GYVAS: Open’er Festival, Gdynia 2007 m. birželio 29 – liepos 1 d.

Taigi įspūdžiams susigulėjus, galima pasidalinti patyrimais iš kaimynuose vykusios šventės. Ne, ne tos, kuri kiekvieną penktadienį prasideda už butuko sienos sulig tamsa, o tos, kuri jau kelintus metus iš eilės vyksta Lenkijoje, Gdynioje, ir vadinasi Open‘er festival (kažkoks atidarymo festivalis, nors ką jis atidaro neaišku man iki šiol).

Apie kelią iki festivalio. Kadangi vykau į festivalį jau antrą kartą, laikiau save gana patyrusiu open‘erininku ir žinojau, kad Lenkijos kelkraščiai dažniausiai pasiduoda tik 70 – 80 km/h greičiui, įvertinęs praeitų metų patirtį, skyriau tam 10 val. Tačiau ES lėšos ir lenkų darbštumas šįkart kelionei vėl pridėjo dvi valandas ir tik po 12 val. subintrynio, pažadėjęs niekada daugiau gyvenime nenukreipti savo draugės Hondytės padangos ant Lenkijos kelio, pasiekiau Gdynią ir Babie Doly aerouostą.

Apie festivalio interjerą, eksterjerą ir kitus praktiškus dalykus. Festivalio organizavimas nelabai kuo skyrėsi nuo praeitų metų. Tos pačios automobilio stovėjimo aikštelės, kuriose ekonomiją mėgstantys gali pasistatyti palapinę, taip sutaupydami pinigėlių už kempingą, tačiau žiūrint iš kitos pusės negauna galimybės patekti į dušus, tualetus, pasikrauti mobilaus bei truputį daugiau rizikuoja tapti melomanų ilgapirščių (pianistų) aukomis. Prie kempingo kaip visada pirmąją dieną tęsiasi ilga dvieilė, kurios viena dalis (ilgoji) nelabai stumiasi į priekį, o antroji (trumpoji ar visai laisva) skirta neaišku kam, bet jau jeigu priėjęs pradėsi savo teises reikšti lenkams nesuprantama kalba, šie greičiausiai pasiduos ir praeisi be eilės. Panašiai ir su fotoaparatų įsinešimu į scenos teritoriją – tik pakelk balsą lietuviškai, tai greit pasieksi savo. Ypač jeigu fotoaparatas profesionalus ir neturi ant korpuso nurodytų pikselių skaičiaus (leidžiama įsinešt tik iki 3,2 mln. pikselių). Į dušą geriausia vykti tik atvykus į festivalį arba labai anksti ryte, kitokiu atveju šilto vandens gali nerasti. Iš festivalio vietos iki Gdynios centro (traukinių ir autobusų stoties) kursuoja nemokamas autobusas, tad laisvu laiku galima susipažinti su Palangą primenančiu miestuku. Esant geram orui galima per pusvalandį pėsčiomis nukakti iki maloniai švarios jūros pakrantės. Vykstantiems į festivalį mašina patarimas – prisipirkite kuo daugiau maisto ir gėrimų, nes festivalio teritorijoje galima rasti pirkti tik Heineken‘o (pagrindinio festivalio rėmėjo) pamazgų ir greitų užkandžių, kurių kaina panaši kaip brangiausių restoranų (pvz. kava – apie 6 lt, kepta dešra – 9 lt, kokakolos buteliukas – 6 lt ir t.t.). Benzinas Lenkijoje taip pat pasiekęs aukštumas : už litrą E95 mokama virš 4 Lt.

Šiemet festivalyje buvo trys scenos: pagrindinė, dengtoji ir jaunųjų talentų. Tokio įgarsinimo stiprumo ir kokybės Lietuvoje dar netekę girdėti ir nemanau, kad teks (ir netikiu, kad „Be2gether“ prie Norviliškių pilies tai turės, bet tikrai to linkiu), tad vien tai, muzikos klausymo ir žiūrėjimo įspūdį padidina kelis kartus. Pagrindinė scena ir dengtoji turi po porą ekranų, kuriuose transliuojamas veiksmas iš scenos ,- tad nebūtina veržtis į pirmas gretas, kad pamatyti kas ant pakylos straksi.

