Kai prieš kelias savaites Misiukonis T. rubrikoje „nostalgija” apie „Erasure” albumą „Wild!” parašė „Nors fanai sako, kad šis “Erasure” albumas ne pats geriausias, bet…”, pajutau, kad turiu parašyti apie „East of the Sun, West of the Moon”. Atspirties taškas tas pats – paklausk eilinio klausytojo apie A-ha ir jie tau paminės jų šiek tiek synth berniukiško laikotarpio hit‘us „Take On Me”, „Sun Always Shines On TV”, kiek tamsesnius „Hunting High And Low” bei „Stay on These Roads” arba šoks į trečią grupės reinkarnaciją su „Minor Earth Major Sky”, „Velvet”, „Summer Moved On”, „Lifelines”, „Forever Not Yours”, etc. Tuo tarpu jų vidurinysis periodas, kurio metu pasirodė „East of the Sun, West of the Moon” ir „Memorial Beach” muzikos metraštininkų yra faktiškai ignoruojami. Nepelnytai, sakyčiau.
Vienas muzikos kritikas kalbėdamas apie A-ha ir konkrečiai aukštas natas imantį Morten Harket vokalą, gražiai paironizavo dėl to, kad dabartiniai atlikėjai parodijuoja neva tai išskirtinį Thom Yorke („Radiohead”) verkiantį-cypiantį vokalą. Bet kur tas vokalas buvo jų debiutiniame albume „Pablo Honey”, klausė jis? Nebuvo, kol neatsirado a.a. Jeff Buckley „Grace”. Ar pastarasis buvo pionierius šia prasme pop muzikoje? Vargiai, kai prisimeni pirmus trijulės iš norvegijos albumus – o juk tai buvo dar giliais 1985!
Po saldžiai sultingų „Hunting High And Low” bei „Stay On These Roads”, „East of the Sun, West of the Moon” atrodė lyg žalios mėsos išpjova su spanguole ant viršaus – vaizdas solidus, bet kaip tai valgoma? Nors Morten Harket neatsisako falsetto, šį kartą jis dažnai skamba nepalyginamai sodriau, lyg didelėje tuščioje erdvėje kopijuotų vienišą „Tinderstics” dainių Stuart Staples. Titulinė albumo daina „East Of The Sun” – puikus to pavyzdys. Tokių „sugrįžkim prie roko grupės ištakų” (mušamieji, (klavišiniai), bosas, el. gitara, vokalas) dainų šiame albume dauguma. Kad ir „Early Morning”, „I Call Your Name”, „Slender Frame”. Bet išskyrus tam tikras išimtis („Sycamore Leaves”, „Cold River”), tai tie patys A-ha – romantiški, melancholiški.
Jeigu reiktų pasakyti tą vienintelę priežastį, kodėl man „East of the Sun, West of the Moon” yra aukščiau už kitus kolektyvo darbus, kodėl būtent jis man kelia didžiausią nostalgiją, atsakyčiau, kad kontrastas. Švelnaus ir savaime melodingo vokalo kontrastas ir išsiskyrimas šiame lengvai „rock’avame” albume. Juk vargiai kas ims prieštarauti, jog pagrindiniu instrumentu A-ha groja būtent Morten Harket (beje, jis yra/ buvo ir mažiausiai uždirbantis grupės narys, nes muziką ir žodžius rašė Pal Waaktaar ir Magne Furuholmen)?
