Nors albumų, kurie, žinau, šypsosis mano metų pabaigos geriausiųjų suvestinėje jau yra, prireikė gero pusmečio, kad atsirastų ‘tai’ – tai už ką 2008 bus 2008, tai, kas leis neabejoti muzikos progresu, tai, kuo, žinau, bus galima mėgautis ir šiemet, ir po 10 metų. Tai yra iš Suomijos ir tai labai sunku ar net neįmanoma apibrėžti pasitelkiant į pagalbą jau žinomų kolektyvų pavadinimus. Ir vis tik reikia bent pabandyti…

Tai, ką daro „Paavoharju” būtų galima pavadinti freak folku ir sulyginti su amerikiečiais „Animal Collective”, bet bėda – panašumas jų tik sukeliamose emocijose, malonume ir… Keistume. Kad ir aukščiau esantis „Kevätrumpu”, kurį beklausant norom nenorom grįžti į 1995 metų vokietijos pop-rave sceną, kur girdi mini pianino garsus n bpm sraute. Skirtumas tik tas, kad suomiškame variante „matai”, kaip prie to vaikiško pianino iš scenos gilumos artinasi pilku kiškio kostiumu vilkintis veikėjas, o vokalinę partiją atlieka balerinos rūbais vilkinti bei šiuolaikinių šokių aikštelių ritmu šokdinti bandanti mergina ir visa tai begaliniame triukšmo, laikrodžių (tame tarpe ir su gegutėm) sraute.

[youtube vGMzztBLCcA]

Ilgainiui besiklausant supranti, kad pasakos Suomijoj savo tragiškumu nenusileidžia lietuviškosioms, o šis albumas, atrodo, būtent bent iš dalies buvo įrašinėjamas ne realiame pasaulyje, o kažkur miško glūdumoj, kur viskas greta – ir kirvis, ir benzopjūklas, ir vietinės dvasios praeiviams į gerkles leidžiančios karštą šviną, ir darbą praskaidrinantis radio traškesius skleidžiantis imtuvas. Sulaukęs (deja, ne kiekvienam tai…) „Italialaisella Laivalla”, išgirsti lenvai identifikuojamą suomišką vokalą (lyg filmo fragmentas) kone vakarinės šokio baladės ritme ir galutinai apsineši šiuo stebuklu, kuris arklių kanopom, miško paukščiais, elektronikos pliūptelėjimais, o kartais ir epiniai pagoniškais chorais tęsiasi 35 minutes – pats tas, kad spėtum susirasti dar 2005 metais išleistą debiutinį grupės darbą „Yha Hamaraa”.

www.myspace.com/paavoharju