Apie birželio 29-ąją ir muziką. Kadangi kelionės planavimas pavedė, Sonic Youth liko neišgirsti, tačiau The Roots leido suvokti, kad jie gyvai anei nieko nesugeba “pavaryti”. Žmonių gera krūvelė ant scenos išspaudžia neblogą garsą, tačiau vokaliniai sugebėjimai įvarė šoką ir leido sliūkinti į angarą, kur karaliavo Freeform Five. Kol neišgirdau jų, buvau kažkodėl įsitikinęs, kad festivalyje turi groti Pizzicato Five, ir iš kart nesupratau, kad tai kažkas kitokio. UK pop scenos atstovai varė gana linksmai, energingai ir be priekaištų. Šiaip apie juos ir jų muzikos nebuvau anksčiau girdėjęs, tačiau visas formatas artimas eurovizijai kabino iš pirmo karto ir linksmai lingavosi į taktą. Bent tol, kol degtinė su alumi pro Laurent Garnier nutempė palapinės link. Anas (Laurent‘as) kažkoks DJus, stovintis prie pulto, kompiuterio ir dar kelių, purvinu skuduru uždengtų, aparatų bandė pašokdinti minią. Tačiau jo muzikinis performansas ir dar didžiojoje scenoje tikrai buvo nevykusi idėja, prie kurios nesinorėjo net sustoti. Taip pabaigiau įžangą, kuri teikė nelabai kokį vaizdą ir lūksečių.

