Šis albumas man siejasi su pirmąja gyvenimo meile – lietuvių kalbos mokytoja, kuriai tuo metu buvo 27, о man 16. Didi nelaimė buvo ta, kad ji dėstė jaunesnėms klasėms ir mylėti ją galėjau tik per pamokų pertraukas. Nemaniau su tuo taikytis, todėl ją vėliau palikau. Išsiskyrimo proga, M1 eteryje jai užsakiau Blondie dainą Heart Of Glass, nes mokytoja buvo velniškai panaši į panelę Deborah Harry. Iki šiol svarstau ar girdėjo. Danguole?
Bet kuriuo atveju, tai yra albumas, kurį privalo pasiklausyti bet kuris intelektualiai maištaujantis paauglys, vėlyvais vakarais turintis nežabotų fantazijų, ir paauglė, kuriai retkarčiais maga pabūti bloga mergaite. Idėjine prasme tai – visų pirma, labai seksualus albumas, ne tik dėl išdailinto Deborah Harry įvaizdžio viršelyje ir (o, Dieve!) pravertos jos burnos nuotraukoje ant spalvoto vinilo… galų gale balso, gundančių dainų eilučių, lengvos punk gaivos, bet dėl…auros. Laikydamas rankoje plokštelę, užsimerkęs galiu pasakyti, kad tai yra Blondie Paralell Lines diskas.
Albumas susiklauso kaip Rafaello saldainis. Ne, ne saldumą galvoje turiu, o procesą, kuomet pralauži skanėsto kevalėlį, liežuviu surenki kremą, galiausiai perkandi viduje esantį riešutą ir burnoje ilgam nenurimsta kokoso aromatas. Šiuo darbu jie sugebėjo sujungti protestą, flirtą ir visą „gyvenk-greitai-mirk-jaunas“ dvasią. Maža to, negirdėjau nė vienos trankesnės merginų grupės, kuriai Blondie nebūtų padarę įtakos. Priremkite jas prie sienos jei neprisipažins. Hole? Pipettes? Elastica? Breeders? Kas dar?
[youtube OTVANp6Psd4]
Nevardijant visų albumo dainų, jose atsiskleidžia negeri Deborah Harry ketinimai – galima leipti jau antrame albumo kūrinyje One Way Or Another (Žinia: pričiupsiu tave), vėliau Hanging On The Telephone (Žinia: nevaryk manęs į medį, skambink ir imk mane dabar kol nevėlu, laukiu...), Will Anything Happen? (Žinia: juk nieko nenutiks, jei mes…) ir Just Go Away (Žinia: viskas, atsibodai, neliūdėk, neširsk, dingstu). Apibendrinant takelius, kiekviena dainų gali būti atskiru singlu, o jų iš tikrųjų buvo net šeši t.y. pusė albume esančių kūrinių.
Visa Deborah Harry lyrika suvyniota į kapotus švelnaus punk ritmus, keturis gitaros akordus ir tingius klavišus – pats tas kratyti galvas, suktis vietoje su įsivaizduojamu mikrofonu ir svajoti apie smagų nuotykį.
[youtube oUG0GjdoGHE]
Kaip bebūtų, vertinant šį albumą – tai vienas įtakingiausių aštuoniasdešimtųjų įrašų, suformavusių mažytę sekso revoliuciją po bent dviejų prieš tai vykusių. Maža to, Blondie dėka mes turime daug grojančių, šaukiančių ir verkšlenančių. Gerokai įpykusių ant savo buvusių ir laukiančių būsimų. Maištaujančių. Pradedant… ir baigiant Avril Lavigne. Garantuoju, kai dar nepasitikėjo savimi, jos tikrai klausė Blondie. Aš irgi.
nors ne kartą man jau girdėtą, pirmąją pastraipą skelbiu „nostalgijos” rubrikos nugalėtoja :)
aha, tai ir as jau buvaau girdejes gyvai :D
o Blondie tai del savo jauno amziaus atradau tik po jos sugrizimo i grupe (jos tai turiu omeny Deboros) ir Marios isleidima.
menu tuos laikus kur tu tai girdėjai, tiksliau, skaitei:)
off, galiu banaliai pasakyti tik tai, kad senuju nera ka lygint su naujais.
o as menu filma „spun”, kuriame deborah harry (tiesa, jau nebe tokia jauna ir grazi, kaip turbut dabar ir tavo, tomai, mokytoja) vaidino ikyria lesbiete kaimyne „in leather”. o „heart of glass” apskritai yra klasika.
o jo, ji net susenusi atrodo gerai. Spun ji gerai pasirodė!
karoce postas ne apie mano mokytoja o apie Blondie! :D
tu beveik teisus del to, kad Debora mano mokykloj deste Lt kalba:)
jeigu Debora bent kiek panaši į Blondie, tai tu stebėtinai gerai išmokai rašyti :D
Nelabai atsiskiria man Debora nuo Blondie tiesa sakant.
Stebetinai panasi:)
Eina sau, tu jau trecias mano zinomas zmogus su ta pacia istorija mokytoja-Debbie!
