Vis pagalvodavau, apie ką iš senųjų albumų norėčiau pasidalinti įspūdžiais, ir vis atsakydavau – ogi jau viskas už mane parašyta. Ir štai, net nežinia kodėl, staiga atsiminiau vieną albumą, apie kurį rašoma mažai. Nes jis – senas. Nes jis – mažai žinomas, nors ir įrašytas supergrupės.
Kalbu apie Queen darbą „Queen II“, arba antrąjį jų studijinį albumą, kuris, nors ir nežymus, bet žymus (atsiprašau už kalambūrą) dėl kelių dalykų. Pirma, jo viršelyje esanti „Queen“ nuotrauka tapo vienu iš grupės simbolių, o vėliau – ir pirmojo videoklipo pasaulyje, nufilmuoto singlui „Bohemian Rhapsody“, esminiu akcentu. Antra, būtent jame „queeniškai“ suskambo savadarbė Brian May‘aus gitara „Red special“. Jis surado „savo garsą”, kurio nebepaleido, ir tai, ką kartais vadina „Queenų“ simfonijomis, kuomet muzikinė partija suformuojama įrašant ir suvedant keletą gitaros partijų (beje, ja ir atidaromas albumas – trumputė „Procession“). Trečia, turbūt daugiau niekada „Queen“ nebuvo tokie „patys sau“, o ne publikos numylėtiniai, tokie ieškantys.
Teoriškai, šiame albume nėra nei vieno hito, nors jį reklamavo kaip tik pirmasis „Queenų“ chart-hitas „Seven Seas of Rhye“, ateinantis dar iš debiutinio albumo laikų. Anot Freddie Mercury‘io, šia energinga su labai įsimenančiu fortepijono arpeggio daina jie pirmiausia siekė atkreipti klausytojų dėmesį, beje, tą patį tikslą turėjo ir neįprastas albumo viršelis – bet atkreipti dėmesį į ką? Ilgainiui „Queen“ai išgarsėjo kaip didžiulės eklektikos meistrai (ir kokio tik stiliaus dainų jie nekūrė!), bet būtent „Queen II“ yra tokios eklektikos grynuolis, kurioje galima išgirsti visus tolimesnius jų kelius: širdį draskančias balades (viena iš gražiausių B. May‘aus kompozicijų „White Queen“ ir F. Mercury šedevriuką „Nevermore“); tris kartus besikeičiančio metro megakompoziciją „The March of the Black Queen“ („Bohemian Rhapsody” pranašą?), garso eksperimentus „Oggre Battle“ ir „Fairy Feller‘s Master Stroke“ (parašyta pagal paveikslą!) bei kažkuo „bitlišką“ „Funny How Love Is“.
Be to, sakoma, kad „Queenai“ pirmieji ėmė išgalvoti albumų (tuo metu, žinoma, vinilinių) pusių pavadinimus. Užuot įprastų „Side A“ ir „Side B“ atsirado „Baltoji“ ir „Juodoji“ pusės. „Baltoji pusė“ – stiprus, bet jau „Queenų“ melodingumo tobulinamas glam-rockas – parašyta B. May‘aus. Galingos baladės gražiais tekstais, kietų rifų ir švelnių akordų derinys. „Juodoji pusė“ – F. Mercury meilės mitologijai ir garso eksperimentams siautėjimas, kompozicijos, be jokių tylos tarpų persiliejančios viena į kitą. Ograi, Fėjos, karalienių maršai – keista, neįprasta, bet ir tuo pačiu – įdomu pajusti, kaip „pagauna“ tai vienas, tai kitas momentas. Vokalinės partijos tokios, kad nei Mercury, nei Rogeris Tayloras jų gyvai pakartoti nesiryždavo (beje, vėlgi įdomybė – pačius aukščiausius registrus dainuodavo būtent Tayloras). Ir bendrai, tik kelios albumo dainos (pvz., „Father to Son“) patekdavo į koncertų programas.
Kritika albumą sutiko šaltai – jis pasirodė per daug perkrautas, per daug netvarkingas, per daug ambicingas, per daug sudėtingas. Panašu, kad klausytojai ir kritikai tiesiog nesuprato, kokį suspausto turinio singuliarinį tašką jie gavo. Tik po kokių dvidešimties metų albumas ėmė rastis geriausių ar įdomiausių roko albumų sąrašuose. Apie jį kaip mėgstamiausią prabilo net tokios žvaigždės kaip Axl Rose‘as („Guns‘n‘Roses“) bei Billy Corganas („Smashing Pumpkins“). Tuo tarpu fanams jis yra vienas iš kultinių, vienas iš tų, pagal kurį gali pasakyti – ar žmogus tikras „Queenų“ gerbėjas, ar tik mėgėjas, girdėjęs „Radio Ga-Ga“ ir dar pora „stadioninių hitų”.
Mėgaukimės.
httpv://www.youtube.com/watch?v=n7_2Vg2PZ2Y
Antro albumo sindromas, tas gali būti.
Tačiau užskaitau (kaip kadaise buvęs išprotėjęs Queen fanas)
Yo, God save the Queen.
Man tai Queenai iš vis albumais niekad nesiklausė. Na, A Kind Of Magic dar dar. O šiaip pakanka GH trigubo, ale ir tas dulkinas(si) kažkur :)
na, aš matyt esu tikras „Queen”ų gerbėjas (jau nežinau kiek metų jų nebeklausau – nebėra poreikio, užsinorėjus galvoj viskas atsigamina), nes sutinku visu 100% – šitas jų albumas yra geriausias ir įdomiausias, vienalytis ir tuo pat metu labai įvairialypis ir galbūt dėl to nenusibostantis. jame yra tam tikros mistiškos magijos, vėliau dar ataidėjusios Flash Gordon garso takelyje. Kiek vėliau sekęs „A Night at the Opera” („Sheer Hart Attack” man yra kažkoks nesuspratimas, apskritai iškrentantis iš jų albumų tarpo) jau buvo švelnus leidimasis žemyn. Panašus pakilimas buvo „Innuendo”, tik ne tiek aukštai.
Kažkada buvau sugalvojęs susirinkti savo GH variantą – į tris diskus: ankstyvųjų Queenų, vidurinio lengvai popsinio periodo ir paskutiniojo, paieškų ir ekperimentų, pasisotinus šlove, etapo (nuo „Kind of Magic”), tai į pirmąjį CD sulipo visi Queen II kūriniai.
Grižau parašyti komentaro – šeštadienio popietė (o tai pati brangiausia popietė) buvo skirta šiam albumui. Dar kartą dėkui.