Ne per daugiausiai žinoma Lietuvos visuomenei, bet vis labiau populiarėjanti Vilniuje Ore.lt portalo scena šį šeštadienį sukvietė į pagreitį įgavusį Skalvijos kino teatrą pristatyti savo naujojo vaizdo grotuvo. Pasirodo, renginys neliko nepastebėtas – žiūrovų gausa ir ne pagal organizatorių planus atvykę kaimynų ramybės sergėtojai – pareigūnai paprasčiausiai tyliai (o kartais ir garsiai) bylojo apie tam tikro sostinės visuomenės sluoksnio domėjimąsi Lietuvos muzikine veikla bei alternatyviaisiais naujokais, tą vakarą besistengusiais gauti nors truputį reklamos ir išlįsti už ore.lt portalo ribų.

Mažoji scena kampelyje jaukiai sutalpino „Verslo Rizikos Rezervą” (VRR, kurie Ore vaizdo grotuvo pristatyme dalyvauja nebe pirmą kartą – pirmąjį scena dalinosi su bene geriausiais Lietuvos „indie rock’n’roll” atstovais Axis Vilniaus mokytojų namų kiemelyje). Šalia VRR puikiai įsikūrė ir daugiau ar mažiau pripažinti Lietuvos DJ’ai. Iškiliam Lietuvos muzikinio pasaulio herojui Golden Parazyth ant šios scenos vietos ir laiko neužteko. Tariam didį ačiū Vilniaus policijos pareigūnams.

Tačiau bene mistišku laiku (teoriškai 24 val., praktiškai – gerokai po vidurnakčio) vaizdo grotuvas didžiai ir garbingai pravėrė kino salės duris, ir publika, nustojusi erzintis ir nekantriai trypčioti prie varstomų salės durų ir sklindančio sound check’o garsų, šurmulingai užėmė sėdimas vietas. Stovimas irgi..
Na, bet kaip tą vakarą dainavo Flamingo, į jaukią sceną įžengę po simpatiškųjų „Pieno Lazerių” – „Words can get us feel tighter”… To bene kiekvienas ir laukė – išgirsti savųjų adoruojamų muzikantų lyrikas ir skleidžiamus garsus, kurie ne visada sutapo su vaizdu scenoje bei atliekamomis partijomis (tiek vokalu, tiek instrumentų skleidžiamomis vibracijomis).

Geriausias vaizdas? Geriausias garsas? – ne apdovanojimų teikti susirinkome… Jei manęs paklaustų.. Aš tik pakelčiau akis į dangų ir laukčiau, kol akustinis flamingas praskris. „Būk pagarbintas”! – jau norėjau sušukti bestebėdama vokalisto Žilvino vos ne glamrockiškus, o gal net „placebiškus” judesius ir grojimo manieras. O ir tas keistuolis renginio dalyvis, pora kartų įsiveržęs į sceną, Briano Slade’o deklamacija suteikė pasirodymui išskirtinumo. „Gražios roko lopšinės” – išgirdau už nugaros. Na, drįsčiau ginčytis – priklauso nuo kūno ir muzikos bendrų dažnių. Bet jau nebe debatai ir diskusijos buvo esmė. Puikiai išsimiegojusi per „Pieno Lazerius” ant sintetinių muilo burbulų, galėjau nagus įleisti į minkštą kino teatro kėdę ir teleportuotis į vietas, kurias mačiau už muzikantų nugarų – scenos fonas sėkmingai buvo pakeistas iš „sintetik-psichodelinio” į „folk-psichodelinį”, todėl buvo galima atsikvėpti – ore vaizdo grotuvo pristatymą jau galėjau skelbti pavykusiu: sintetika, elektronika, naujojo rokenrolo idėjos, vaizdas, garsas – viskas buvo persipynę ir viskas, kaip sako forumas „ankšta stovyklos dvasia” vienijo susirinkusius.
Foto: Laura Rimkutė