Būna vakarų, kai nostalgija išlenda ne su gražiais ir saulėtais prisiminimais, o su širdgėla ir skausmu smegenyse. Nežinia, ar tada reikia apgailestauti dėl to, kad praeitis buvo ne ką lengvesnė negu dabartis? Ar verta egzaltuotis dėl to, kad sunkius laikus gali dar labiau paaštrinti nostalgiškai skaudžia muzika? Keletas akordų ir vėl gali pasiekti kraštutinumų kupiną atmosferą: arba kvėpuoji miško gaivą, arba trauki „Camel”; arba myli kažką ir skraidai padebesiais, arba myli ir ašarodamas klausai R.E.M. „New Adventures in Hi-FI“. Daug paaugliškos tuštybės, kuri mus subrandino ir išmokė verkti sapne, ir dabar, atėjus sunkesniam momentui, leidžia lunatikuojant su nugertu buteliu viskio iškrapštyti iš lentynos minėtą R.E.M. albumą ir nesibijant sugadinti santykių su kaimynais, paleistį jį visu garsu.

Aš turiu mėgiamą-mėgstamiausią-skaudžiausią albumo dainą, bet klausau nuo pradžių. Nenoriu sugadinti kaskart naujo nuotykio į savo atsiminimų ir dabarties mišrainę. Pradedu nuo How The West Was Won And Where It Got Us ir ekshumuoju savo sielvartą. Tai darau tam, kad jį padidinčiau. Nenoriu, kad palengvėtų ir viskas būtų paprasta; jei kentėti, tai iki negalėjimo. The story is a sad one, told many Times / The story of my life in trying times. Pati tinkamiausia pradžia tam, kad pažadinti visas snaudžiančias vidaus furijas ir išrėkti kaip niekada ir jau tūkstantį kartų rėkei Wake-up Bomb, ir pohui, kas nuo to atsibus, o kas ne, nes aš raupsuotasis. Toks, kuris turi savo Hi-Fi ir nesvajoja apie Hi-Endą. Velniop man tai. Velniop tuos, kurie mano, jog visas šitas „Hi-Fi“ skamba vienodai dūzgiančiai ir nuobodžiai, nespalvotai – kaip albumo viršelis.

I don’t want to disappoint you/ I’m not here to anoint you. Ar tu girdėjai tai savyje, kituose, R.E.M.‘uose. Aš tai girdėjau tik R.E.M.‘uose, tik ten, kur jie kartu su manim atveria savo sielą: I wear my own crown and sadness and sorrow… ir viską nugramzdina dar giliau į keturių sienų veltšmercą, kur kiekvienoje plokštumoje po veidą: Buck, Berry, Mills, Stipe ir didžioji jųjų septynerių minučių elegija „Leave“. Turiu asmeninį Gineso rekordą – nėra kitos tokios dainos, kurią būčiau klausęs šitiek kartų iš eilės. Verkiantys gitara kelio garsai, gedulingas synthfonas, pauzė, tūžmastis su Nothing could be bring me closer. Nothing could be bring me near. Where is the road I follow? ir gyvenimas pradeda gniaužti vis stipriau mane prie savęs. Spaudžia nepaleisdamas iš aštrių nagų. (That’s what keeps me down x100). Aš aitrinu savo sielvartą dar labiau, bet mano skaitytojas (jeigu dar iki čia kas skaito) nėra vertas nuodugnaus mano atvirumo iki visiško nuogumo.

Po “Leave” viskas ritasi preparuotos kančios išlaisvinimo link. Taurė pilna kartaus saldumo, o kryžius šitame nuotykyje nutemptas jau daugiau negu pusė kelio. Mano devintojoje stacijoje prisijungi Tu ir tada man tampa viskas lengviau: She’s a girl and she’s loving me / But distance is my tendency/ I am defeated, kryžius virsta citra ir aš galiu jau pažadėti, kad Now, this is here, this is me/ This is what I wanted you to see/ That was then, was that, that is gone/ That is what I wanted you to feel. Taip kelionei einant į pabaigą, aš vėl išsivaduoju iš savo paties sukurtų liūdesio spąstų, išsklaidau ateities baimę, išgryninu sielą, pamirštu išdžiūvusius ašarų latakus ir svajingai prisibaigiu su „Electrolite“ , gražiausia amerikiečių daina apie Tavo akis, Tave ir mane, žiūrintį į žvaigždėtus tavo veizolus (tfu, kaip banaliai ir neskoningai pabaigiau, bet žodžių iš dainos neišmesi).

p.s. Tu gali ginčytis dėl to, kuris R.E.M. darbas geriausias, bet nedrįsk priešgyniauti mano nostalgijai, nes tik man ji viena tokia. Jeigu turi kitokią – pasidalink ir būk teisus.