Taigi įspūdžiams susigulėjus, galima pasidalinti patyrimais iš kaimynuose vykusios šventės. Ne, ne tos, kuri kiekvieną penktadienį prasideda už butuko sienos sulig tamsa, o tos, kuri jau kelintus metus iš eilės vyksta Lenkijoje, Gdynioje, ir vadinasi Open‘er festival (kažkoks atidarymo festivalis, nors ką jis atidaro neaišku man iki šiol).

Apie kelią iki festivalio. Kadangi vykau į festivalį jau antrą kartą, laikiau save gana patyrusiu open‘erininku ir žinojau, kad Lenkijos kelkraščiai dažniausiai pasiduoda tik 70 – 80 km/h greičiui, įvertinęs praeitų metų patirtį, skyriau tam 10 val. Tačiau ES lėšos ir lenkų darbštumas šįkart kelionei vėl pridėjo dvi valandas ir tik po 12 val. subintrynio, pažadėjęs niekada daugiau gyvenime nenukreipti savo draugės Hondytės padangos ant Lenkijos kelio, pasiekiau Gdynią ir Babie Doly aerouostą.

Apie festivalio interjerą, eksterjerą ir kitus praktiškus dalykus. Festivalio organizavimas nelabai kuo skyrėsi nuo praeitų metų. Tos pačios automobilio stovėjimo aikštelės, kuriose ekonomiją mėgstantys gali pasistatyti palapinę, taip sutaupydami pinigėlių už kempingą, tačiau žiūrint iš kitos pusės negauna galimybės patekti į dušus, tualetus, pasikrauti mobilaus bei truputį daugiau rizikuoja tapti melomanų ilgapirščių (pianistų) aukomis. Prie kempingo kaip visada pirmąją dieną tęsiasi ilga dvieilė, kurios viena dalis (ilgoji) nelabai stumiasi į priekį, o antroji (trumpoji ar visai laisva) skirta neaišku kam, bet jau jeigu priėjęs pradėsi savo teises reikšti lenkams nesuprantama kalba, šie greičiausiai pasiduos ir praeisi be eilės. Panašiai ir su fotoaparatų įsinešimu į scenos teritoriją – tik pakelk balsą lietuviškai, tai greit pasieksi savo. Ypač jeigu fotoaparatas profesionalus ir neturi ant korpuso nurodytų pikselių skaičiaus (leidžiama įsinešt tik iki 3,2 mln. pikselių). Į dušą geriausia vykti tik atvykus į festivalį arba labai anksti ryte, kitokiu atveju šilto vandens gali nerasti. Iš festivalio vietos iki Gdynios centro (traukinių ir autobusų stoties) kursuoja nemokamas autobusas, tad laisvu laiku galima susipažinti su Palangą primenančiu miestuku. Esant geram orui galima per pusvalandį pėsčiomis nukakti iki maloniai švarios jūros pakrantės. Vykstantiems į festivalį mašina patarimas – prisipirkite kuo daugiau maisto ir gėrimų, nes festivalio teritorijoje galima rasti pirkti tik Heineken‘o (pagrindinio festivalio rėmėjo) pamazgų ir greitų užkandžių, kurių kaina panaši kaip brangiausių restoranų (pvz. kava – apie 6 lt, kepta dešra – 9 lt, kokakolos buteliukas – 6 lt ir t.t.). Benzinas Lenkijoje taip pat pasiekęs aukštumas : už litrą E95 mokama virš 4 Lt.

Šiemet festivalyje buvo trys scenos: pagrindinė, dengtoji ir jaunųjų talentų. Tokio įgarsinimo stiprumo ir kokybės Lietuvoje dar netekę girdėti ir nemanau, kad teks (ir netikiu, kad „Be2gether“ prie Norviliškių pilies tai turės, bet tikrai to linkiu), tad vien tai, muzikos klausymo ir žiūrėjimo įspūdį padidina kelis kartus. Pagrindinė scena ir dengtoji turi po porą ekranų, kuriuose transliuojamas veiksmas iš scenos ,- tad nebūtina veržtis į pirmas gretas, kad pamatyti kas ant pakylos straksi.

