Ne nu p…a, bet aš negaliu jais nesižavėti. Penkiolika metų padėję ant gerbėjų – nesivargina pateikti naujų įrašų jokioje laikmenoje, nors koncertuose tarp nutrintos senos programos galima užgirsti ir naujų kūrinių.

Kiek teko skaityti/matyti koncertinius įrašus, nelabai jie ten blizga (netiesiogine prasme), ale praleisti tokį garsinį reginį, kur Eldritchas lyg grafas Orlokas iš „Nosferatu“ braidžioja po rūką, esant progai, yra daug didesnis griekas, nei pasvetimoteriauti. Kad nesugriešyt, o turimus nusižengimus nuplaut prakaitu, nepakanka žinoti, jog pretenzingieji gotai šį mėnesį pasirodo kaimynuose lenkuose (kur, beje, šiemet bus ir JūTū) kovo 30 d. ir estuose kovo 28 d. (bilietai čia),- ten privalu būti ir atnašauti mūsų viešpačiui, Eldritchui.

Visgi, šis įrašas ne apie tai, kur jie bus ir kaip ten bus. Čia galėtų būti tamsus pavirkavimas apie tai, kaip šiandien blogai, jog po Sisterių nuo pat 1996-ųjų (o taip, tada jie jau buvo schluss) nesu atradęs nieko panašaus, kas taip niūriai maloniai guostų mano širdį sunkiu metu.

Tai buvo laikmetis, kai vidury karštos vasaros dienomis tepliojau savo sielą „Vision Thing“ motyvais. Vienas Sisterių gerbėjas neseniai paporino, kad jų „Floodland“ yra stipresnis albumas, bet man keliolika metų atgal tai buvo nė motais. Ant lovos voliojosi iš „Aigilos“ (buvo tokia muzikos įrašų parduotuvė Klaipėdoje) pirktos dvi originalios kasetės, „Vision Thing“ ir „Some Girls Wander by Mistake”. Pastaroji tada man buvo neįkandamas riešutas, išskyrus „Tample of Love“, tad “vižn’as” buvo drožiamas be gailesčio. Kaži ką galvojo tuomet kaimynai, kai užsieninis (kirtis ant ie) repertuaras iš Scooter ir Pharao stiliaus radikaliai pakito į gitarinį roką su tamsiu vyrišku žemu vokalu. O man nerūpėjo: išleidęs šeimynykščius į darbą nuo pat ryto atsukdavau „volume“ rankenėlę iki galo ir džiūgaudavau – kasetė nuo vibracijos magnetoloje nešokinėdavo kaip kompaktas.

[youtube jtD5nuaI0Go]

O taip, pradėdavau nuo titulinio „Vision Thing“. Dar dabar moku mintinai visą pirmąjį stulpelį „Twenty-five whores in the room next door / Twenty-five floors and I need more”, o paskui mylima vieta “In a long black car/ With the prettiest shit/ From panama”. Tai buvo nešvanku ir žadino piemenišką vaizduotę, darė iš manęs vyrą, davė energijos, jėgos ir peno kūnui ir smegenims.

O va “Ribbons” nelabai mėgdavau dėl atseit priedainio nebuvimo ir monotoniško niekaip nesibaigiančio “just walk on in”. Tada tai atrodė, kaip nevykęs grupės pirmykštės eros palikimas. Būdavo atvejų, kad net prasukdavau tam, kad vėl galėčiau semtis ne tokios vampyriškos gotikos.

[youtube 1yAD3_DXN6E]

„Detonation Boulevard“ ir po to „Something fast“ pabaigdavo kasetės A pusę. „Something Fast“ – tai gotikino roko šedevras, kurį klausant susitapatini su daina; gilus tekstas ir neviltis Eldritcho balse pastato tave „at a red light anywhere in town“ ir be jokios abejonės ašaroms tekant blyškiu vaiduoklišku veidu sukandžiotos kruvinos lūpos juda: „I don‘t wanna be the last/ gimme something fast“. Pasibaigus nebėgdavau keisti kasetės pusės. Dar galvoje vis klausydavau skambantį „Something Fast“ ir galvodavau apie galimus „something“ interpretacijos variantus.

„When You Don‘t See Me“ iki šiol išliko kaip pačios pačiausios, šiek tiek slogios, bet 200 procentų teisingos dainos apie tą, nuvalkiotu žodžiu vadinamą, jausmą ir jo padarinius. Nieko stebuklingo, net tekstas nesudėtingas ir aranžuotė paprastutė, bet kūrinys dvelkia dokumentika ir aš įtikiu, kad tikrai manęs nėra, kai negaliu matyt TAVĘS.

[youtube tKA1IZXOBoQ]

„Doctor Jeep“ – to laikmečio politinių motyvų prikišta daina tada man asocijavosi su išlaikytomis vairavimo teisėmis ir sėdėjimu už vairo, lekiant naktinėmis gatvėmis su perfrazuotu šūksniu „I‘m Doctor Jeep In the Sheraton“. Dabar tai atrodo vaikiška nesąmonė ir mieliau, nuspaudęs akceleratorių iki dugno, norėčiau pasakyti: „But I Want MORE“

[youtube qDuW3NvjqJY&NR=1]

Tikriausia, „More“ žino net nežinantys, kad tai „Sisterių“ gabalas. Čia Maggie Reilly vokalas, kaip ir kituose albumo kūriniuose, įneša to fantastiško apokalipsiškumo, o ilga aranžuotė, instrumentuotė su klyksmais, vargonais, ir fortepijonine pabaiga daro šį kūrinį panašų į gotikinio teatro vaidinimo klausymą, kurį norisi vis pakartoti, kad užčiuoptum visus niuansus, nepraleistum nei vieno simbolio, įžvelgtum visus gyvius tamsiuose užkaboriuose ir įstengtum paimti visą meilę, kokią gauni.

Lyg viskas. Ką dar galiu pasakyti apie „Vision Thing“? Dar albume yra „I Was Wrong“, bet kad nesuklysčiau, nieko apie jį nerašysiu. Nerašysiu ir apie ambicijų pilną šiknių Eldritchą, kuris paskutinėje dainoje sako „I was wrong <…> but I‘m damned if I‘ll love yours“.

O taip – būk prakeiktas, Eldritchai, nes tik tokį aš tave myliu!