Nors publikoje dominavo merginos, o ir mums atiduotas Love Will Tear Us Apart priedainis skambėjo kaip moksleivių mergaičių choras, tačiau net ir moteriškoji publikos pusė užvertusi galvas stebėjo kaip siautulingoji Nadeah sklaidėsi po New York klubo balkonų atbrailas. Nesigėdydama nei suplėšytų kojinių nei visų grožybių kurios atsiskleidė iš po lengvos juodos suknelės. Nagi, merginos, prisipažinkit, kad su šia vokaliste galėtumėte ne tik latte prašmatnioje vyninėje išgerti. Mano draugas prisimindamas kelių metų senumo Nouvelle Vague pasirodymą Dubline sakė, kad tada tai buvo ne koncertas, bet orgija scenoje. Kažkas panašaus vyko ir lietingą antradienio vakarą Vilniuje.

Ir jei bijojau per koncertą užsnūsti kaip kad tą norisi padaryti klausant Nouvelle Vague plokšteles, tačiau nei snausti nei dūsauti neteko. Net jei kai kurios dainos skambėjo kaip nuostabios lopšinės (God Save The Queen ar In A Manner Of Speaking) negalėjai nuo jų atitraukti nei akių, nei ausų, nei…kūno, apie kurį neabejoju publikoje susimąstėme gana dažnai. Nagi, berniukai, vargu ar tik apie gerą Nadeah vokalą visą vakarą galvojote.

Šis pasirodymas, nors ir sukaltas iš kruopščiai atrinktų ir atliktų perdirbinių įtraukė savo erotizmu. Jei Nadeah scenoje buvo ta blogiukė, kuri regis tuoj tuoj nusitemps jus į lovą, tai Melanie savo aksominiu lolitišku balsu patenkino mus nieko nedarydama, tik tardama keletą žodžių dainoje. Jos abi tarsi senų juodai baltų B kategorijos filmų gražuolės – erotiškos, kandžios, vaikiškos, geidulingos. Žodis „fuck“ skambantis iš šių merginų lūpų nuskambėjo visu savo grožiu.

Nouvelle Vague repertuaras buvo gana eklektiškas, čia ir mano minėtos baladės, ir patvirkęs Too Drunk To Fuck bei išprotėjęs Bella Lugosi Is Dead. Neabejoju, kad buvo tokių žiūrovų, kurie niurnėjo, kad grupė nepagrojo to ar ano, tačiau Nouvelle Vague sugebėjo atsiskleisti visu savo muzikiniu grožiu. Jį ypač išryškino tobulai nušlifuotas akustinės gitaros skambesys ir gyvas kontrabosas. O ir vokalisčių balsai vienas prie kito priderinti ir skirtinguose vaidmenyse įtaisyti plačiai glostė emocijas.

Galima Nouvelle Vague vertinti kaip plastmasinį žaisliuką, kuris neturi nieko bendra su kūryba. Tačiau tokiems ultrasnobams atsakyčiau, kad ši grupė, nors ir neturėdama nei vieno savo kūrinio, sugeba viską padaryti ženkliai kitaip. Tie patys vaikinai Peter Murphy, Joe Strummer, Ian Curtis ar Ian McCulough girdėdami taip perdarytus savo kūrinius tikrai šypsotūsi ir linksėtų galvomis.

Tai tobulas kičas. Net jei saldus ir paprastas, tačiau puikiai subalansuotas.