Apie birželio 29-ąją ir muziką. Kadangi kelionės planavimas pavedė, Sonic Youth liko neišgirsti, tačiau The Roots leido suvokti, kad jie gyvai anei nieko nesugeba “pavaryti”. Žmonių gera krūvelė ant scenos išspaudžia neblogą garsą, tačiau vokaliniai sugebėjimai įvarė šoką ir leido sliūkinti į angarą, kur karaliavo Freeform Five. Kol neišgirdau jų, buvau kažkodėl įsitikinęs, kad festivalyje turi groti Pizzicato Five, ir iš kart nesupratau, kad tai kažkas kitokio. UK pop scenos atstovai varė gana linksmai, energingai ir be priekaištų. Šiaip apie juos ir jų muzikos nebuvau anksčiau girdėjęs, tačiau visas formatas artimas eurovizijai kabino iš pirmo karto ir linksmai lingavosi į taktą. Bent tol, kol degtinė su alumi pro Laurent Garnier nutempė palapinės link. Anas (Laurent‘as) kažkoks DJus, stovintis prie pulto, kompiuterio ir dar kelių, purvinu skuduru uždengtų, aparatų bandė pašokdinti minią. Tačiau jo muzikinis performansas ir dar didžiojoje scenoje tikrai buvo nevykusi idėja, prie kurios nesinorėjo net sustoti. Taip pabaigiau įžangą, kuri teikė nelabai kokį vaizdą ir lūksečių.

Apie birželio 30-ąją ir muziką. Esminė dienos vinis buvo dviejų valandų lietus su ledo gabalais ir nuolatinis lietutis su pragiedruliais. To rezultate turėjome paplaukusią palapinę kempinge ir scenos teritoriją, kurios grindinys atrodė kaip Amazonės buivolų ganykla. Dėl šios priežasties buvo smagu juoktis iš mergikių strikinėjančių scenos link su lakuotais aukštakulniais. Bet nežiūrint į blogą orą, padarę ant drąsos ir ant muzikos, žengėme į tešlyną ir sustingome nuo Groove Armada pasirodymo pabaigos. Dar dabar jaučiu tą euforiją, kurią sukėlė paskutiniai gyvo trombono garsai per „Superstylin“. Minia palyginti ramiai, kad neapsiterlintų iki kelių, bangavo į ritmą. Ant scenos su angliška ramybe karaliavo elektronikos princai. Ir nors paskutinis jų albumas „Soundboy Rock“ gana silpnas, gyvai jie atrodė pritrenkiančiai: scenos gilumoje mirguliavo kompiuterinės vaizdo projekcijos; Tom Findlay nuolat kažką veikė, per kai kuriuos gabalus scenoje pasirodydavo liūliuojanti juodaodė, kurios vokalinės partijos tiesiog lipo prie širdies. Įsivaizdavau tokį pasirodymą klubinėje atmosferoje ir nukarinau žandikaulį – „Madder“ yra geriau už bet kokį narkotiką. Ir nesvarbu, kad būtent šito gabalo aš negirdėjau, jis skambėjo ausyse iki pat „Muse“ akibrokšto. Visgi neužbėgant įvykiams už akių reiktų pasakyti, kad „groovininkus“ pakeitė Beastie Boys. Bliamba, gi jie savotiška legenda, iš kurių punk-rocko ir hip-hopo mišrainės mokėsi ištisos kartos, girdėjau kažkada jie net Madonną apšildė ture. Būtent tai matėsi iš klausytojų minios ir minos: žilstelėję, kumptelėję, su jaunatviško entuziazmo ir pasiilgto maišto gaidele, iškėlę rankas į viršų, lingavo senimas (čia aš taip vadinu sluoksnį nuo 35 iki 50 metų), o jaunimas patrypčiojo tik tikėdamiesi sulaukti „(You Gotta) Fight for Your Right”, tačiau bjaurybės berniukai taip ir paliko sceną neišpildę šio lūkuriavimo. Iš tikro tikėjausi iš senukų kažko įspūdingesnio, o mačiau tik lakstymą po sceną. Vienas panašus į M. Stipe, kitas – į B. Ferry, dar kitas – į brolį Bliūzą, ir visi nuolat šokinėjo, užvedinėjo publiką ir keitėsi dislokacijos vietomis sukurdami sceninį balaganą. Ne ką nuoseklesnė buvo ir jų muzika: tai “gyvas” gabalas su gitaromis ir būgnais, tai tiesiog fonograma, pagal kurią vyksta begalinis