Kai nebeliko “Airijos”, atsirado Nojus, kuris štai išleido naują albumą, nors aš tebelaukiu kažkur girdėtų gandų, jog kažkada bus perleisti geriausi „Airijos“ gabalai. Bet gandai – į užmarštį, o dabartis grotuve leidžia albumą „Nematomi“ su dvylika naujų kūrinių.
Dubline gimęs darbas perdėm nestebina, bet džiugina, kad emigracija neįsiėdė į smegenis ant tiek, kad Nojus pradėtų eilės kurti angliškai.
„Šis albumas – tai visos grupės kūrybinis darbas. Ritmika rūpinosi ir būgnų partijas kūrė Asta Milerienė, bosines linijas vystė Vidmantas Galeckas, saksofono ir akordeono melodijas piešė Lorenas Bučius, man tereikėjo visa tai sudėlioti į savo vietas, nesugadinti ir pagražinti gitarų garsais bei solo išpuoliais, pasidalinti mintimis, virtusiomis žodžiais ir dainomis, kurios kiekviena gyvena savo gyvenimą ir pasakoja savo istoriją.“ – taip gražiai pasakoja apie albumą pats Nojus, tačiau ne viskas taip gražu.
httpv://www.youtube.com/watch?v=NFfK7WQ11Jo
Laivas (live acoustic)
Kai Nojus atlieka naujas dainas akustiškai, tai atrodo, jog visos trauktos iš tos pačios dainuojamosios poezijos lentynos, tačiau albumai, ypač „Nematomi“, turi savasties ir išskirtinumo, nors nepasakyčiau, kad toks išskirtinumas mane sužavėjo. Nojus niekur nebėga nuo savęs, nors išgirdus „Intro“ paklausiau savęs: negi bus gotikinis syntpop, kuris, beje, prie esamos lyrikos tikrai tiktų. Visgi, ne, – albume vyrauja tas pats nuoširdus Nojaus vokalas ir lengvas poprokas, vietomis sužvangantis sunkesniais aštrios gitaros rifais. Jeigu lyginti su prieš tai buvusiu vasarišku „Amžinai“, tai „Nematomi“ skambesys kiek pakitęs: tamsesnis, niūresnis, nenušlifuotas, daugiau linkstantis prie rudens-žiemos nuotaikų.
Albume gan netikėtai vietomis į pirmą eilę išpuola ryškios ir elektrinių gitarų solinės partijos, tik norėtųsi, kad visur jos skambėtų ne tuščiai (kaip „Rytas suras mane“, „Paskambink“), o užpildytos vokalu (kaip „Aš tik norėčiau“); saksofonas ir akordeonas prideda žiupsnelį šarmo ir neleidžia užsiciklinti gan monotoniškam gitaros-mušamųjų deriniui, tačiau, mano manymu, tai neišnaudota pilnai. Nors Nojus šiek tiek pakeitė skambesį, tačiau bendras albumo įspūdis net susigulėjus nuomonei lieka toks: „Nematomi“ monotoniškas, pasenęs ir nuobodokas, Nojus neieško sudėtingesnio, įdomesnio savo kūrybos pateikimo. Albumas vietomis stringa ir dėl nenušlifuotų aranžuočių ir rimo (pvz. .“Viltis miršta paskutinė” priedainis).
Nors genialumas ir glūdi paprastume, tačiau tikrai – ne primityvume.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=EuGdtdhOmfo
„Baltas menulio takas” Live
„Kai nebeliko “Arijos”, atsirado Nojus”.