Ir vis tik nostalgiškiausią akimirką aš pasilikau pabaigai… Taip, aš dar nekalbėjau apie didžiausią ir bene vienintelį šio albumo hit‘ą – Carole King kover‘į – „Crying In The Rain”. Pamenu, kaip tais laikais Profsajungų rūmuose (Kaune) sekmadieniais būdavo galima nusipirkti lapų iš vokiškų žurnalų „Bravo”, „PopCorn” ir kitų. Įsivaizduojat, vartai žurnalą, o ten straipsnis tau nesuprantama kalba apie A-ha, nuotraukos. Išsiplėši du tokius lapus, sumoki keturiasdešimt kapeikų (ar kažko) ir šuoliuoji namo. Ten, ypač plakatus, tekstus apie A-ha, su nedideliu antkainiu parduodi broliui, kuris neprisiverčia dėl to keltis anksčiau negu tai galima sekmadienį. Taip vieną dieną aš susiveikiu lapą, kuriame „Crying In The Rain” tekstas ir išmokstu jį mintinai! Tais laikais 11-metis pyplys dar nevaldė anglų kalbos taip gerai, kaip dabartinis, tad tuo netikėjo ir mano brolis (pats gi dar atmintinai nemokėjo!). Štai, ką aš prisimenu… Virtuvė, o brolio rankose dainos, kurios tekstus jam pilu, tekstas. Nė vienos klaidos! Galėčiau pakartot ir dabar.
nusipirkti albumą galite čia, o atsisiųsti paklausymui – čia.
Geras albumas :) Pamenu, vienoje kasetėje sugyveno Pet Shop Boys tas, kuriame „Jealousy” ir šitas A-ha. Nors šiaip tai nė vieno jų albumo nebuvo tokio, kad patiktų visos dainos. Ir bene labiausiai nuvylė „Lifelines” – du superiniai singlai: „Forever not Yours” ir „Lifelines”, o albumas – baiiiiiiisus nuobodulys.
Specialiai įsijungiau visą plejeryje esančią a-ha diskografiją.:) Muzika, kurią pradėjau girdėti tėvų plokštelėse ir (realiau) iš radijo įrašytose kasetėse. Nors dievinu ir Hunting high and low, ir Minor Earth, Major Sky, Summer moved on, bet visvien Crying in the rain ir man užima specialią vietą.
Nors turiu vieną puikų koncertinį Hunting high and low įrašą, kur Morten jį pavadina „cornerstone of our work”. Ir fainiausia yra, kai jis stabteli, o publika dainuoja. Ir jis klausia „why do you sound so sad?”. Tikrai, kad „cornerstone”.:)
Aha, tikrai labai gražu ir dvelkia romantika.. :)
šimtas metų blem neklausęs jų. ale ir noras prisiminus pirmiausia paklausyti iš naujesnių – „velvet”. Ypač pradžia tai super.
p.s. jaja, žinau, kad tai Savoy gabalas, bet A-ha man gražiau
p.p.s. harketas šiemet solinį išleidžia. singlas skamba gražiai. labai
na, a-ha man ne tai kad nostalgija, save gal labiau priskirciau prie tu „klausytoju, kurie soka i trecia grupes reinkarnacija”. tarkim nuo „minor earth major sky” man idomus ju albumai, o laikotarpiui iki to visiskai uztenka vieno best’o. taciau apskritai kalbant apie a-ha ir ash niekada nepamirsciau pamineti „crying in the rain” – viena graziausiu dainu APSKRITAI man.
maumaz, gal čia ir skonio reikalas, bet „lifelines” lyginant su vėliau gimusiu „analogue” yra tikras šedevras – pastarajam nėra nė vienos geros dainos!
Nu ir aš bent kartą galiu pasisakyti muzikine tematika :) Man tai irgi yra tam tikro gyvenimo laikotarpio „nostalginė muzika”, o ypatingai šitas albumas.“Early Morning”, “I Call Your Name”, “Crying In The Rain” ir visos kitos – prasuktos, išgyventos, išjaustos, išmoktos iki gyvo kaulo ir t.t.. Bet kažkaip paskui aš jų jau atsivalgiau ir kompakto nesitrauksiu šnd paklausyti :) nes kiekviena „nostalgine” muzika siejama su tam tikru gyvenimo momentu, kada ji tau buvo pati geriausia ir aktualiausia. Tas emocinis aspektas iš šiandienos neleidžia objektyvia klausa įvertini tikrąja tos muzikos vertę, ar ji tokia buvo tik tada gera, ar ji iš tikro gera. Tad smagu, kad priminei jog turiu praeiti ir dabarti, bet dabartis turi viena esmini privaluma – aktualuma :)
Šiandien mieliau atsitiktinai per radija išgirsčiau “Lifelines”.