cypavimas, tai vinilų braižymas (beje, labai profesionalus, ko negalėčiau pasakyti apie kitus grupės pasirodymo aspektus, ypač gyvų instrumentų įgarsinimą). Visgi „Sabotage“ padėjo nesąmonei tašką ir mes metę sėdėjimą ant asfalto kibome į sunkų darbą – brovimąsi arčiau scenos per dumblus, maurus, purvus, išmynas ir išėdas. Sustojome maždaug 10 metrų nuo scenos, ir tuoj mumis sukaustė aplinkiniai, tarp kurių buvo daugiau spuoguotųjų, nei žilstelėjusių. Smagu buvo stebėti kaip scenoje verdantis darbas: apie penkiolika juodadarbių ruošė dekoracijas Muse – grupei, kuri nuo 2004 m. iš eilės susišluoja „Geriausio performanso“ titulus įvairiuose apdovanojimuose (turiu omeny už „Absolution Tour“ ir paskutinįjį „Black Holes and Revelations”). Būtent dėl jos aš iki kulkšniukų stypsojau stingstančiame purve. Pasiruošimas kiek užsitęsė, nes kilo problemų su vienu šviesos efektu, tačiau atsižvelgiant į viską, tai buvo nerealu – per pusvalandį paruošti sceną reginiui, kuris prasidėjo ir nesibaigė iki šiol. Nepasakysiu dabar tiksliai, pasirodymas prasidėjo ar tai “Take a Bow”, ar “Invincible”, tačiau pirmos dainos girdėjau mažiau negu mačiau vaizdo reginių: trys didžiuliai ekranai vidury scenos ir jų apačioje gaubta karūna virš būgnininko kiekvienai dainai rodė skirtingas kompiuterines trimates grožybes, keturi stulpai su šviečiančiomis lempų eilėmis bei “eiliniai” sceniniai prožektoriai sukūrė gana kosminį vaizdą, betrūko vyrukų sėdinčių už stalo Marso fone. Nors iš tikro jie buvo, tik nesėdėjo: būgninkas, bosistas (baisiai panašus į mūsiškį Jogailą Morkūną), klavišininkas ir, aišku, pats dievas ar tai velnias – Matthew Bellamy. Didelio judesio scenoje niekas nerodė. Visi tiesiog darė savo darbą – vieną po kitos kalė vinis į klyną. Tracklist‘as pagrinde skambėjo iš paskutiniojo albumo. Aišku neapsieita be senųjų hitų “New born”, “Feeling good”, “Time is Runing out”, “Hysteria” ir mano mėgiamiausios popsinės “Plug in baby”. Galiu apie viską rašyti ramiai ir detaliai, su tam tikromis smulkmenomis, kaip pavyzdžiui: po pirmos dalies Matt’as atsuko visą savo gitarėlės garsą ir pametęs ant grindų dingo trumpam poilsiui, arba, kaip Matt’as sėdo užu fortepijono ir užgrojo, o jo kiekvienas klavišo paspaudimas atsispindėjo fortepijono dangtyje įrengtais šviesos efektais; arba, apie aparatą iš 60-ųjų fantastinių filmų, kuris stovėjo už klavišininko nugaros ir žybsėjo įvairiomis lemputėmis ir rankenėlėmis (patys Kraftwerk’ai tokio pavydėtų); apie aranžuotes, kurios nebuvo neatpažįstamos, tačiau ir ne tokios pačios kaip albumuose; apie lakonišką, bet visgi ne arogantišką bendravimą su publika ir t.t. Tačiau daug svarbiau buvo pajusti tai, kas dėjosi aplinkui. Net sekundės nesigailėjau, kad kaip runkelis per piką sostinės troleibuse stoviu arti scenos (na gal tik šiek tiek dėl to, kad garsas arti scenos buvo tylesnis negu atokiau). Kojos, iš pradžių prilipusios prie lipnios išmindžiotos masės, atlipo maždaug po antros dainos uždainio. Stovintys aplinkui trumpam sustingo ir draugiškai pakilo į orą; purvai momentais kliūdavo net ant veido, apie batus ir kojas negalvojau (kol po visko nušveitęs išvydau pamėlusius pirštų galus); šokinėjama buvo ne tik į viršų, bet buvo ir spaudžiamas sūris į priekį bei po ekstazės, pasibaigus priedainiui (pvz.: My plug in baby, In unbroken virgin realities, Is tired of living), realizuojamas grįžimas į savo