:) tai pagal visas statistines teorijas mes esame pažįstami fifty fifty, jei priimti domėn, kad kas šeštas žmogus pasaulyje turi ryšį. O gal net ir didesnė tikimybė.
O, negėda ir man pasakyti, kai jau jus nulindote į tokius metus, kad pačiu nostalgiškiausiu laikau bendrą geriausių Lietuvos ir Latvijos profesionalių ir „mėgėjiškų” pajėgų 1973 m albumą ESTRADINIS ORKESTRAS „OKTAVA”. Juk nedažnai R.Pauls dalina savo muzikavimą ir komponavimą kolektyvui, kuriame jis tik kviestinis svečias ir išskiriamas tarp kitų ant voko, kaip keleto gabalų autorius bei poroje pasolavęs. Ne dėl nelinksmo fakto, bet daugiau dėl jo išryškėjusių labai mane skaudinančių aplinkybių, šįvakar vėl užsidėjau šį vinilą, kurio skambesį žinau mintinai. Po 8 ar 10-ies metų. Gal tuomet, kai jį dievinau, buvau naivumo įsikūnyjimas ir dabar, daugiau girdęjęs klasiškų meistrų, pajusiu „senienos” banalumą? Nieko panašaus – senasis įsitikinimas, jog orkestrine prasme mūsų šalyje taip niekas niekada negrojo, tik pasitvirtino. Sako Virgis ir Eimis Švabai kartais pagroja vakarais JAV klubuose, bet kaip rašo Š.Narbutas, negali patys pasakyti, ką veikia Amerikoje; gedintis R.Brazaitis paveikė visą žiniasklaidą, kad ši nuolankiai klastotų istorijos faktus, V.Petrušonis net nepasirodo viešumoje, lyg ne dviese laikė vokalinį frontą…
Ką gi, iš pagarbos APLINKYBĖMS ir aš neaiškinsiu ką čia nutyliu. Tik nemanau, jog tik Jugoslavija įsigyjo teises išleisti šį rygietiškai- lietuvišką darbą savo šalyje, kaip buvo rašoma. Turėjo būt daugiau. Nes visos pastangos Lietuvoje muzikuoti įspūdingiau, kada krūvoje yra daugiau nei dešimt instrumentalistų, tikrai per tuos tris dešimtmečius po „Oktavos” buvo žemesnio kalbro. Ir nereikia šiuo atveju minėt nei G.Rinkevičių, nei T.Varnagirių su jų divertismentais klasikai…
Labiausiai patiko ta dalis apie Danguolę :)
Gal informuok tu ją!
–
http://www.youlikeit.lt
Danguole!!!!
Po tokio drąsaus prisipažinimo apie savo mokytoją, neišvengiamai teks atsisiųsti Blondie ir paklausyti. Mokyklos laikais Blondie man nebuvo užkliuvusi, bus puiki proga ištaisyti išsilavinimo spragas.
Tikriausiai kiekvienas moksleivis turi tiek po nuosavą Deborą, tiek po nuosavą lietuvių kalbos mokytoją.
Mūsų laikais būdavo normalu vaikščioti pas geras mokytojas į svečius. Susirinkdavo grupelė, nupirkdavom dėžutę saldainių ar sausainių ir pirmyn kokiai valandėlei… :)
O jūs Tomai, nevaikščiodavote pas Deborą, tpfiu Danguolę į svečius?.. :)
Do, džiaugiuosi, kad mano skausmingas prisipažinimas suįtakojo muzikos klausymą:) Dėl to esu linkęs ir daugiau paaukoti.
Gabi, pas Danguolę į jos kabinetą pritaikytu raktu po pamokų įslinkdavome ir tyrinėdavome jos raštą ištaisytuose (jos ranka) mokinių sąsiuviniuose. O kartą…ei, Gabi, jūs bent Blondie paklausykit:)
Taigi klausiau iš pat ryto aš jau jos, o šią apžvalgą perskaičiau bent du kartus, labai gražu.. :) dviguba nostalgija. :)
O tu papasakok ką tą kartą?… gal D. užsuks čia, jai bus malonu :)
Gabriele, „Tą Kartą” pasilaikysiu sau;) Labai ačiū, kad tau susiskaitė apžvalga ir (tikiuosi) patiko muzika!:)
Piratauti negražu, bet.. :)
http://rapidshare.com/files/49180102/Parallel_Lines.zip
o nusipirkt ir nebrangiai galima cia:
http://shop.bomba.lt/module.php?md=product_info&products_id=33314
Kalbant apie nostalgiją, labiausiai į vaikystės laikus nukelia kimaus balso savininkė Bonie Tyler.
vis dar mielai pasiklausau “Turn Around“
http://www.youtube.com/watch?v=V-sCrhRPCMg
“It’s A Heartache”
http://www.youtube.com/watch?v=h8VGQTtENSs
o “I Need A Hero” buvo populiariausia beždžioniukų diskotekos daina :)))
http://www.youtube.com/watch?v=_yJ_86fqX5k
Cha, gali nubėgti į Bonie koncertą. Bus neužilgo…
Deja, jau taip nebus, kaip atrodė jos koncertai prieš 15 metų. Taip galvojant prašaut, matyt, neišeis…