Nu youtube „I call you name” fonui visgi prasuksiu karta :roll:
čia yra prisiminimų iš vaikystės.
Kilo noras „panostalguoti” kur kas artimesniais tarpsniais – poros metų senumo. Turiu minty neabejotinai žinomą, bet g-taske akivaizdžiai negerbiamą (nė karto neminėtą) maišyto kraujo britą CHRIS REA. Suvokiu, kad jis čia graduojamas kaip koks CHRIS NORMAN. Matau abiejų „gyvus” koncertus DVD albumuose. Nei lyginsiu, nei ginčysiu. Tik pasakysiu, kad tai, kaip atrodė Rea Semense prieš nepilnus 2 metus, ir tai, kaip atrodė vėliau atvykęs kitas lyrikas, turintis čia kur kas didesnę pagarbą, STINGAS, atitiko tai, kaip buvo šeštadienį išsireikšta per LTV tiesioginį eterį – „kaip du pirštus apsisioti”. Ne STINGO naudai.
Žinau, kad savosiomis citatomis sunervinsiu, nes nemėgstami abu nuomonės reiskejai (turiu galvoje Ramūną), bet kai žmona pasakė neseniai, kad verkė per Chris Rea koncertą (ne, jis nuo scenos nesiskundė sveikata – tik užsimerkė ir susiliejo su daina), nepriminti, jog už keliolikos dienų vėl šio talento koncertas Vilniuje, paprasčiausiai negaliu. Galite pykti-neptykti:
Po likimo išbandymų – atgijęs muzikos alkis
SVEČIAS. Silpna sveikata nesukliudys lyriško roko atlikėjui Ch.Rea antrą kartą apsilankyti Vilniuje
Ramūnas ZILNYS
LR korespondentas
2008-02-07
„Niekada nesakyk niekada“, – šiuos žodžius sau kasdien turėtų kartoti šį mėnesį Vilniuje koncertuosiantis garsus britų dainininkas Chrisas Rea.
Lietuvos publika Ch.Rea koncerto jau klausėsi prieš dvejus metus. Sunkias operacijas ištvėręs įžymus lyriško roko atlikėjas tada tvirtino, kad į gastroles išsiruošė jau paskutinį kartą – su gitara bastytis po pasaulį jam nebeleidžia silpna sveikata.
Tereikėjo metų, kad jis persigalvotų.
Vasario 24-ąją 56 metų muzikantas koncertuos sostinės „Utenos“ pramogų arenoje – šįsyk kaip jo paties suburto duoklę bliuzui ir praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio muzikai atiduodančio kolektyvo „Fabulous Hofner Bluenotes“ narys.
Ištvėrė vėžio operaciją
Kad prikimusiu balsu milijonus klausytojų pakerėjęs Chrisas vis dėlto nesiryžo atsisveikinti su scena, jo gerbėjams buvo maloni staigmena. 2001-aisiais dainininką užklupus kasos vėžiui, jam teko gultis po chirurgo skalpeliu.
Medikai buvo negailestingai atviri – Chriso galimybė išgyventi buvo lygi 50 procentų. Prieš operaciją dainininkas atsisveikino su žmona ir dviem dukterimis. Ir pažadėjo sau – jei išgyvens, atsidės bliuzui.
„Man išoperavo kasą. Gyvenimas dabar – nelengvas.
Per dieną turiu išgerti saują tablečių ir septyniskart susileisti vaistų. Keliauti į gastroles – didelis vargas“, – užpernai „Lietuvos rytui“ sakė dėl ligos daug svorio netekęs dainininkas.
Bet padėti tašką tris dešimtmečius trunkančioje sėkmingoje karjeroje jam buvo sunkiau nei tvarkytis su sveikatos problemomis.
