LIU CIXIN „Tamsus miškas“

Žmonijai teliko keletas teorinių rezervų: klasikinė fizika, kvantinė mechanika ir vis dar embriono lygio stygų teorija. Ar toli pavyks nužengti su tais rezervais, priklauso nuo likimo.

Antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui“ dalis „Tamsus miškas“ pasitinka solidžiais penkiais šimtais puslapių ir iš pradžių kiek gąsdina būsimu procesu. Ir tas gąsdinimas iš pradžių tikrai vyksta (nauji veikėjai, sunkiai identifikuojami kinų vardai, gan blankus supratimas, kur link rašytojas vynioja fabulą), bet tai netrunka virsti į baimę ir liūdesį, kurį kelia vis senkantys romano puslapiai. Žodžiu, kaip ir priklauso monumentaliam kūriniui – jo genialumą demonstruoja visuma, o ne atskiri skyreliai ar puslapiai.

„Tamsus miškas“ tęsia istoriją nuo ten, kur sustojo „Trijų kūnų problemoje“, tad nerekomenduotinas skaityti kaip atskira knyga. Čia iš karto išduosiu kiek siužetą ir tą ne vieno skaitytojo lūkestį – ne, ir čia dar ateiviai iš kosmoso, trisoliariečiai, Žemės dar nepasiekė. Iki to momento dar veik keturi šimtai metų, bet ruoštis reikia jau dabar. Ir žemiečiai ruošiasi, brandina planus, strategijas, tik ne viskas taip paprasta, nes ateivių šnipai-sofonai, subatominės dalelės, jau kiekviename Žemės kampelyje mato kiekvieną žmogaus veiksmą ir girdi kiekvieną žodį. Žmonijai lieka tik vienas koziris, kuris neprieinamas sofonams – mintys, melai, suktybės, veidmainiavimas – tai, kas nesuprantama ir ko nėra Trisoliario pasaulyje. Taip gimsta „Virtuozų“ projektas, kurio tikslas – keturiems išrinktiesiems patikėti civilizacijos išgelbėjimą. Būdu, kurio neperprastų nei trisoliariečiai, nei pati Žmonija, o tai priverčia atvykstančiuosius imtis kitokių veiksmų. Toliau skaityti LIU CIXIN „Tamsus miškas“

Žinomų atlikėjų vokiškos dainos

Prie šios temos atvedė „Jojo Rabbit“ garso takelis, kuriame buvo ir The Beatles „Komm, gib mir deine Hand“, ir David Bowie „Helden“. Taip, joks tai stebuklas, kad ir didieji grandai atlikdavo savo hitus kita kalba. Ypač tai buvo populiaru tarp šlagerių dainininkų, kurie dainuodavo ne viena kalba ir turėjo net atitinkamai kalbai skirtų albumų. Čia verta paminėti, kad kalba neina apie visokius dainavimo/perdainavimo realybės šou ar koverius, kai bet kaip išverčiamas originalus tekstas, sudainuojamas kitų atlikėjų ir uždedamas ant originalios melodijos (tokių galima rasti, tiesa, visai pusė velnio, net Pink Floyd’ų „Another Brick in the Wall“ versiją). Neina kalba ir apie įprastai angliškai dainuojančius vokiečius (kaip, pvz., Kraftwerk), kurie turi kūrinių abejomis kalbomis. Pastarieji virsmai vyksta ir šiandien, ir vyks rytoj.

Mane domino didesni vardai, su kurių vokiškomis artikuliacijomis praleidau porą smagių dienų ir kai kuriomis norisi pasidalinti.

The BeatlesKomm gib mir deine Hand (I Want To Hold Your Hand). Dar yra ir „Sie liebt dich“ (She loves You) ir lyg viskas iš šių legendų vokiško repertuaro.

Toliau skaityti Žinomų atlikėjų vokiškos dainos

[tv series:] THE UNDOING (2020)

The Undoing“ („Žlugęs gyvenimas“) – praėjusį rudenį HBO platformoje pasirodęs 6 dalių mini serialas prikausto prie ekranų žiūrovus ne tik intriguojančia istorija, bet ir akį traukiančiais bei visiems pažįstamais aktoriais – Nicole Kidman ir Hugh’u Grant’u, kurie šiame seriale puikiai perteikia psichologinio trilerio nuotaiką ir turtingos poros paslaptis.