Apie birželio 30-ąją ir muziką. Esminė dienos vinis buvo dviejų valandų lietus su ledo gabalais ir nuolatinis lietutis su pragiedruliais. To rezultate turėjome paplaukusią palapinę kempinge ir scenos teritoriją, kurios grindinys atrodė kaip Amazonės buivolų ganykla. Dėl šios priežasties buvo smagu juoktis iš mergikių strikinėjančių scenos link su lakuotais aukštakulniais. Bet nežiūrint į blogą orą, padarę ant drąsos ir ant muzikos, žengėme į tešlyną ir sustingome nuo Groove Armada pasirodymo pabaigos. Dar dabar jaučiu tą euforiją, kurią sukėlė paskutiniai gyvo trombono garsai per „Superstylin“. Minia palyginti ramiai, kad neapsiterlintų iki kelių, bangavo į ritmą. Ant scenos su angliška ramybe karaliavo elektronikos princai. Ir nors paskutinis jų albumas „Soundboy Rock“ gana silpnas, gyvai jie atrodė pritrenkiančiai: scenos gilumoje mirguliavo kompiuterinės vaizdo projekcijos; Tom Findlay nuolat kažką veikė, per kai kuriuos gabalus scenoje pasirodydavo liūliuojanti juodaodė, kurios vokalinės partijos tiesiog lipo prie širdies. Įsivaizdavau tokį pasirodymą klubinėje atmosferoje ir nukarinau žandikaulį – „Madder“ yra geriau už bet kokį narkotiką. Ir nesvarbu, kad būtent šito gabalo aš negirdėjau, jis skambėjo ausyse iki pat „Muse“ akibrokšto. Visgi neužbėgant įvykiams už akių reiktų pasakyti, kad „groovininkus“ pakeitė Beastie Boys. Bliamba, gi jie savotiška legenda, iš kurių punk-rocko ir hip-hopo mišrainės mokėsi ištisos kartos, girdėjau kažkada jie net Madonną apšildė ture. Būtent tai matėsi iš klausytojų minios ir minos: žilstelėję, kumptelėję, su jaunatviško entuziazmo ir pasiilgto maišto gaidele, iškėlę rankas į viršų, lingavo senimas (čia aš taip vadinu sluoksnį nuo 35 iki 50 metų), o jaunimas patrypčiojo tik tikėdamiesi sulaukti „(You Gotta) Fight for Your Right”, tačiau bjaurybės berniukai taip ir paliko sceną neišpildę šio lūkuriavimo. Iš tikro tikėjausi iš senukų kažko įspūdingesnio, o mačiau tik lakstymą po sceną. Vienas panašus į M. Stipe, kitas – į B. Ferry, dar kitas – į brolį Bliūzą, ir visi nuolat šokinėjo, užvedinėjo publiką ir keitėsi dislokacijos vietomis sukurdami sceninį balaganą. Ne ką nuoseklesnė buvo ir jų muzika: tai “gyvas” gabalas su gitaromis ir būgnais, tai tiesiog fonograma, pagal kurią vyksta begalinis cypavimas, tai vinilų braižymas (beje, labai profesionalus, ko negalėčiau pasakyti apie kitus grupės pasirodymo aspektus, ypač gyvų instrumentų įgarsinimą). Visgi „Sabotage“ padėjo nesąmonei tašką ir mes metę sėdėjimą ant asfalto kibome į sunkų darbą – brovimąsi arčiau scenos per dumblus, maurus, purvus, išmynas ir išėdas. Sustojome maždaug 10 metrų nuo scenos, ir tuoj mumis sukaustė aplinkiniai, tarp kurių buvo daugiau spuoguotųjų, nei žilstelėjusių. Smagu buvo stebėti kaip scenoje verdantis darbas: apie penkiolika juodadarbių ruošė dekoracijas Muse – grupei, kuri nuo 2004 m. iš eilės susišluoja „Geriausio performanso“ titulus įvairiuose apdovanojimuose (turiu omeny už „Absolution Tour“ ir paskutinįjį „Black Holes and Revelations”). Būtent dėl jos aš iki kulkšniukų stypsojau stingstančiame purve. Pasiruošimas kiek užsitęsė, nes kilo problemų su vienu šviesos efektu, tačiau atsižvelgiant į viską, tai buvo nerealu – per pusvalandį paruošti sceną reginiui, kuris prasidėjo ir nesibaigė iki šiol. Nepasakysiu dabar tiksliai, pasirodymas prasidėjo ar tai “Take a Bow”, ar “Invincible”, tačiau pirmos dainos girdėjau mažiau negu mačiau vaizdo reginių: trys didžiuliai ekranai vidury scenos ir jų apačioje gaubta karūna virš būgnininko kiekvienai dainai rodė skirtingas kompiuterines trimates grožybes, keturi stulpai su šviečiančiomis lempų eilėmis bei “eiliniai” sceniniai prožektoriai sukūrė gana kosminį vaizdą, betrūko vyrukų sėdinčių už stalo Marso fone. Nors iš tikro jie buvo, tik nesėdėjo: būgninkas, bosistas (baisiai panašus į mūsiškį Jogailą Morkūną), klavišininkas ir, aišku, pats dievas ar tai velnias – Matthew Bellamy. Didelio judesio scenoje niekas nerodė. Visi tiesiog darė savo darbą – vieną po kitos kalė vinis į klyną. Tracklist‘as pagrinde skambėjo iš paskutiniojo albumo. Aišku neapsieita be senųjų hitų “New born”, “Feeling good”, “Time is Runing out”, “Hysteria” ir mano mėgiamiausios popsinės “Plug in baby”. Galiu apie viską rašyti ramiai ir detaliai, su tam tikromis smulkmenomis, kaip pavyzdžiui: po pirmos dalies Matt’as atsuko visą savo gitarėlės garsą ir pametęs ant grindų dingo trumpam poilsiui, arba, kaip Matt’as sėdo užu fortepijono ir užgrojo, o jo kiekvienas klavišo paspaudimas atsispindėjo fortepijono dangtyje įrengtais šviesos efektais; arba, apie aparatą iš 60-ųjų fantastinių filmų, kuris stovėjo už klavišininko nugaros ir žybsėjo įvairiomis lemputėmis ir rankenėlėmis (patys Kraftwerk’ai tokio pavydėtų); apie aranžuotes, kurios nebuvo neatpažįstamos, tačiau ir ne tokios pačios kaip albumuose; apie lakonišką, bet visgi ne arogantišką bendravimą su publika ir t.t. Tačiau daug svarbiau buvo pajusti tai, kas dėjosi aplinkui. Net sekundės nesigailėjau, kad kaip runkelis per piką sostinės troleibuse stoviu arti scenos (na gal tik šiek tiek dėl to, kad garsas arti scenos buvo tylesnis negu atokiau). Kojos, iš pradžių prilipusios prie lipnios išmindžiotos masės, atlipo maždaug po antros dainos uždainio. Stovintys aplinkui trumpam sustingo ir draugiškai pakilo į orą; purvai momentais kliūdavo net ant veido, apie batus ir kojas negalvojau (kol po visko nušveitęs išvydau pamėlusius pirštų galus); šokinėjama buvo ne tik į viršų, bet buvo ir spaudžiamas sūris į priekį bei po ekstazės, pasibaigus priedainiui (pvz.: My plug in baby, In unbroken virgin realities, Is tired of living), realizuojamas grįžimas į savo vietas; kai iškėliau ranką su dviem pirštais, tai jos dėl vietos trūkumo negalėjau nuleisti dvi dainas, karts nuo karto pailsindavau ant nepažįstamo kaimyno peties, kuris taip pat iškėlęs ranką su fotiku nedrįso jos nuleisti (mano prietelius ir kompanjonas po pažastimi turėjo profesionalų Lumix‘ą, tačiau jo taip pat neturėjo galimybės išsitraukti); ir tai buvo fantastiška, nepakartojama; klausytojai buvo hipnotizuojami; ant minios rankų prie scenos plūduriavo vyrukas, kuriam apačioje vietos taip ir neliko; nuo minkomo grindinio kilo rūgštus tvarto kvapas ir tik šoktelėjęs į viršų galėjai įkvėpti deguonies; lietus liovėsi; kūnas jėgų nebeturėjo kvėpuoti, tačiau vis judėjo ir leido garsus – tokia nepakartojama euforija ir kaifas. Tada ir supratau, ir tiesiogiai pajutau tą posakį, kad muzika gali būti narkotiku. Nemanau, kad buvo bent vienas iš tų keliasdešimt tūkstančių apkvaitusiųjų, kuris netraukė kartu su Bellamiu: “No one’s gonna take me alive, The time has come to make things right, You and I must fight for our rights, You and I must fight to survive”. Priešais straksinti panelė dar paklausė manęs, ką reiškia “survive”, aš jai paaiškinau, ir mes dar geras penkias minutes “survivinome”, daugiau kaži ar būtume ištvėrę. Gerai, kad paskutinė marsiečių mūzų daina užbaigė visuotinį kvaitulį, kokio būtų pavydėjęs pats Kašpirovskis. Po velnių, aš išgyvenau tai, ir tepavydi visi mirtingieji.