Užvakar telefonu duotame interviu Chrisas jau gudravo ir teigė, kad jo pažadas daugiau nebegastroliuoti buvo neteisingai suprastas.
Tarp koncertų – poilsis
– Kas privertė jus persigalvoti ir sugrįžti į sceną? – paklausiau Chriso.
– Prieš dvejus metus sakiau, kad išvykau į paskutines gastroles kaip Chrisas Rea – su savo populiariausiomis per daug metų sukurtomis dainomis.
Tokius koncertus rengiau pastaruosius penkiolika metų ir man tai tiesiog pabodo.
Panorau išbandyti ką nors kita. Tad šįkart grįžtu kaip „Fabulous Hofner Bluenotes“ narys. Tai – kiek kitokia muzika, nei grodavau anksčiau.
Tiesa, koncerte bus ir populiariausių mano dainų – „Josephine“, „On The Beach“, „Looking For The Summer“. Bet ir šios dainos skambės neįprastai. Daugeliui mano gerbėjų tai patinka.
Sulaukiau daugybės atsiliepimų, kad dabar aš daug geresnis muzikantas nei anksčiau.
– Ar šeima ir medikai neprieštaravo jūsų norui vėl keliauti ir koncertuoti?
– Man nėra lengva, bet radau būdą, kaip tai daryti. Pagroju tris koncertus, tada porą dienų ilsiuosi.
Po likimo išbandymų – atgijęs muzikos alkis
Taip gastroliuoti – nepigu, nes tenka mokėti algas muzikantams už tas dienas, kai jie negroja, bet kitaip aš negaliu.
– Naujasis jūsų muzikinis projektas, kurį pristatysite Vilniuje, – vis dar mįslė daugeliui jūsų gerbėjų. Ką galite apie jį papasakoti?
– Koncerto pradžioje grojame instrumentinę muziką, kokia buvo populiari prieš penkis dešimtmečius.
Tada pasukame į bliuzą, o galiausiai grojame mano populiariausias dainas.
Pagrindinė koncerto tema – kelis dešimtmečius populiarus, grynas gitaros skambesys, kuris nesensta. Tad man labai malonu groti šią muziką.
Tikiuosi, kad galėsiu tai daryti dar ilgai.
– Šiuo karjeros laikotarpiu itin mėgstate groti bliuzą. XXI amžiuje tai nėra populiariausias stilius, ar ne?
– Nežinau, kodėl manoma, kad bliuzas – sudėtinga, nekomercinė muzika, kuriai klausytojai turi ypatingai nusiteikti. Prieš trejus metus išleidau net 11-os bliuzo kompaktinių plokštelių rinkinį „Blue Guitars“ – jis buvo parduotas net 160 tūkstančių egzempliorių tiražu.
Gitaristas Ericas Claptonas groja bliuzą, bet yra pašėlusiai populiarus. Štai jums ir konkretus pavyzdys.
– Ar pamenate savo pirmąją viešnagę Lietuvoje?
– Taip, negalėjau patikėti, kad susirinko apie septynis tūkstančius žiūrovų. Anglijoje tiek jų savo koncerte mačiau gal prieš dešimt metų.
Gaila, bet gastroliuodamas niekada nespėju pasižvalgyti po miestus, kuriuose lankausi.
Po koncerto tenka grįžti į viešbutį ir vėl ruoštis kelionei.
– Naujas jūsų albumas „The Return Of The Fabulous Hofner Bluenotes“ – net trijų kompaktinių plokštelių rinkinys, prie kurio pridedama ir knyga. Ar tai – ne per didelė prabanga?
– Taip noriu parodyti, kad muzika man – labai svarbi.
Dabartiniai įrašus leidžiantys verslininkai mano kitaip. Jiems atrodo, kad užtenka gauti dainą, paversti ją MP3 byla ir parduoti internetu.
Visiškai nesirūpinant estetika, produkto išvaizda. Man tai nesuprantama.
Po tiek sėkmingų karjeros metų galiu sau leisti muziką išleisti gražesne ir prabangesne forma, tad tuo naudojuosi.