Niujorke gyvenanti šeima atrodo lyg tobula. Greisė Freizer (N. Kidman) – garsi terapeutė, kuri poroms padeda išpainioti netvarkingą asmeninį gyvenimą, jos vyras Džonatanas Freizeris (Hugh Grant) sėkmingas vaikų onkologas. Paauglys sūnus Henris lanko privačią, prabangią mokyklą, o Greisės tėvas turbūt vienas iš turtingiausių Niujorko gyventojų. Atrodo, kad laimingai santuokai netrukdo nei darbai, nei kitos buitinės problemos, nors Greisė užsimena, kad šitas užburtas socialinis ratas ją jau šiek tiek vargina ir norėtų pabėgti gyventi iš Niujorko į mažesnį miestelį. Tačiau vieną dieną jų idilę sudrumsčia naujiena apie jų rajone įvykusią žmogžudystę. Po mokyklos aukciono žiauriai nužudyta vieno iš vaikų mama, su kuriuo bendroje mokykloje mokosi Freizerių sūnus. Tuo pačiu metu paslaptingomis aplinkybėmis dingsta ir Greisės vyras. Džonatanas neatsiliepia į žmonos skambučius, neatsako į žinutes, o prasidėjęs žmogžudystės tyrimas ima atskleisti vis daugiau painių, netikėtų detalių, kurios susijusios su Džonatanu. Jis tampa ir pagrindiniu įtariamuoju. Čia ir prasideda įvykių grandinė, kuri suskaldo tobulą Freizerių šeimą. Toliau skaityti [tv series:] THE UNDOING (2020)

ERICA JONG „Skrydžio baimė“

Visos moterys dievina fašistą,
Spyrius į veidą, žiaurumą,
Žiaurią tokio žiauruolio kaip tu širdį. 

Sylvia Plath

Pradėsiu nuo Vytauto Alseikos knygos „Amerika. Tikrovė ir mitas“, kuri yra neišsemiamas demagoginės sovietinės pasaulėvokos pavyzdys, apie kurį būtų galima atskirai priskaldyti vežimą sakinių. Nedaug trūko, kad šis „plačiam skaitytojų ratui“ skirtas skaitalas būtų atsidūręs makulatūros krūvelėje, bet visai atsitiktinai pavartytas liko lentynoje kaip literatūrinis reliktas, iš kurio šiuo atveju man įdomi tik viena pusė vieno sakinio: „Pasak menkaverčių erotinių knygų autorės Erikos Džong <…>“. Skaitydamas tai, kikenau į ūsą. Ne todėl, kad kai 1973-iaisiai pasirodė pirmasis amerikietės Erica‘os Jong romanas „Skrydžio baimė“ (orig. Fear of Flying), Alseika jau buvo grįžęs į Lietuvą, ir tikrai negalėjo traukiniuose ar metro matyti šią knygą ryjančių skaitytojų. Kikenau dėl „menkaverčių“ ir „erotinių“ ir to „Sovietų Sąjungoje seksui vietos nėra“ jausmo.

Menkavertiškumas, žinoma, gan subjektyvi ir vertinamoji aplinkybė. O gerai pagalvojus ir „erotinės knygos“ sąvokos, kuri greičiausiai ir pagimdo tą menkavertiškumą, samprata priklauso nuo vertintojo. Vienam ir „Atspalvių“ per daug, kitam ir „Emanuelės“ ar „O istorijos“ per maža. Vienok, kaip bežiūrėtum „Skrydžio baimei“ prilipdyti erotinės knygos etiketę man niekaip nepavyksta, bet galima būtų kažką su seksualumu ir moteriškumu, ir feminizmu, arba, jeigu bendriau – savęs ieškojimu. Toliau skaityti ERICA JONG „Skrydžio baimė“

GERIAUSIOS 2020-ųjų KNYGOS

IMG_6028

Man atrodo, kad šie metai mūsų literatūros padangėje buvo svarbūs pirmiausiai tuo, kad pagaliau sulaukėme į lietuvių kalbą Lotynų Amerikos autoriaus Roberto Bolaño kūrinio „2666“ vertimo. Pati dar esu šios knygos skaitymo procese, todėl jį miniu įžangoje, bet neįtraukiu į sąrašą, kol nesu baigusi. Tai galima sakyti, kad jis ne pirmoje vietoje, o dėl savo vertės yra net aukščiau viso šio sąrašo, neprilygintinas nei vienam iš žemiau esančių kūrinių (čia man asmeniškai).

Na, o žemiau sąraše išskyriau penkiolika verstinių knygų, tarp kurių bus ir grožinės, ir negrožinės literatūros kūrinių. Po jo eina lietuvių autorių grožinių ir negrožinių knygų sąrašas, kurios paliko šiais metais įspūdį. Na ir galiausiai – knygų vaikams ir paaugliams penketukai.

VERSTINĖS GROŽINĖS KNYGOS  Toliau skaityti GERIAUSIOS 2020-ųjų KNYGOS

GERIAUSI 2020-ųjų FILMAI

Keistoki buvo tai metai pasauliui. Taip pat ir kino pasauliui. Daug nukeltų premjerų, atidėtų filmavimų, festivalių su apkarpytais repertuarais, uždarytų kino teatrų… Gal tai ir lėmė, kad iš visų per metus matytų filmų negaliu išrinkti to vieno, kurį, kaip anksčiau, galėčiau pristatyti – štai tas, pats pačiausias. Gal taip todėl, kad nei vienas neprilygsta triskart pažiūrėtam „Čigonų laikui“. Gal. Tad šįkart sąrašo eiliškumas veik atsitiktinis ir nieko nereiškiantis. Turiningo žiūrėjimo.