Netiesa. Kai neliko „Arijos”, atsirado „Kipelovas”. Nors net ir tai netiesa – negalima sakyti, kad nebeliko „Arijos”, ji ir su Berkutu gerai pavaro ;)
O tu turbūt turėjai galvoje „Airiją” ;)
aha, Airiją. thanks
„Airija” taigi grojo šių metų B2Gether. Man ji žairiai nevilko senais laikais kaip su SH ir Šiaurės Kryptim kontrastuojantis primityvizmas, bet šiemet buvo faina ant žolės prie pilies :)
recenzijos autorius nuoširdžiai ir detaliai apibūdina albumo muziką, tačiau visiškai pamiršta dainų žodžius. o gaila, nes nojaus (o ir prieš tai airijos) dainos niekad nebuvo tik meliodijos, o ir pats nojus vien tik į muziką niekad neorientuodavo. tekstas dažniausiai jo muzikoje užima pirmą vietą. tad liūdna, kad recenzijos autorius pasišovęs parašyti albumo recenziją, visa tai atliko paviršutiniškai, turbūt kaip ir apskritai paviršutiniškai yra pažįstamas su nojaus kūryba. kas būtų jeigu į pono recenzento nagus pakliūtų, sakykim, vicoskis ar ddt, nick cave ar tori amos (šiaip pvz)? greičiausiai rezenzentas visa tai apibūdintų kaip nuobodybių nuobodybę…
linkėčiau autoriui daugiau sąlyčio su aprašoma muzika, nepatingėti ne vieną ar du kartus perklausyti mp3 ir tvirčiau žinoti apie ką ir kaip jis rašo.
o jei nežinai – tada geriau patylėti. ir aišku paklausyti geros muzikos.
sutinku su klewu. manau, kad jeigu nežinai autoriaus biografijos, jo tėvų, senelių biografijos, prie muzikos aprašymo geriau nė nesėsti. muzika juk nėra tiesiog ‘čia ir dabar’ ir norint suprasti albumą, nepakanka tiesiog ją perklausyti ir pasakyti, kokį įspūdį ji tau kelią – tai ilgų analizių rezultatas. kad ir tie patys tekstai – jeigu tavęs neužkabina tekstas, gal tai tavo, o ne jo autoriaus problema?
šaunus pauliaus sarkazmas, bet į ilgas diskusijas leistis nenorėčiau. pasikartosiu: recenzijoje nėra nieko apie dainų žodžius ir tai, mano manymu, yra klaida, nes vertinti šią muziką tik pagal instrumentinę pusę yra daugiau negu kvaila. antra – patinka tekstai ar ne jau atskira kalba, o kokia ji, jeigu apie juos nieko neužsiminta? ir trečia – „čia ir dabar” nereiškia paviršutiniškumo (jei nežinai ir nemoki rašyti – geriau tylėk ir klausyk muzikos).
Ai, klewe, tu irgi neužsivesk… Mamontovo muzikoje irgi ne aranžuotės ar skambesio originalumas yra svarbiausias dalykas, bet tai, jog iš tekstų nesinori juoktis, dar nereiškia, kad juos reikia (ar galima) analizuoti. Kartais, tikrai, geriau tik klausyti. Pats turiu n albumų, kuriuos dažnai ir klausau ir galiu pasakyti apie ką jie ir kam jie, nors tekstų tikrai nepadiktuočiau, o kai kurie jų kalba, kurios nesuprantu. Jeigu kada išmoksi klausyti muzikos, gal pribręsi ir tokiam supratimui. O kol kas skaityk tas eiles, ieškok jose prasmės…
Man būtų labai įdomu pamatyti klewo darbų, pademonstruojančių kaip reikia rašyti recenzijas. Rimtai.
Mes savu ruoštu pasižadam įsidėti tokį tekstą į g. Gal būtų galima Aistės/Skylės „Sapnų trofėjų” analizė? Kaip/kuo kito Skylės tekstai istorinėje perspektyvoje?
klewas teisus – apie žodžius nieko nebuvo. nebuvo dėl asmeniškumo. dėl nenorėjimo dar labiau suvaryti albumo.
iš kitos pusės Paulius teisus. žodžiai arba patys įlenda į galvą (kas ir turėtų būti ypač lietuviškuose tekstuose) ir pasigavęs imi niūniuoti, pritarti, kartoti. arba nesako nieko, nevaidina jokios reikšmės. šis Nojaus albumas būtų iš pastarojo atvejo – nedainingas, aranžuotės nebrandžios (kas buvo paminėta) ir tikrai jokių wobaa eilučių gelmės. Ir tai ne dainuojamoji poezija ar eilėraščiai, kad interpretuoti tekstus.
ps. ir ne mp3, o CD