Apie liepos 1-ąją ir muziką. Šitą rytą aš jau buvau viską patyręs, kad dar kažkas galėtų mane nustebinti, tad tik šyptelėjau, kai gražuolės blondinės žygiavo į festivalį su tešlinais guminiais ir, kai Gdynios autobusų stoties tualete pamačiau skirtingus įkainius už pisuarą ir unitazą (mažas reikalas – 1,5 zloto, didelis – 2 zlotai). Didelį atlikau du kartus ir grįžęs į reikiamą vietą viena ausimi paklausiau Indios Bravos. Kažkoks klasikinis lenkiškas regis (kad nesikabinėtumėte pasitaisau – regis atliekamas lenkų muzikorių), kuriuo susižavėti sumokėjus pinigus už bilietus nelabai pavyko. Block Party mano festivalio grupių sąraše buvo antrieji, tačiau nusivylimas jai buvo didesnis negu didelis. Aišku, buvo vienas staigmena – kad grupės vokalistas juodaodis. Visa kita atrodė tiesiog vidutiniškai. Ne vieną kartą prasukęs abu (neskaitant remiksų) jaunuolių albumus niekada nebūčiau pagalvojęs, kad koncerto metu neatpažinsiu nei vienos dainos. Ne todėl, kad būtų super pakeistos aranžuotės, tiesiog grupė grojo viską gyvai: būgnai, pora elektrinių gitarų, bosas ir silpnas vokalas. Žinoma, tai pagirtina, bet kai po kiekvienos dainos girdi ir vidury dainos matai kaip vyrukai derinasi gitarų stygas, tai darosi juokinga. Kaip ir klaikus bendras, monotoniškas bei gana vienodas skambesys. Trumpai baigiant, tai grupė, su kuria geriau draugauti kompaktinės plokštelės pavidalu. Tai matėsi ir iš pavienių žiūrovų reakcijos. Tad palikę “indėnus” ieškojome kažko įdomesnio ir radome visai netyčia. Teatr Akt – Varšuvos Pantomimos Teatro mimikai linksmino nedidelį būrelį žiūrovų, prie kurių prisijungiau ir aš. Nuotaikingas aktorių pasirodymas su ugnimi, kojūkais, cirkiniais atributais ir puikiu įgarsinimu atgaivino sielą ir kūną. Pasirodo, kad kiekvienais metais Opener’yje būna panašūs renginukai, tik jie vyksta nuošaliau pagrindinių muzikos scenų. Jei kitais metais išdrįsiu vėl ten vykti, būtinai skirsiu daugiau dėmesio teatriniams renginukams.