vietas; kai iškėliau ranką su dviem pirštais, tai jos dėl vietos trūkumo negalėjau nuleisti dvi dainas, karts nuo karto pailsindavau ant nepažįstamo kaimyno peties, kuris taip pat iškėlęs ranką su fotiku nedrįso jos nuleisti (mano prietelius ir kompanjonas po pažastimi turėjo profesionalų Lumix‘ą, tačiau jo taip pat neturėjo galimybės išsitraukti); ir tai buvo fantastiška, nepakartojama; klausytojai buvo hipnotizuojami; ant minios rankų prie scenos plūduriavo vyrukas, kuriam apačioje vietos taip ir neliko; nuo minkomo grindinio kilo rūgštus tvarto kvapas ir tik šoktelėjęs į viršų galėjai įkvėpti deguonies; lietus liovėsi; kūnas jėgų nebeturėjo kvėpuoti, tačiau vis judėjo ir leido garsus – tokia nepakartojama euforija ir kaifas. Tada ir supratau, ir tiesiogiai pajutau tą posakį, kad muzika gali būti narkotiku. Nemanau, kad buvo bent vienas iš tų keliasdešimt tūkstančių apkvaitusiųjų, kuris netraukė kartu su Bellamiu: “No one’s gonna take me alive, The time has come to make things right, You and I must fight for our rights, You and I must fight to survive”. Priešais straksinti panelė dar paklausė manęs, ką reiškia “survive”, aš jai paaiškinau, ir mes dar geras penkias minutes “survivinome”, daugiau kaži ar būtume ištvėrę. Gerai, kad paskutinė marsiečių mūzų daina užbaigė visuotinį kvaitulį, kokio būtų pavydėjęs pats Kašpirovskis. Po velnių, aš išgyvenau tai, ir tepavydi visi mirtingieji.

Apie liepos 1-ąją ir muziką. Šitą rytą aš jau buvau viską patyręs, kad dar kažkas galėtų mane nustebinti, tad tik šyptelėjau, kai gražuolės blondinės žygiavo į festivalį su tešlinais guminiais ir, kai Gdynios autobusų stoties tualete pamačiau skirtingus įkainius už pisuarą ir unitazą (mažas reikalas – 1,5 zloto, didelis – 2 zlotai). Didelį atlikau du kartus ir grįžęs į reikiamą vietą viena ausimi paklausiau Indios Bravos. Kažkoks klasikinis lenkiškas regis (kad nesikabinėtumėte pasitaisau – regis atliekamas lenkų muzikorių), kuriuo susižavėti sumokėjus pinigus už bilietus nelabai pavyko. Block Party mano festivalio grupių sąraše buvo antrieji, tačiau nusivylimas jai buvo didesnis negu didelis. Aišku, buvo vienas staigmena – kad grupės vokalistas juodaodis. Visa kita atrodė tiesiog vidutiniškai. Ne vieną kartą prasukęs abu (neskaitant remiksų) jaunuolių albumus niekada nebūčiau pagalvojęs, kad koncerto metu neatpažinsiu nei vienos dainos. Ne todėl, kad būtų super pakeistos aranžuotės, tiesiog grupė grojo viską gyvai: būgnai, pora elektrinių gitarų, bosas ir silpnas vokalas. Žinoma, tai pagirtina, bet kai po kiekvienos dainos girdi ir vidury dainos matai kaip vyrukai derinasi gitarų stygas, tai darosi juokinga. Kaip ir klaikus bendras, monotoniškas bei gana vienodas skambesys. Trumpai baigiant, tai grupė, su kuria geriau draugauti kompaktinės plokštelės pavidalu. Tai matėsi ir iš pavienių žiūrovų reakcijos. Tad palikę “indėnus” ieškojome kažko įdomesnio ir radome visai netyčia. Teatr Akt – Varšuvos Pantomimos Teatro mimikai linksmino nedidelį būrelį žiūrovų, prie kurių prisijungiau ir aš. Nuotaikingas aktorių pasirodymas su ugnimi, kojūkais, cirkiniais atributais ir puikiu įgarsinimu atgaivino sielą ir kūną. Pasirodo, kad kiekvienais metais Opener’yje būna panašūs renginukai, tik jie vyksta nuošaliau pagrindinių muzikos scenų. Jei kitais metais išdrįsiu vėl ten vykti, būtinai skirsiu daugiau dėmesio teatriniams renginukams.