Pirkėjų, beje, netrūksta. Dar yra žmonių, kurie nori ne tik klausytis dainos per ausines, bet ir laikyti rankose plokštelę, ją glostyti, grožėtis.
– Norite pasakyti, kad pats neturite MP3 grotuvo?
– Neturiu. Gyvenime nesu nė vienos dainos parsisiuntęs iš interneto.
Man tai atrodo labai nepagarbu. Jeigu mane sudomina atlikėjas, man maža turėti jo dainą kompiuteryje. Man reikia veiksmo – noriu eiti į parduotuvę, susirasti jo albumą.
* * *
Įdomybės apie Ch.Rea
* Šio atlikėjo gyslomis teka italų, airių ir serbų kraujas.
* Dainininko albumai pasaulyje parduoti daugiau nei 30 milijonų egzempliorių tiražu.
* 1986-aisiais, „apšildydamas“ legendinės grupės „Queen“ koncertą Airijoje, Ch.Rea grojo 96 tūkstančių žiūrovų miniai.
* Chriso 1989-ųjų albumas „The Road To Hell“ buvo pirmojoje Didžiosios Britanijos populiariausių diskų dešimtuko vietoje. Šis darbas laikomas sėkmingiausiu per visą atlikėjo karjerą.
* Atlikėjas yra save išbandęs ir kine. Likimo ironija – vienas jam tekęs vaidmuo yra vėžiu nepagydomai sergančio vyro, kuris prieš mirtį nusprendžia nužudyti visus, kurie su juo gyvenime blogai elgėsi.
* Su žmona Joan dainininkas susilaukė dviejų dukterų – Julios ir Josephine. Jų vardais pavadintos dvi populiarios Ch.Rea dainos.
* Ch.Rea pomėgiai – tapyba, sodininkystė ir sportiniai automobiliai.
aš jau apturėjau diskusiją apie tai, kas yra „nostalgija” ir.. reziumuodamas galiu pasakyti, kad ta „susiję su prisiminimais, jausmais, įvykiais” prasme nostalgiškos muzikos turiu gan mažai. na, greičiau jau kelios dainos negu keli albumai. man tai tiesiog trauka paklausyti kažką iš senų (gerų) laikų. ir, gal aš muzikos kitaip klausaus, gal ką, bet.. jeigu šiandien aš kažką su malonumu suku savo grotuve, tai su tam tikra nostalgija aš tai suksiu ir po dešimties metų – prisimindamas seną gerą albumą (o ne seną-gerą prisiminimą susijusį su juo). kaip gera muzika gali prarasti aktualumą, kaip ją galima „nudrožti” ir kaip ji ilgainiui gali nebekelti nostalgijos?
jurga, ten prasta kokybė, geriau žiūrėk: http://youtube.com/watch?v=24qSlhpKVJM nors metai čia jau ne tie..Magne net sugeba pasakyti, kad tai daina iš.. Ketvirto jų albumo! :)
Dėkui, Pauliau, smagiai ir taikliai aprašei.
Jurga, pakapstei – paantrinsiu: kai mes sakome, kad muzika sukelia tam tikrus prisiminimus, tai tikriausiai turime galvoje (dazniausiai) kazkokius santykius su kazkokiais zmonemis. Na, pvz, dvyliktos klasės vakarėlyje klausėme Swans ir ten buvo berniukas ar mergaite, kuriuos buvome isimyleje ir po to sokome pagal ta muzika kai jau visi ejo miegoti. Ar teisingai supratau?
OT: Rygoj balandžio 24d. Laurie Anderson.
Mi, jeigu rašyčiau apie nostalgiją susijusią su tam tikrai žmonėmis, svarbiais įvykiais, teišspausčiau vieną recenziją apie Mark OH albumą :D Bet bijau, kad tokiu atveju rašyčiau labiau apie savo jausmus, emocijas tuo metu, negu apie muziką, jos keltas bangas. Čia man taip.