Grįžimas prie scenos buvo būtinas, nes ten turėjo apsireikšti pasaulinė žvaigždė Bjork. Tai visiškai ne mano mėgiamo stiliaus atlikėja, todėl į viską žiūrėjau gana skeptiškai. Tad ir nuomonė gali būti truputi šališka. Scena didelio įspūdžio nepadarė: gilumoje kažkokie didžiuliai vimpelai su neaiškiais piešiniais, ant pakylos stovi grupelė teletabių (pritariamasis vokalas), scenoje keletas neaiškios paskirties instrumentų ir mažytė islandė apsisiautusi nemadingu į kimonu panašiu audeklu. Dar buvo super lazeris, kurio spinduliai raižė sceną ir dangų. Ech, kad tokį būtų turėję Muse, tai būtų daug didesnis efektas. Pasirodymo pirma dalis pagrinde susidėjo iš lėtų ir nelabai girdėtų kūrinių, tad minia buvo vangi ir tiesiog žiopsojo. Neaiškūs prietaisai pasirodo buvo kažkokie ufonautiški sensorinio (reaguojantys į pirštų prisilietimą) pobūdžio mikšeriai ir tembrų mašinos, kurių valdymas, mano nuomone, buvo daugiau parodomasis negu praktiškas – žmogus stovinčio už tų aparatų darbą gana dažnai rodė tiesioginio vaizdo projektoriai, tačiau girdimo garso pokyčių aš susieti su žybsinčiomis lemputėmis niekaip nesugebėjau. Po gero pusvalandžio nuobodybės išgirdau lauktąją “All is full of love”. Bjork dainavo tikrai profesionaliai, ir muzika nebuvo ta, kurią gali išgirsti klausantis jos albumų ar eilinės radijo stoties, tačiau viskas vyko gana monotoniška ir aiškia linkme. Tad pasipusčiau padus ir bandžiau patekti į angare vykstantį Beastie Boys performansą, tačiau patyriau neskėmę – angaras jau buvo pilnas ir apsauga saugumo sumetimais atlikinėjo savo darbą ribodama įeinančių žmonių skaičių. Teko grįžti prie Bjork ir laukti dar vienų paskutinio laikmečio žvaigždelių – LCD Soundsystem. Apie laukimo kančias nepasakosiu, nes miego trūkumas ir šaltukas darė savo. Vienok apdovanotojų Grammy sulaukiau, ir išgirdau gal keturias dainas. Projektas buvo gyvas ir, lyginant su Block Party, labai pavykęs. Garsas pilnas ir labai artimas albumo “Sound of Silver” skambesiui: ne perdaug elektronikos, šiek tiek fanko ir lyderio James Murphy kreizovas ir džiazovas vokalas neleido patikėti, kad ši grupė turi tokį šokių hitą kaip “Daft Punk Is Playing at My House”. Visumoje galima buvo klausytis kaip geros indie rock’o grupės, ir tikrai tokia muzika netiktų uždaro klubo salėje. Kažkoks paradoksas, bet tame ir smagumas. Jeigu ne nuovargis, tai LCD Soundsystem mielai būčiau paklausęs iki pabaigos, tačiau buvo kaip buvo…

