[tv series:] BETTER CALL SAUL (2015-2022)

file_20141121162000

Po „Breaking Bad” Vince’as Gilliganas ginklų nesudėjo ir nusprendė pašaudyti ta pačia kryptimi – ėmėsi kurti „Breaking Bad” spin-off‘ą, kuriame pagrindinėje rolėje darbuojasi Walteriui White’ui pinigus plauti padėjęs advokatas Saulas Goodmanas.

„Better Call Saul” grįžta gerą dešimtmetį atgal iki „Breaking Bad” įvykių ir susikoncentruoja į Saulą, garsioje teisininkų firmoje dirbantį dokumentų išnešiotoją, kuris turi didelių ambicijų tapti firmos partneriu, juolab, kad vienu tokiu yra Saulo brolis. Nežinau, kaip iš tiesų yra Amerikoje – ar galima teisininko išsilavinimą įgyti studijuojant paštu ir po to būti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėju, bet, matyt, Amerikoje daug kas įmanoma. Tad ir Saulas gavęs tokį diplomą imasi savarankiškos advokatūros, smulkių reikaliukų, artimų sukčiavimui, o dažniausiai – gina tuos, kurie neišgali samdyti advokato, o už juos mokas valstybė. Bet Saulas turi didelių lūkesčių…  Toliau skaityti [tv series:] BETTER CALL SAUL (2015-2022)

MONTEREY POP (rež. D.A. Pennebaker, 1968)

„If you’re going to San Francisco,
be sure to wear some flowers in your hair”

1967-ųjų Monterėjaus tarptautinis popmuzikos festivalis (Monterey International Pop Festival) įvyko per pačią Meilės vasarą, pora metų iki daug labiau visiems žinomos Vudstoko masofkės. Ir tik savaitė po Fantasy Fair and Magic Mountain muzikos festivalio. Monterėjuje net kartojosi pastarajame pasirodę atlikėjai, bet tai nesutrukdė trims dienoms sutraukti arti šimto tūkstančių hipių, kurie galėjo išvysti ne vieną į istoriją patekusią muzikos legendą.

Kartu su festivaliu vyko ir pasiruošimas šiojo filmavimui – iš tų kadrų ir sumontuotas režisieriaus D.A. Pennebaker’io po metų pasirodęs filmas „Monterey Pop”.

Filmas prasideda festivalio pasiruošimo vaizdais, kuriuose pilna gėlių vaikų ir policijos viršininko rūpesčio („kaip pamaitinsite tiek žmonių – jie per dieną išpirks visą miestelio maistą”). Vėliau muzikantų pasirodymai keičiasi su užsceniniais kadrais, tad tai Koncertas, kurį būtina žiūrėti, o ne palikti kažkur fone. Tau gali nepatikti grojama muzika, bet čia užfiksuoti momentai tikrai nusipelnė būti iškalti sienoje. Tik valanda ir dvidešimt minučių, bet per jas žiūrovo akys ir burna išsiplečia ne vieną kartą. Toliau skaityti MONTEREY POP (rež. D.A. Pennebaker, 1968)

SUSANNA CLARKE „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”

Lietus padirbo man duris, ir aš pro jas žengiau;
Akmenys padirbo man sostą, ir aš į jį atsisėdau;
Trys karalystės buvo man duotos, kad jas amžinai valdyčiau.

