OKKERVIL RIVER – I Am Very Far [Jagjaguwar; 2011]

Paveikus dalykas ta rusų literatūra. Prisipažinsiu neteko man skaityti nieko, ką būtų parašiusi Tatjana Tolstoja, bet jeigu ji turi bent jau penktadalį savo garsiojo bendrapavardžio talento, tai man nelieka nieko kito kaip tik pasitaisyti. Teksasiečių kompanija Okkervil River T. Tolstoją jau skaitė ir ne tik, kad skaitė, bet ir vieno jos apsakymo pavadinimu pakrikštijo savo grupę, kuri štai išleido savo šeštąjį albumą I Am Very Far.

Šis įrašas man kažkuo primena kažkada jau aprašytą Kurt Vile darbą. Ne, abiejų stiliaus skirtumas gan ženklus. Okkervil River skambesys gerokai įvairesnis, turtingesnis, žodžiai literatūriškesni. Tačiau muzikos atmosfera labai panaši. Tai tiesiog labai kokybiška, solidi indie roko grupė. O I Am Very Far – tikrų tikriausias žanro perliukas. Klausantis tiesiog neįmanoma nesišypsoti. Čia sutelpa ir romantika, ir melancholija, ir linksmumas, ir pretenzijos į epiškumą. Viskas daroma labai apgalvotai, sofistikuotai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=iHaCtxW6Vv8

Wake and Be Fine

Nors albume ir nenaudojama kažkokių ypatingų instrumentų, bet grupė labai vykusiai sugeba sukurti be galo įdomų, savitą skambesį. Jie pasitelkia styginius, klavišinius, visa tai apipina gitarų linijomis, ir pastato ant neprašmatnių, bet sykiu labai įdomių, būgnų partijų, ir visada išgauna kažką išskirtinio. Nebijo jie ir eksperimentuoti. Štai pavyzdžiui „We Need a Myth“ suklijuota taip, kad vienu metu joje džeržgia net keturiasdešimt penkios gitaros. Ne veltui ji ir skamba kažkaip „mitiškai“(!). Tokios įsimenančios aistros ir frustracijos išraiškos jau seniai neteko girdėti. Dar smagiau pasidaro, kai po jos pasigirsta rami, melancholiška, pianino garsais grįsta „Mermaid“. Apskritai, grupė viso albumo metu štai taip kaitalioja jo nuotaiką, bet visada tie perėjimai būna labai pavykę, niekuo neužkliūnantys.

httpv://www.youtube.com/watch?v=wvmk5rEIs1o

We Need a Myth

Iš lyrikos pusės žvelgiant, I Am Very Far galima pavadinti svajoklių albumu. Kuriamos vaizdingos scenos, kurių prasmę toli gražu ne visada gali lengvai suprasti. „A day came. A night went. It lightened./ An animal broke his way out,/ moped through a scattering crowd,/ and crawled back to his circus shell.“ – dainuojama „White Shadow Waltz“. Velnias žino, kokia viso šito prasmė, bet kažkodėl tokie įvaizdžiai labai įsimena. Labai įstringa ir tai kaip talentingai šalia vienas kito dėliojami žodžiai. Pavyzdys iš tios pačios dainos: „In a cold morning, holding her lighter,/ wan White Shadow Waltz stirs, sputters,/ and stalls. Then wakes, wavers/and walks right through her prison walls.“ Vien skaitant šiuos žodžius nebelieka abejonės dėl literatūrinio jų autoriaus talento, o muzika viską tik dar labiau sustiprina, papildo.

httpv://www.youtube.com/watch?v=HEc32fqidtw

White Shadow Waltz

Atskirų pagyrų nusipelnė ir grupės vokalistas Will‘as Sheff‘as. Nėra jo balsas kažkuo išskirtinis, bet ir turimais gabumais jis naudojasi labai talentingai. Jis puikiai perteikia emocijas. Gali pabūti ir labai jautrus („Lay of the Last Survivor“), ir paslaptingas bei subtilus („The Rise“). Arba išvis gali sukurti kažką kylančio, didingo („We Need a Myth“).

I Am Very Far labai lengvai ir nepastebimai patapo vienu mano šių metų favoritų. Jo išbaigtumas, intelektualumas ir įvairovė pakerės ne vieną, nes kaip galima nesimėgauti tokia puikia muzika?

1 komentaras apie “OKKERVIL RIVER – I Am Very Far [Jagjaguwar; 2011]

  1. ĄĄĄĄĄĄĄ, nė nežinojau, kad naują išleido.
    po wake and be fine išsigandau, kad neokerviliškas bus – na, pasigedau ~verksmingesnio willo vokalo, bet visgi pakanka ir čia jautrumo. gražu! kažkaip vaisingi tie 2011 kol kas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.