[opera:] TRUBADŪRAS (rež. Dalia Ibelhauptaitė, 2014)

Ankšta Vilniaus Kongresų rūmų scena, anot scenografo Marijaus Jacovskio, yra kiekvieno scenografo košmaras. Tačiau išbandymą M. Jacovskis išlaikė, kaip ir visa Vilnius City Opera komanda,  artėjant šventėms žiūrovams padovanojusi Giuseppe Verdi operą Trubadūras. Tad gruodį Kongresų rūmų sceną okupavo niūrios uolų imitacijos, o jose kamavosi jausmingi operos personažai.

XIX amžiaus opera Trubadūras – iššūkis ne tik kūrėjams (reikia stiprių vokalų), bet ir žiūrovui, kadangi kūrinys garsėja siužeto painumu. Visgi fabula – kiek paprastesnė: turėjo grafas du sūnus. Vieną iš jų neva užkerėjusi čigonė, tad grafas pasiuntė ją ant laužo, o ši mirdama liepė dukrai už ją atkeršyti. Dukra savo ruožtu pagrobusi grafo sūnų, ketinusi sudeginti, tačiau per klaidą į ugnį įmetė savąjį vaiką. Tad grafo sūnus augo tarp čigonų, o užaugęs įsimylėjo savo brolio mylimąją Leonorą…

Operos personažai „susibendravardiklina“, mat kiekvienas širdyje nešiojasi stiprų jausmą – aklą keršto troškimą ar uginingą aistrą. Šie jaumai suspausti tarp scenoje stūksančių mūrų ir išsiveržia galingomis arijomis. Tiesa, dar valiūkiškai degina ryškiai raudoni čigonės Azučenos (Jovita Vaškevičiūtė) plaukai, ar į šalis neklaužadiškai stypsančios čigonų šukuosenos. Santūriai išraiškingi ir Jono Morrelo kurti kostiumai – tamsūs, kaip ir dera. Iš tolo spindi tik mylimosios Leonoros (Asmik Grigorian) šukuosena – ji ryški, kaip ir pačios Leonoros vaidmuo personažų likimų vingiuose. Laimei, kad išoriniai efektai neužgožė esminio dalyko – muzikos. Mylimųjų Leonoros ir Manriko (Muratas Kaharanas), pavydaus grafo Di Lunos (Laimonas Pautienius), klastingos ir nelaimingos Azučenos (jau minėtoji J. Vaškevičiūtė) vokalai turėjo pakankamai erdvės scenoje ir atliko savo darbą – perteikti sudėtingus klastoje, aistroje, pavyde, paniekoje ir kare paskendusių personažų likimus.

Nuotraukos – D. Matvejevo. Plakatas – VCO.

4 komentarai apie “[opera:] TRUBADŪRAS (rež. Dalia Ibelhauptaitė, 2014)

    1. Bendras įspūdis tikrai neblogas- aš kažkaip bijojau, kad bus labai perkrauta visokiais dalykais- tiek scenografija, tiek bereikalingu bėgiojimu, bet kaip tik viskas labai santūriai (dėl to ir recenzijoje nieko apie tai nepasakyta:),ir man dėl to patiko, kad neužgožė muzikos ir pan.

  1. Būtų dar santuriau, būtų galima ir vienu sakiniu apsiriboti

  2. Nepakartojamas ir nerealus Asmik Grigorian atlikimas. Ar Leonora guli, ar ją smaugia ar ji rauda ant kelių ir veik nagais gremžia žemę, – koloratūros kokybės tai nepaveikia.
    Man labai patiko ir įtaigus choras, ypač kai visi atlikėjai, (kurių virš 50) vos sutelpa scenoje ir nuo sąskambių virpa krūtinė.
    Paveikūs solistų duetai, tercetai bei kvartetai- atgaiva operos mylėtojo sielai.
    Taip pat maloniai įdomūs rūbų sprendimai (pavyzdžiui, nieko nestebinantys vienuolių galvos apdangalai pakeisti grandininių šarvų gobtuvu).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.