Apie šią knygą garsas ėmė sklisti kažkur 2005-aisiais. Keliavo tas garsas per pasaulį su vis didėjančia jėga, įpūsdamas į ausis tokius burtažodžius kaip Hugo ir World Fantasy premijos ir Nebula nominacija už geriausią romaną, dvigubas Locus apdovanojimas (už geriausią pirmąją ir geriausią fantasy romaną), dar – Bookerio ilgasis sąrašas ir puokštė menkesnių įvertinimų, o lyg aidas iš paskos dar ritosi eilinių mirtingųjų kupini žavesio ūkčiojimai ir šūkčiojimai. Tiesa, neapsieita ir be netylių keiksmų, kurie buvo pagimdyti priešiškų jėgų, dažniausiai kilusių iš Hario Poterio nuotykių gerbėjų, niekaip nesupratusių, kaip dvidešimt pirmajame amžiuje galima sau leisti su tokiu akademiniu užsidegimu primarginti tūkstantį puslapių, kuriuose veiksmas labiau rusena, negu dega. Tie keiksnūnai galėtų būti atskiru pono Norelio tyrimo objektu, tyrimo, kuriam, manau, labai tiktų hipotezė, jog storos (fantastinės) knygos šiandien susilaukia neigiamų atsiliepimų daug daugiau, negu prieš dvidešimt metų. Internetai, tapšnokliai ir visa kita technologinė pažanga, verčianti pasaulį suktis vis greitesniu vartotojišku tempu, jau seniai iš homo sapiens smegenų vingių ėmė naikinti kantrybės raumenį, be kurio ir dešimt metų Susanna‘os Clarke rašytas romanas „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” (orig. Jonathan Strange & Mr Norrell) suteiks daugiau kančios anei peno. Tad be jokio nusistebėjimo priimu šiuolaikinių skaitytojų porinimą, jog čia reikia atskiro nusiteikimo, jog šis tas įdomesnio išlenda tik įveikus šimtą puslapių, jog visą kūrinį galima sutraukti į pusę puslapio, jog verčiau pažiūrėti septynių valandų ekranizaciją, užuot… Žodžiu, visi tie, jau n kartų girdėti, literatūriniai bambėjimai, kurie šiuo atveju nepasitvirtino. Toliau skaityti SUSANNA CLARKE „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis”

RYUICHI SAKAMOTO: CODA (rež. Stephen Nomura Schible, 2017)

Muzikai reikia taikos.

Japonas Ryuichi Sakamoto puikiai žinomas melomanams ir kinomanams. Jo kultinė melodija iš „Merry Christmas Mr Lawrence”, kuriame vaidino ir pats Sakamoto, manau, girdėta net tiems, kurie nežino, kas buvo kūrėjas ir kokiam tikslui buvo skirta.

„Ryuichi Sakamoto: Coda” siekiama pristatyti visą kompozitoriaus portretą, tačiau visuma gavosi kiek kapota, apribota temomis apie Sakamoto karjeros kelią, socialines-politines pažiūras ir dabarties aktualijas, tačiau tas nenuoseklumas suteikia savito vitališkumo, leidžia dokumentinį filmą priimti kaip atskirą meno kūrinį, režisieriaus Stephen Nomura Schible išsikeltą ir įveiktą iššūkį. Siužetas nesilaiko griežtos chronologijos, tai nuo čia ir dabar peršoka į praeitį, į kūrėjo karjeros pradžią, tai vėl grįžta į nūdieną, kurioje susiduriama su esaties skaiduliais, tačiau tas šokčiojimas nuostabiai suvaldytas.

Toliau skaityti RYUICHI SAKAMOTO: CODA (rež. Stephen Nomura Schible, 2017)

[tv series:] NARCOS (2015 – 2017), NARCOS: MEXICO (2018 – 2021)

I am Pablo Emilio Escobar Gaviria

Vienas ryškiausių, kur ten vienas – pats ryškiausias 2015-ųjų kriminalinis serialas apie realią asmenybę – Kolumbijos narkobaroną Pablo Escobarą, kuris kino kamerų dėmesio nusipelno ne pirmą kartą („Eskobaras: kruvinas rojus” (2014), „Blow” (2001), dokumentiniai „The True Story of Killing Pablo” (2002) ir „Sins of My Father” (2009)), o įvairių šiandienos Lotynų Amerikos narkotikų kartelių vadai tik svajoja apie Escobaro turėtą galią ir šlovę.

„Narcos” kūrėjai koncentruojasi į Pablo šlovės piko metus, laiką, kai politikai, policija, teismai, iš JAV atvykę specialieji agentai ir kariuomenė arba sėdėjo Escobaro kišenėje, arba buvo bejėgiai prieš Kolumbiją ir visą Ameriką apraizgiusį narkobarono tinklą. O Escobarui visos priemonės tikslui pasiekti buvo tinkamos.