fb-share-icon

35 komentarai apie “GYVAS: Open’er Festival, Gdynia 2007 m. birželio 29 – liepos 1 d.

  1. aha. dabar imsim replikuot, ypac tie, kurie buvo kazkur ten.
    the roots – na, neatrode jie visai beviltiskai, tiesiog asmeniskai butu buve priimtiniau, kad jie butu atlike daugiau paskutinio albumo dainu, o ne strakalioje, sukave ir panasiai.
    laurent garnier – na, buciau taip pagalvojes nebent po pernykscio sigur ros koncerto. taip, jis dj, bet jis yra special, cia tau ne roger sanchez. nematei, kaip publika selo, nematei gyvo saksofono ir kazkokio kitokio triubafono, nieko nematei – o as, palydejes draugus ir suguldes palapinese, vienas strakinejau netoli lietuvos veliavos.
    groove armada – net dabar juokinga, kad tai buvo geriausias laikas visame tame festivalyje. ir visai ne del gero koncerto. tiesiog buvo laipsniskai pasipriesinta pirmam festivalio lietui, laipsniskai pasokineta i virsu, pirmakart paplaukiota ant minios ranku (mhm, tas imantrus zodis crowsurfing), paskui apsikabinta su kazkokiu lenku ir dainuota „shaking your ass” (nors abejoju, ar ta daina buvo grota apskritai). zodziu, groove armada tiesiog uzsirove ant geriausios mano nuotaikos ir busenos.
    beastie boys – ant blogiausios :) nuleidus gara, ateina peregaras. man ir siaip jie niekad nepatiko, gal isskyrus ju „paul’s boutique”, tad stugavimas, scratch’as ir kiti bardakai man buvo kancia. ypac kiaurai slapiam ir apskritai busenos uz-minutes-ligonis.
    muse – todel ju ir nemaciau. be abejo, visiems tai buvo geriausias koncas, bet sorry. nesu vaizdu gerbejas, o dainu zodziu nemoku. smalsu tik tiek, kad buciau galejes sau irodyt, jog sujaudint gyvai gali tik tai, kas sujaudina sirdi per koloneles namie.
    bloc party – na, man buvo daug lengviau, nes as ir ju albumais nesu susizavejes. gal todel man jie buvo vidutiniski (nei nusivylimas, nei malonus akibrokstas).
    bjork – na, sunku apie ja rasyt. tikejausi daug, bet ne per daug. laimingas, isgirdes jos tyra dumbliais neapsitraukusi balsa, kuris uz lazeri toliau skrieja. laimingas, kad isitikinau, jog jos koncertinis pasiruosimas tikrai buvo isskirtinis. gal tik truko garso ten, kur stovejau, truko publikos aktyvumo (bet tai buvo 3-ia festivalio diena ir dar po maudyniu), truko salygu (atsigult, pvz) ir sveikatos, truko sirdies pavirpinimo, nors kartais buvo panasu i tai.
    lcd soundsystem – apie juos lengviau. kadangi nebuvau nudroztas bjork, emiau ir sudalyvavau visame lcd koncerte. ir man visai patiko, nors tai ne „ta” grupe, taciau ir pasokinejau, ir padainavau, ir mergaitem uz kasu patampiau.