Misiukoni, tavo pasakytu atveju, tai labiau su muzika susiję prisiminimai, ne nostalgija. Man pvz. A-ha kelia nostalgiją iš senų laikų. tai jausmas/ būsena, kai klausantis A-ha nusikeli į tuos laikus, kai gyvendavau su šeima, pietaudavome prie bendro stalo ir darydavome dalykus, kurių visuma reikšdavo visišką harmoniją. Visiška harmonija man asocijuojasi su šeštadieniais namie, tai A-ha ir primena senuosius šeštadienius :)
Ir tai nebūtinai turi būti muzika, kurią klausydavomės kažkada. tarkim kai kurias Morten Harket dainas girdžiu pirmą kartą, bet ji turi tokį skambesį, kuris nukelia į „šeštadienius” :)
Va cia idomi mintis…muzika – priemonė sukelti tam tikras emocijas, tiesa sakant nelabai ir suvokiu klausymosi be emociju, dar kitaip tariant neklausau muzikos kuri man nekelia jokiu emociju, zinai, cia kaip toje dainoje – Hang The DJ because the music they constantly play, it says nothing to me about my life.
Mano klausimas – rašant apie koncertus, albumus, kiek reikėtų įdėti emocinio užtaiso, nes ar man taip tik atrodo, kad jei apžvalgoje nėra emocinio užtaiso, ji yra „nekabinanti”?
Mi, na kartais visai įdomu ir kandiklius aprašyti :) Aš bendrai laikaus nuomonės, kad neverta rašyti apie dalykus, kurie tavęs nei kiek neveža, nekabina. O jeigu jau „veža”, tai.. Taip, kartais veža ir atidirbta technika, bet juk ne taip dažnai, ne tiek daug ką?
Tu neatsakei i man rupima klausima – ar verta rasyti kodel, kaip ir kiek tai mane veza, duoti palyginimu, sustiprinimu, spalvu ir t.t. Nes kodel klausiu, manau, kad savo apzvalgose as daug naudoju to emocinio uztaiso ir svarstau, gal jose nera tinkamo balanso? Kitaip tariant, kartais pamanau, kad niekam neidomu kaip as jauciuosi, kur kas idomiau kiek kainavo bilietas..
O tau būtų įdomu rašyti apie tai, kiek kainavo bilietas? Tai jeigu tau neįdomu, tai kodėl turėtų būt įdomu kažkam kitam?
Ne, man neidomu rasyti apie bilietu kainas.
Tai jeigu tu rašai ir sau sakai, kad tai neįdomu, tai kaip tu tai aprašysi taip, kad ims ir kažkam taps įdomu? Juk pats supranti, kad dalykai geri/ blogi yra priklausomai nuo mūsų požiūrio į juos, kiekvienam asmeniškai sukeliamų emocijų. Frazė „močiutės sviestas” arba „maudymasis naktį” visą laiką nukals „gibson gitara” ir „daugiausiai albumų pardavęs atlikėjas”.
Va ir atsakei, indeed:)
Aišku, jaučiuosi truputį, kaip įsikišdamas į asmenišką pokalbį, tačiau visvien leisiu sau išsiplepėt. Man tai muzika tikrai yra vienas tų mediumų, kurie tiesiogiai susilieja su emocija, aplinka, situacija ir įsitvirtina atmintį kaip vientisas vienis. Ir tada aš prisimenu viską. Pavyzdžiui, prisimenu, kad prieš kokius 8 metus sėdėjau Talino uoste mašinoj, laukiančioj įvažiavimo į keltą į Helsinkį, lijo, o grojo Elton John „Your song”. Arba prieš kokius tris ėjau į Siemens Areną į kažkokį renginį, ozo gatve nuo akropolio link licėjaus ir grojo Foje „Arbata” ir netgi žinau, ką tada mąsčiau. Ir taip daug dainų. Išgirsti jas ir iš karto prisimeni situacijas, žmones, žodžius, emocijas.
eN, neįsikišai į pokalbį, tiesiog gerai ji papildei.
