The Ship Song. Per Stagger Lee jau visi siautė scenoje – Nick Cave įleido į ją apie šimtą žmonių. Naujai dėl pakeisto teksto suskambo ir Red Right Hand: new pone? He‘ll get you one. Puikiai subalansuoti kūriniai iš įvairių laikotarpių neleido atsikvėpti – nors setlistą žinojau beveik mintinai, tačiau gilų liūdesį keitė sveika agresija, vėliau melancholija ir galiausiai linksmybės. Nick Cave nuolat lakstydamas iš vieno scenos galo į kitą, nuolat liesdamas žmonių rankas sukūrė artumo, baugumo ir draugiškumo įspūdį. Lyg koks puikų kostiumą dėvintis senovinis dievas iš American Gods, kuris moka kontroliuoti tamsiausias žmonių sielos kerteles.

Šio teksto pabaigoje prisiminiau vieno gerai žinomo melomano klausimą, ar Nick Cave pats sau neatsibodo. Jei klausytume tik įrašus, tai toks įspūdis gali susidaryti, tačiau aš vėl grįžtu prie vienos senos geros tiesos – muziką reikia išgirsti gyvai, išbūti ją kartu su autoriumi, matyti kaip kinta jo veidas kiekvienoje dainoje, kaip jis nemeluoja nei vienos raidės ir natos. Toks buvo Nick Cave ir jo vyrai šį vakarą – iki galo tikri, išmintingi ir galingi.

fb-share-icon

3 komentarai apie “Nick Cave & The Bad Seeds @ Warsaw, 2017 10 24

  1. Ačiū už įspūdį. Kaži ar kada pas mus tokie atlikėjai atvyks.

    1. Laikas baigt šnekėt apie Lietuvą, kaip apie muzikos pasaulio užkampį – sakyčiau „tokie” atlikėjai pas mus JAU koncertuoja. Aišku, laukiam ir būtent Nick’o :)

      1. Jop, galima sutikti, kad kalibras jau būna „toks”, bet tas „toks” yra labiau iš pop teritorijos arba jau neberizikingo roko. Kai pagalvoju apie labiau alternatyvią muziką tai nebuvo dar nei The National, nei Radiohead, nei Arcade Fire ir pan. O kur dar hip-hopo žvaigždės.
        Bet aišku, kad laikai jau tokie, kad ir koncertas kaimynuose nebėra didelė problema pamatyti savo mylimą atlikėją. Nebent dar nebaigei vidurinės ir mama neišleidžia toliau Vilniaus :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.