Grįžimas prie scenos buvo būtinas, nes ten turėjo apsireikšti pasaulinė žvaigždė Bjork. Tai visiškai ne mano mėgiamo stiliaus atlikėja, todėl į viską žiūrėjau gana skeptiškai. Tad ir nuomonė gali būti truputi šališka. Scena didelio įspūdžio nepadarė: gilumoje kažkokie didžiuliai vimpelai su neaiškiais piešiniais, ant pakylos stovi grupelė teletabių (pritariamasis vokalas), scenoje keletas neaiškios paskirties instrumentų ir mažytė islandė apsisiautusi nemadingu į kimonu panašiu audeklu. Dar buvo super lazeris, kurio spinduliai raižė sceną ir dangų. Ech, kad tokį būtų turėję Muse, tai būtų daug didesnis efektas. Pasirodymo pirma dalis pagrinde susidėjo iš lėtų ir nelabai girdėtų kūrinių, tad minia buvo vangi ir tiesiog žiopsojo. Neaiškūs prietaisai pasirodo buvo kažkokie ufonautiški sensorinio (reaguojantys į pirštų prisilietimą) pobūdžio mikšeriai ir tembrų mašinos, kurių valdymas, mano nuomone, buvo daugiau parodomasis negu praktiškas – žmogus stovinčio už tų aparatų darbą gana dažnai rodė tiesioginio vaizdo projektoriai, tačiau girdimo garso pokyčių aš susieti su žybsinčiomis lemputėmis niekaip nesugebėjau. Po gero pusvalandžio nuobodybės išgirdau lauktąją “All is full of love”. Bjork dainavo tikrai profesionaliai, ir muzika nebuvo ta, kurią gali išgirsti klausantis jos albumų ar eilinės radijo stoties, tačiau viskas vyko gana monotoniška ir aiškia linkme. Tad pasipusčiau padus ir bandžiau patekti į angare vykstantį Beastie Boys performansą, tačiau patyriau neskėmę – angaras jau buvo pilnas ir apsauga saugumo sumetimais atlikinėjo savo darbą ribodama įeinančių žmonių skaičių. Teko grįžti prie Bjork ir laukti dar vienų paskutinio laikmečio žvaigždelių – LCD Soundsystem. Apie laukimo kančias nepasakosiu, nes miego trūkumas ir šaltukas darė savo. Vienok apdovanotojų Grammy sulaukiau, ir išgirdau gal keturias dainas. Projektas buvo gyvas ir, lyginant su Block Party, labai pavykęs. Garsas pilnas ir labai artimas albumo “Sound of Silver” skambesiui: ne perdaug elektronikos, šiek tiek fanko ir lyderio James Murphy kreizovas ir džiazovas vokalas neleido patikėti, kad ši grupė turi tokį šokių hitą kaip “Daft Punk Is Playing at My House”. Visumoje galima buvo klausytis kaip geros indie rock’o grupės, ir tikrai tokia muzika netiktų uždaro klubo salėje. Kažkoks paradoksas, bet tame ir smagumas. Jeigu ne nuovargis, tai LCD Soundsystem mielai būčiau paklausęs iki pabaigos, tačiau buvo kaip buvo…