  2. tai replikuokit. gi kiekvienas is savo varpines skalambyja. gal kazka, Block Party buvo geriausias dalykas ten.

    man daba siaip idomu: ar Finnas i Crowdedus sugrizo, jei taip tai kokio b? :-/

  3. taigi apie jauneli kalbu :)
    tuoj as juos klausysiu. ale jam normaliai gi sekesi ir solo

  4. tiesa, kodel sitas g. nera pritaikytas widescrenui. pas mane puse puslapio tuscia

  5. jo jo, pradedam!
    taigi, del line-up’o jau is anksto buvo aisku, kad festivalis nebus toks geras kaip pernykstis. visgi, kaip ir pernai esu pasiruoses padaryt savo heineken open’er awards’us. so,
    absoliuciu nugaletoju negalima nepripazinti MUSE, palikusiu jura ziurovu issiziojusius. nesu perdidelis ju gerbejas („black holes and revelations” yra vienintelis tikrai geras ju albumas man), bet MUSE irode, kad visi tie apdovanojimai uz „best live act” ir panasiai yra atiduoti 100% teisingai. rekomenduociau pamatyt net lukui ;) nors, bellamy vokalas yra toks sakyciau nieko gero. arba jis stipriai uzgoziamas muzikos galios.
    antras geriausias pasirodymas man – LCD SOUNDSYSTEM. tikejausi kad ne siaip sau jiems buvo suteikta garbe uzdaryti festivali ir nenusivyliau. penki zmones penkiuose kvadratiniuose metruose, be jokiu dekoraciju ir spec.efektu – grynas kalimas i klyna. geriausias irodymas, kad mazai gali buti daug.
    idomu buvo pamatyti BJORK. vel gi, nesu jos fanas ir tikrai visiskai neisivaizdavau ko is jos pasirodymo tiketis. bet cia juk BJORK… tiesiog buvau ir po visko esu linkes irasyti ja i „must see” kategorija. nors kazkodel vis dar atrodo, kad jai labiau tiktu mazesne scena ir labiau kamerinis atlikimas…
    praktiskai visa kita galima nurasyti i nusivylimus. SONIC YOUTH nera ypatingai mano megstami – stebuklas neivyko ir koncerte, gyvai jie liko tokiais pat. is THE ROOTS laukiau tik „the seed”, bet atsibodo laukt… LAURENT GARNIER butu susivalges, jei butu grojes palapines scenoje. GROOVE ARMADA’i kazkodel likau apatiskas, nors cia gal labiau noreciau tiketi buves ne tokios nuotaikos. arba gal tas oras. arba gal prisirekavau visiems kad paskutinis ju albumas labai blogas… BEASTIE BOYS kuryba akivaizdu kad patiko net maziau nei galvojau. kazkaip net juokingai man atrode man trys kostiumuoti dedes be perstojo suoliuojantys is vieno scenos krasto i kita. taip pat ilgai neislaukiau. ir, galu gale, BLOC PARTY. man jau seniai buvo idomu – grupe lyg ir groja tam stiliui kuris man patinka, nu bet nekabina jie manes ir viskas… galvojau, gyvas atlikimas, gal ivyks stebuklas – uzves. bet ir vel ne. na pasokinejau per kokia viena daina (nors net nezinau jos pavadinimo, tik kad ji is debiutinio albumo :) ), palinksejau galva per kitas, bet tik tiek. toli grazu iki praeitu metu franz ferdinand’u nunesto stogo…
    kadangi festivalio atradimo nominacija kaip ir lieka laisva, atradimu skelbiu asmenini supratima, jog, visgi, jei is namu koloneliu skambanti muzika neveza, neuzves ji ir koncerte.

  6. liu, negalima taip kategorishkai del paskutinio tavo sakinio. va man Freeform Five buvo 1a kart girdeti, ale veze jie gerai. ir kita puse: prisiminus preitu metu openeri: neveze namie PHARRELL WILLIAMS, o paklausius live visas skepticizmas dingo.

  7. ai, freeform five maciau ir ash. vienintelius is nepagrindines scenos veikeju. klausiau ir nesupratau kame cia ju tas aprasytasis madingumas. kazkoks power hit radio formato popsiukas. bet matyt del skonio nesigincijama.