Nepaprastam žiūrovui

HIDDEN AWAY / Volevo nascondermi (2020)
Apie dailininką Antonio Ligabue. Bet nebūtina jį žinoti ar mėgti. Sėkmingai galima žiūrėti kaip išgalvotą istoriją, kurioje viskas stulbina; režisūra, operatoriaus darbas, istorija ir neįtikėtina pagrindinio herojaus vaidyba, už kurią aktorius Elio Germano jau įvertintas ne vienu apdovanojimu, būtų mano valia, atimčiau iš Mikkelseno Europos kino apdovanojimą ir atiduočiau Germano, nes palyginus su pastaruoju Mikkelsenas nieko ten iš vis nevaidino. Toliau skaityti GERIAUSI 2020-ųjų FILMAI

JEFF VANDERMEER „Santaka“

Mes gyvename pasaulyje, kuriame viską lemia atsitiktinumas, bet visokie niektauzos ieško jame priežastingumo.

Keistosios literatūros žvaigždė Jeff‘as VanderMeer‘is ir jo antroji „Pietinio pakraščio“ trilogijos dalis „Santaka“ (orig. Authority) tęsia „Sunaikinimo“ istoriją. Pats autorius interviu yra sakęs, kad stengėsi antrąją dalį rašyti taip, kad būtų galima skaityti kaip atskiras knygas, be tiesioginės tąsos, tačiau sąsajų neišvengta.

Pirmoji knyga baigiasi pagrindinės herojės pažadu „Ir į namus negrįšiu.“, bet antroji dalis jau pirmuosiuose puslapiuose pasakoja, kad biologė visgi sugrįžo iš Srities X ir yra įkalinta „Pietiniame pakraštyje“, griežtai įslaptintos vyriausybės organizacijos pastate, įsikūrusiame netoli Srities X.

„Santakos“ veiksmas didžiąją dalį ir vyksta anapus Srities X, minėtame pastate, kuriame ir koncentruojasi visi bendram tikslui surinkti tyrėjai. Šįkart pagrindiniu veikėju tampa asmuo, vadinamas Kontroliu, kuris yra pasiųstas į „Pietinį pakraštį“ ištirti pačios slaptosios organizacijos vidines paslaptis. Jis užima direktoriaus pareigas, nes buvusioji direktorė netikėtai dingo – kalbama, kad savo noru išvyko į Sritį X, iš kurios paprastai negrįžtama, arba grįžtama su sužalota sąmone ir kūnu. Naujojo direktoriaus užduotis – išsiaiškinti ne Srities X, o „Pietinio pakraščio“ viduje slypinčias paslaptis, kurių čia ne ką mažiau, negu paslaptingojoje zonoje. Toliau skaityti JEFF VANDERMEER „Santaka“

SCANORAMA 2020

Scanorama 2020. Šiemet labiau iš namų, negu iš kino salės, bet prie to jau baigiame priprasti. Žiūrime ir duodame šiek tiek įspūdžių.

Undinė / Undine (2020)

Vieno geriausio ir mano mylimiausio šių dienų režisieriaus Christian’o Petzold’o naujausias darbas apie Berlyną ir Undinę, miesto muziejuje dirbančią gidę, įsiliejančią (veik tiesiogine prasme) į naujus santykius su keistoku vyru. Taip prasideda romantiška drama, pripildyta magiškojo realizmo dvasios. Būtent pastarasis elementas sujaukia gan įtikinamą ir intriguojančią istoriją – atrodo, kad kūrėjui neužteko gabumų viską pagrįsti charakterių psichologija, todėl įtraukė mitologiškų sąsajų. O būtų pakakę apsiriboti vandeniu, kaip simboliu, jungiančiu ir skiriančiu, teikiančiu ir atimančiu gyvybę. Nepaisant to pasakiškumo, filmas žiūrisi labai lengvai ir maloniai. Viskas kokybiškai nufilmuota (ypač scenos po vandeniu), sumontuota, fantastiškai parinktas ir įkomponuotas garso takelis (kuris sudarytas veik iš vieno kūrinio –  Vikingur’o Olafsson’o atlikto Bacho „Concerto in D minor, BWV 974: Adagio“), puikūs aktoriai (Paula Beer, gavusi už vaidmenį Sidabrinį lokį, ir Franz’as Rogowski’s, matytas ir Petzold’o „Tranzite“), tarp kurių atrodo gali paliesti esančią jausmų chemiją. Vienas iš gražesnių Scanoramos filmų, kurį drąsiai rekomenduoju aistros ekrane pasiilgusiam žiūrovui.

Toliau skaityti SCANORAMA 2020