eNyu, o kaip tu reaguoji/ priimi naują muziką? juk ji dar nėra apipinta emocijomis, jausmais, kurie kyla iš aplinkos. bet juk tai netrukdo pagauti joje esantį užtaisą – jis jau yra pačioje muzikoje. todėl net albumai, kuriuos klausiau tik namuose, vieną dieną paėmus į rankas iš karto sprogs tuo, kas į juos įdėta. tai tebus santykis aš-albumas, bet jis vis tiek bus.
beje, nusipirkti albumą galite čia, o atsisiųsti paklausymui – čia.
Man nauja muzika iš karto pinasi su savomis asociacijomis. Pavyzdžiui Royksopp – The Understanding aš pirmą kartą (na, buvo dar vienas anksčiau, bet tada dar net nežinojau, kad girdžiu What else is there) klausiau su ausinėmis gulėdamas lovoje ir tai buvo labai stiprus emocinis išgyvenimas. Pabaigus albumą jaučiausi panašiai, kaip jaučiuosi perskaitęs gerą knygą – truputį pritrūkęs žodžių, truputį sukrėstas (gerąja prasme) ir su noru užlipt ant stogo ir pažiopsot į dangų.:)
Išgirsti naują kūrinį ir pajunti kaip tave tarsi nukrečia – yra kontaktas tarp tavęs ir dainos. Tada įkvepi ir žinai, kad čia kažkas gero.
Albumas, nuo kurio atradau A-ha: iki tol ji man buvo nevertas dėmesio boyband’as (nors tokios sąvokos tada lyg ir nebuvo). Yra ir kitų gerų A-ha albumų, bet nostalgija „East of the Sun, West of the Moon” daro geriausiu :)
Taip Tomai, supratai teisingai. Ir aš žinojau, kad butent tu ir suprasi ka norejau pasakyti :)
Pauliau į tavo klausimą.. „kaip gera muzika gali prarasti aktualumą, kaip ją galima “nudrožti” ir kaip ji ilgainiui gali nebekelti nostalgijos?”
Atsakymas: nu kartais taip atsitinka, kad nesi tikras ar viskas gerai tik dėl to, kad saulė šiandien šviečia ar dėl to, kad iš tikro, viskas gerai :) Bet net tuo metu kai klausiau (tiksliau buvau privertsa klausyti) A-HA, is visu albumu man patiko sitas labiausia. Tiesiog aš jau tokia, atidrošiu tam kartui iki negalėjimo ir atgule i lentyna dazniausia jau nebesugrizta i grotuva, nes man jie buna atsibode. Besaike – vienu žodžiu :D
Čia ne mėgavimasis muzika, bet jos vartojimas.
Mėgaujuosi, net iki negalėjimo..
dėl sąvokų galima dar ir pasiginčyti, tuo metu kol klausaisi vis tą patį albumą, tai juo mėgaujiesi, bet kai ateina eilė kitam albumui, tai negi iškart tai patampa „muzikos vartojimu”?
O kaip pavadintum tuos kurie klauso tai, ką groja per radiją? :)
sorry kad įsikišau į dialogą :)
Tikiuosi, kad bent žmonių jūs taip greit „nenudrožiat” ;)
tik tiek kiek tai leidžia „drožiamasis”.. ;)
Pritariu Gabriele. Liuks! :)
Matau, kad pribrendo nauja tema G taske :D
G PATARIA: KAIP TEISINGAI KLAUSYTIS MUZIKOS.
Tomai, cia tavo zanras :)
As po sioliai jauciu nostalgija tavo bites+ rubrikai „darykite tai stilingai” :-]
moteriškas solidarumas :) ir nieko daugiau! ;)
O aš galiu biškį apie nostalgiją irgi parašyti? :D
pirmyn:)
gali net atskira tema maumaz
jo, taip butu geriau, sios apszvalgos pasirodo ketvirtadieniais.
maumaz, brūkštelk pradžiai paulius eta g-taskas.lt