  8. open’er = open air. nieko ten jis neatidarineja :]]
    man tai nebuvo neivienos grupes kad suzavetu visiskai, bet labiausiai patiko groove armada.lietus visai netrukde-kaiptik smagiau.
    muse patiktu jei megciau tokia muzika. siaip tai viskas ispudingai, bet tu spiegianciu gitaru mano ausys nemegsta.
    o visa kita kazkaip vidutiniskai – niekas neuzveze stipriai ir didelio ispudzio nepaliko. bet enivei visa tai atsiminsiu dar ilgai :]
    beje, mes buvome vieni is „taupiuju” kurie statesi palapine stovejimo aikstelej, ir delto ne trupucio nesigailejom :P

  9. Norėčiau paklausti buvusiųjų Bkork koncerte, ar stipriai per dešimtmetį pasikeitė jos muzikavimo koncerte samprata – pažiūrėjęs puikų jos dešimtmečio senumo sceninį pasirodymą, nustebau didele elektronikos įtaka. Tuomet jai akomponavo net du atlikėjai kompiuteriniais klavišiniais, garso gyvai mixavimo specialistas, taip pat „normalūs” elektroniniai klavišiniai. Prie tokios „įrangos” puikiai derėjo ženklų vaidmenį vaidinantis japonas akordeonistas bei akustinių mušamųjų meistras. Gavosi pakankamai originalus, įtaigus ir reikšmingas instrumentins pritarimas šalia ryškaus Bjork lyderiavimo.

  10. Arūnai, žvilgtelk pats:
    http://youtube.com/watch?v=7y1xns33Fxg Šiaip ji visada derina elektronika/akustinius(gyvus) instrumentus. Tiesiog priklausomai nuo studijinio albumo koncepcijos, priklauso ta gyvoji dalis. Vienais metais dominuoja merginų choras iš.. Grenlandijos? Kitais 8 moterų pučiamųjų brigada. O klavišininkais šiais laikais iš vis neįsivaizduojami be laptopų.. Kartais, aišku, būna ir žmonių, kurie dirba tik prie pc ir mikšerių. Bjork atveju tas „kartais” būna visada :D

  11. Kada ji koncertavo Vilniuje, to nebuvo. Nors jos saviraiška analogiška buvo ir prieš 20 metų… Man buvo įdomu, kaip buvo Lenkijoje…

    Dėkui už info.

  12. Kaip buvo Lenkijoj, kaip buvo Portugalijoj – koks skirtumas? Nuoroda yra iš pasirodymo 2007 metais. Man regis, Bjork, kaip solo atlikėja Lietuvoje nekoncertavo.

  13. panasu, kad klausymas M.I.A. „Kala” nenueis suniui ant uodegos. neseniai patvirtino, kad ta mergiote bus ten.

  14. keletas papildomu vardu gdynioje:
    Massive Attack
    CocoRosie
    sakyciau, svarstykles linksta lenkijos pusen.

  15. dabar dar labiau gailiuosi, kad ispanijoje band of horses iskeiciau i beirutus :)
    kazi, o rokenrolo bus? ir kokios proaktyvesnes elektronikos (kemikalus nurasau)?

  16. jo, toks gana snobiskas saraselis jau susidare. nesakau kad blogai, bet kol kas labiau „idomu” nei „gerai”, taigi, kaip ir praeitais metais, vel tenka laukti to prakeikto rokenrolo. ir sykart, jeigu ka, savo bilietu dar neatsispausdinau…

  17. liu: Heineken festivaliui mes suteikėm „visada važiuojam” statusą :) nepaisant to, kas groja

  18. kad vaziuojam, tai vaziuojam, jo, turbut (nors, jei ne radiohead afterpartis, tai abejociau stipriau ;) ), bet kazkaip is sex pistols’u po 30 metu pertraukos daug rokenrolo nesitikiu. duok dieve, kad klysciau.

  19. turbut dabar jau galutinis sarasas open’er.
    ab positivus irgi gali nebesistengt – yra del ko vaziuot.

  20. beirut atsauke visa europini tura, taigi ir lenkija. bet, fak my, patvirtinti interpol! jamam!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.