pypt. pypt. pypt. Visiems iki negalėjimo pažįstamas aukštas skanavimo garsas, kuris mus apipypsi iš visų pusių, kai norėdami atsiskaityti už prekes, parduotuvėje priartėjame prie kasų.

Lygiai taip pat pypsėjo ŠMC salė, sutikdama klausytojus.

Štai toks renginys, o tiksliau – minimalistinė opera dešimčiai kasininkių ir fortepijonui, atidarė Naujosios operos akciją (NOA).

laba-diena-a-čiū-ge-ros -die-nos

Kai dešimt gerą klausą turinčių kasininkių (na, okei, dainininkių, ką čia slėpsi, bet apibūdinimas „dainuojančios kasininkės” man labiau patinka) a capella žvitriai dainavo frazes, kurias galima būtų pavadinti skiriamuoju kasininkių profesijos ženklu, mat tai nuo pradžios iki pabaigos gan sklandžiai apibūdina žmogaus, sėdinčio kitoje pusėje kasos ir žmogaus atsiskaitančio už prekes kasdienį, jau surobotiškėjusį bendravimą.

Būtent vyraujantis a capella atlikimas ir suteikė intymumo, atvirumo ir pokalbio, vykstančio čia ir dabar, pojūtį. Retkarčiais ausį pagaunantys, prie fortepijono prisėdusio, apsauginio uniforma aprėdyto Kęstučio Pavalkio arpeggio, grąžina į realybę, kad vis tik ne prekybos centre esame.

Solisčių apranga – mėlyna prijuostė, panaši į didžiojo praduotuvių tinklo darbuotojų uniformas – man suabejoti neleidusi alegorija, pasiekė tikslą išoriškai suvienodinti scenoje sėdinčias ir barkodus skanuojančias kasininkes. Įpusėjus renginiui, išklausius jų asmenines istorijas, mūsų sąmonėse kiekviena kasininkė jau nusidažė vis kita, individualumą, kitą gyvenimo būdą, bei asmenines mintis atspindinčia, spalva.

Pradžioje minkštai išdainuota lopšinė nuteikė meiliu požiūriu į prekybos centrą ir jame snaudžiančius agurkus daržovių skyriuje. Bėgant renginio minutėms ir dainuojamoms eilutėms, nebuvo pamirštas apdainuoti net augalinis riebalų mišinys, pakėlęs lūpų kampučius iki ausų ne vienam sėdėjusiam klausytojui.

pirštus žnaibo monetos ir banknotai

Besiklausant nuolat kirbėjo mintis, o kas, kas gi sukūrė tokį tekstą? Grįžusi pasižiūrėjau, kad libreto autorė Vaiva Grainytė. Jos tikslios įžvalgos ir socialinių problemų poetiški atspindžiai stipriai įsiminė. Nes, kad ir kokios buvo švarios solisčių intonacijos, puikus susiklausymas ir išraiškingi intervalų sąskambiai (kompozitorė Lina Lapelytė), ši muzikinė pusė turėjo rimtą konkurentą – puikiai parašytą tekstą, kuris spaudė juoką pro ašaras.

Išėjusi iš „Geros dienos!”, prisiminiau, kaip jau kaži kada, tuščiame prekybos centre, vėlų vakarą, prie kasos netikėtai per kelias minutes spėjome įsišnekėti su kasininke apskritai apie viską, apie gyvenimą ir net užkabinom gyvenimo prasmės temą. Po kokios savaitės, bibliotekoje, baksnodama buksuojantį baigiamąjį darbą, netoliese pamačiau neseniai matytą veidą – taigi pakalbinta jaunoji kasininkė, lempos šviesoje palinkusi prie knygų, kaip ir kiti prispausti studentai.

Būten tai trumpai ir nusako apie ką ši minimalistinė opera. Ant scenos pastatomi dešimties žmonių gyvenimai ir kiekvienas iš jų turi galimybę pagaliau išdainuoti tai, kas neduoda ramybės.

Pagrindinės atskleistos socialinės problemos nesunkiai numanomos – darbas, reikalaujantis daug emocinių pastangų, taip pat daug kam sukeliantis pasigailėjimo pojūtį. Nepakankamas atlyginimas oriam gyvenimui, apgailėtinumo jausmas ir dvasinio peno trūkumas monotoniškoje ir sekinančioje rutinoje.

Minčių gijos buvo linksmos, salė klausytojų juokėsi, o pabaigoje slapta atkiūtinęs tas tragikomedijos žanrui būdingas lengvas liūdesys, neapsunkino. Priešingai, toks maloniai mielas liūdesėlis ir šypseną veide užžiebia, ir padrąsinimo į krūtinę įpučią, ir kvėpavimą palengvina. Labai tikiuosi, kad ne tik tolimuose užsieniuose, bet dažniau pačioje Lietuvoje galima bus išgirsti šį minimalistinį veikalą, kurio misiją garbingai galima pavadinti ne tik kultūrine pramogine, bet ir socialine švietėjiška .

NOA festivalis tik įsibėgėja. Siūlau šiuolaikinės muzikos mėgėjams nepraleisti nekasdienių įmantrių muzikinių renginių ateinančią savaitę.