Kada tai su Justinu persimetėm, kad negaliu parašyti apie Leonardą Coheną „albumo nostalgijos“ rubrikoje, nes neturiu, ne, iš tikro nesugebu išsirinkti, kurį bardo albumą norėčiau pagerbti. Ir ši situacija nepakito iki šiandien: man dauguma Coheno albumų yra lygiaverčiai. Vienas nelabai patinka dėl dar jauno ir nepakankamai prarūkyto dainiaus balso, kitas labiau vertinamas dėl poeto tekstų nei muzikos (nors tai galima pasakyti veik apie visus jo albumus), trečias bijomas vertinti, nes jis jau visų įvertintas ir ima rodytis tinkamai neįvertintas, ketvirtas…

Ketvirtas buvo tas, kuris įėjo į mano gyvenimą ir nebeišėjo. Geidžiu tokio įėjimo dabar, vakar, užvakar ir dar keleri metai atgal, kai nebegaunu tos gyvenimiškos, nuotaiką, požiūrį, tikslą ir kelią palydinčios muzikos. Tiesą sakant, net (tik) Coheno „Dear Heather“ buvo man nepakeliui, bet tai nereiškia, kad aš negarbinu ir nesimeldžiu priešpaskutiniam „Ten New Songs“, kuris be perstojo sukosi vieną pašėlusią, neištikimą naktį, kuri baigia išdilti, bet „In My Secret Life“ ir likusias devynias meilės istorijas moku mintinai. Tada aš padovanojau visą albumą tai, kuri, manau (greičiau, tikiuosi ir viliuosi), man dėkinga iki šiol už „Secret life“ ir „A Thousand Kisses Deep“. Žinoma, tai parodys ateitis, arba kita moteris, kuriai išdrįsiu pasakyti, apie ką dainuoja kanadietis. O būtent: „Give Me Crack And Anal Sex/ Take The Only Tree That‘s Left? And Stuff It Up The Hole/ In Your Culture“. Jis dar 1992-aisiais albume „The Future“ išpranašavo mano ateitį. Ir nieko tame blogo, ir nieko tame džiuginančio, aš gi realistas, kuris antrą nakties per garsiai užsideda „Waiting For The Miracle“ ir ima jo laukti. Net nesusimastydamas, ar tai jis – stebuklas, ar tai ji – svajonė, kuriai galiu prieš visą pilką visuomenę surikti „I‘m Your Man“,  ar tuos pačius žodžius šnabždėti į ausį… Juokinga ir keista, bet taip yra šiandien ir bus rytoj, nors ta frazė dar iš 1988-ųjų Coheno albumo pavadinimo ir dainos, kai, užkariavę Manheteną, mes kartu, šokome Vienos valsą, o prieš tai buvo tikslas susirasti antrą pusę, kuri geistų kartu iki pražilimo be perstojo suktis pagal „Dance Me To The End Of Love“.

–    Oi, ne, Jūs uždėjote ne tą versiją. Būtinai reikia live variantą, na, tą, kuris įėjo į „Cohen Live“, ten jis brandesnis vokalu ir žymiai įtikinamesnis nei studijinė versija iš „Various Positions“.

–    Ką! Tu man aiškini, kad Coheno „Recent Songs“ ir „Death of a Ladies’ Man“ buvo niekam tikę ir verti tik fanų dėmesio?! Aš geriau žinau ir prisimenu, kaip tėvukai laukė iš kokios tai skylės sukombinuoto Coheno „New Skin for the Old Ceremony“ kasetinio ar juostinio įrašo. Tiksliau, pamenu ir tai, kaip laukė Coheno „Live Songs“, iš kurių prisimenu tik eilutes “Sometimes I need you naked, sometimes I need you wild“,- tai buvo nerealu ir tai nesikeičia: tai tebėra aktualu dabar. O kur dar iki negalėjimo suklausyti „Songs of Love and Hate”.  Ir „Famous Blue Raincoat”, per kurią negali neverkti, jei turi širdį. Ką tu, jaunuoli, suprasi, užaugęs kompiuteriniame amžiuje. Tu sugebėk sukurti tokius kūrinius, kurie jau keturiasdešimt metų nepraranda aktualumo…

Aš nesugebu ir nesistengiu pakartoti Coheno. Kiekvieną jo dainą galima ekranizuoti ir analizuoti valandų valandas. Galima gretinti, ieškoti ir rasti neieškant paralelių su savo gyvenimu, su geriausiais skaitytais romanais ir matytais filmais, galima prirašyti krūvą visiems žinomų muzikos pasaulio vardų, kuriuos įtakojo ir išaugino melancholiškasis dainius.

Toks jis buvo:

[youtube RLq7Aqd_H7g]

Toks tapo:

[youtube gZmi3BDSEM8]

Nežinau, kaip kitaip atiduoti savo duoklę ir pagerbti dar gyvą legendą, kuri mane supažindino su romantika, nebent važiuoti į kaimyninę Lenkiją, kur rugsėjo 29 d. Wroclawe (bilietai http://www.eventim.pl) ir spalio 1 d. Varšuvoje (bilietai  http://www.adamiakjazz.pl) senukas atliks tikriausiai jau paskutinio savo turo programą.

p.s. kur dingo Coheno lietuviškas puslapis http://cohen.vejas.lt/ ? Liūdna, kad šitaip.