Ech… turbūt vienas iš nedaugelio senų albumų, su kuriais teko augt nuo jų gimimo iki dabar. Depešai, jau prigijusiu žargonu vadinama grupė, pasėjo savo sėklą pasaulyje ir Lietuvoje. Vietiniai fanai, garbingai save pravardžiuojantys depešistais, įrodė lojalumą ir su “Violator” atėjimu į tėvynę, ir abiejų koncertų (Vingio parke bei Siemens arenoje) metu. Ir kuom DM tokie ypatingi?

Tiksliau, pasidalinsiu, kuo man (ir kitiems turbūt) ypatingas tasai septintasis albumas, kuriam visur rašo 5/5, 10/10, 100/100.. Būdamas bene 10 metų, kai muzikinis skonis tik formavosi (labiausiai tam įtakos turėjo namų aplinka, kurią nuskambindavo gimdytojai), girdėjau tokius supančius garsus: The Beatles, Pink Floyd, Led Zepellin, The Doors, Nazareth, tuo metu neįsidėmėti jazz albumai, senoji pop klasika nuo ABBA, Boney M ir A.Celentano iki Elton John, Michael Jackson ir George Michael. Kaip dabar pamenu tą garsajuostę (A-side: Deep Purple albumas, B-side: DM “Violator”), kurią įdėdavau į Sharp magnetofoną ir, užsidaręs kambary bei pasiskolinęs minkštąsias fotelių dalis traumų sušvelninimui, šokdavau, kol kvapo neatgaudavau. Tuo metu nesuvokiau, kiek man tai turės įtakos, tačiau žodžiai “Reach out and touch faith” reiškė nemažai. Bet užteks apie mane, nors pasaulis mano akyse yra visa ko pradžia.

Sintetinis įtampą auginantis “World in My Eyes” prologas iškart sutvarko butaforiją ir atmosferą – įlendi į depešų kailį, auginantį daug agresyvesnių ir dinamiškų emocinių blusų. Jos šokinėja aplink, ir tik nesakyk, kad tau vis viena, kad netrūkčioji kaip robotukas. Arba kad nesvyruoji kaip papelkės berželis pagal Dave Gahan solidų ir Martin L. Gore antrinantį aksominį vokalą bei Alan Wilder kosmines aranžuotes. Taip, aiškiai nebe tie pasiklydę tyruose garsai ir netikras (nors savotiškai lyriškas) balsas ankstesniuose LP. Lyg per užtamsintus akinius stebėtum nesibaigiančio traukinio vagonų dardėjimą – šitaip DM pasitinka klausytojus su “Sweetest Perfection”. Laužomas pjūklas, tarsi aštri Neil Young gitara Jim Jarmusch filme, Kraftwerk “Trans-Europe Express” interpretacija, jau Gore pirmame plane iki pašaknų romantiškai besikankinančių balso stygų flirtas tai su bosine partija, tai su kitais garsais, styginiai, nespėjantys užimti vietos paskutiniame vagone..

Bet nurimti nespėsit, nes į jus kreipsis asmeninis jėzus. Savaime žygiuojantis maršas, kuriam generolišku balsu komanduoja Gahan, bliuzinio tipo energingas gitara diktuojamas ritmas nutildė ne vieną skeptiką, prikaišiojusį DM, jog “grupė be gitaros apskritai negali nieko išspaust”. Šitą dainą, kuri singlo pavidalu išleista prieš patį albumą, žino praktiškai visi, arba bent jau tie, kuriems DM nesimbolizuoja deutsche mark’ės ar decimetro, visų pirma grupę asocijuoja su šiuo hitu. Tada ir pamąstai, kad viena reiškia dainuoti “Your own personal jesus / Someone to hear your prayers / Someone who cares”, o kita yra įkūnyti šiuo kūriniu žodžius. Ne ką mažiau užvedantys yra į amžinybę taikantis dainos užbaigimas, nuo dūsavimo peršokęs ant tikėjimo stiprinimo, kartkartėmis sudrebinantis Gore užpjautu gitaros riksmu. Tiesa, klipas keistokas:

[youtube qhzsxEC-psA]

Ir tarsi nutrūkusios stygos pratęsimas vėl atodūsiai: “You were guilt / Like shackles on your feet / Like a halo in reverse”. Tai empatiškas himnas, kuris po “Personal Jesus” geizerio virsta atvėsusiu smagiu upeliuku. Tėkmę čia reguliuoja už’loop’inta gitara, smuikų čiurlenimas ir cikadiškas svirpimas; visa garma į Nakties jūrą, kuri darkart leidžia atsikvėpt. Šįkart – jau varpeliniais ir foniniais garsais, kurie gal kiek primena Radiohead mikčiojimus. Ramus laukimas, kol nusileis tamsa, serenadas suokiančių įsimylėjėlių aidai įsipina į garsų spektrą. Gahan kukliai ir nuoširdžiai seka pasaką, o Gore kaip grietinėlę užpurškia savo svajų ir skausmo. Viskas nurimsta, ir tada, atrodo, jau gali mėgautis tyla.

Ir tada “All I ever wanted / All I ever needed / Is here in my arms”, tačiau tai nepanašu į tylą. Į svajonę – gal, tačiau į tylą? Tempas ir nuotaika auga kartu su laiku, o tu šoki ir stebi, kaip rankomis semi ir semi ir dedi burnon nereikalingus žodžius. Tave įsiūbavo, pasiduodi ir šokdamas rąžaisi. Iš pasitenkinimo ir ramybės. Gal tuo ir užtvirtino DM šį antrą singlą ir turbūt antrą žinomiausią savo hitą. O gal epilogu Interlude 2, kuris argumentuoja “Enjoy the Silence” pavadinimą, pakildamas kiek aukščiau žmonių gyvenamos erdvės. Karališkas jausmas:

[youtube Hd7y6A-5uTY]

Kiek aukščiau savo galimybių pakyla ir Gahan, atidarydamas “Policy of Truth”. Tvirtas ir kartu funky, džiazovas ir kartu labai danceable, žemiškas ir taip pat dangiškas produktas. Vėl grįžtama prie “World in My Eyes” ir “Halo” planetas, vėl skriejama naujų muzikinių atradimų link. Ir nepakartojamai pereinama prie kitos dainos, “Blue Dress”. Krištolo skaidrumo meilės daina gyvenimui: “Because when you learn / You’ll know what makes the world turn”. DM priskiriamas synth pop ištirpsta mėlynos suknutės baladiškume ir nukapsi į Interlude 3, tokį chorinį šauksmą žiurkių landynėje, kankinamą smegenų spaudimo. Po akimirkos bėgam koridoriumi, pilname kiek spooky garsų, tarsi klausydami viešame ešafote įkalinto žmogaus išpažinties: “Now that I’m clean / You know what I mean”. Taip, žinome. Laisvė, kuri pajuntama visame kame. Išklausyk ir pradėk viską iš naujo.

http://www.depechemode.com