Nuo pat pirmųjų serijų, Toliau skaityti [tv series:] NARCOS (2015 – 2017), NARCOS: MEXICO (2018 – 2021)

[tv series:] RAISED BY WOLVES (2020 – 2022)

Į nežinomą planetą nusileidžia kosminis laivas, iš kurio išlipusi androidų pora ruošiasi svetimame, atšiauriame pasaulyje pradėti naują žmonių civilizaciją, su naujais adomais ir ievomis, su nauju Kūrėju, pranašu ir tikėjimu.

Su tokiu siužetu žiūrovą pasitinka „Raised by Wolves” („Užauginti vilkų”), naujasis HBO serialas. Visai nieko idėja, kuri galėjo virsti šnipštu, jeigu ne puikus jos išpildymas. Neįtikėtinai stipri, futuristinės mokslinės fantastikos prisodrinta pirmoji serija sugriebia ir nepaleidžia, nori tokios visumos kuo daugiau, čia ir dabar. Nes su kokybiškos mokslinės fantastikos filmais ir serialais visada buvo ir yra gyva bėda, trūkumas, idėjų badas ir taip toliau. O „Raised by Wolves” demonstruoja netikėtai aukštą lygį, be to prie pirmųjų dviejų serijų režisieriaus vairo stovėjo Ridley Scott’as. Taip, tas pats. Iš jo vėliau šturvalą perima šiojo sūnus Luke’as ir kiti, negirdėti serialinio lygio veikėjai. Visgi negalima teigti, kad po dviejų serijų būtų pastebimas serialo vizualinis kokybės smukimas. Tikrai ne. Tik pradinės serijos pateikia tiek peno akims, kad vėliau sunku jau kuo ir benustebinti, tad atrodo, kad sulig kiekviena tolimesne serija kūrėjams vis sunkiau sekasi išlaikyti įžanginę jėgą ir prasideda gumos tempimas. Atsiranda vis daugiau plepalų, statiško veiksmo, pasišaudymų, veikėjų niekur nevedančių tarpusavio rietenų ir siužeto posūkių. Bene prasčiausias sumanymas prie nuostabios dirbtinio intelekto sci-fi (vietomis virstančios negailestingu siaubo žanru) pridėti religinę „balsų galvose” liniją. Tai labai atsiduoda Franko Herberto „Kopa”, nubraukia dalį įdomumo, verčia žiūrovą padūsauti. Dviprasmiškai nustebina ir, kažkur iš „Alien” istorijų nugvelbta, pabaiga – tiek sumanymu, tiek tuo, kad vienas gyvas padaras tapo nepavaldus gravitacijos dėsniui.  Toliau skaityti [tv series:] RAISED BY WOLVES (2020 – 2022)

KINO PAVASARIS 2022

ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ / Playground / Un monde (2021), rež. Laura Wandel

Kasdienė situacija: pirmosios dienos pirmokei mokykloje, kurioje viskas nauja, nepažįstama, bet yra viena paguoda – čia mokosi ir vyresnis brolis, kietasis šeimos čempionas, kuris, pasirodo, mokykloje yra pagrindinis bendraamžių pajuokos ir patyčių objektas, tapsiantis ne ramsčiu, bet kliuviniu …
Tokią tad visiems pažįstamą patyčių tarp vaikų temą gvildena „Žaidimų aikštelė”. Tik valanda ir dešimt minučių, bet ir tiek buvo per daug šio žiauraus, žiauriai nejaukaus, bet būtino filmo. Žiaurumą miniu turėdamas omenyje filmo paveikumą, slogumą, tą bejėgystės jausmą, tas ašaras, kurios krinta bežiūrint į vaikų „žaidimus” mokyklos koridoriuose ir kieme. Tie žaidimai – savotiškas kasdienis karas už būtį, kurio taisyklė gan paprasta – „arba tu su visais engi silpnesnįjį, arba tuo silpnesniuoju būni pats”. Toks užburtas ratas, iš kurio nežinia kaip ištrūkti. Toks pluoštas klausimų, į kuriuos filmas neduoda atsakymų. Tokia aibė susijusių prisiminimų iš savo mokyklos (nemanau, kad atsiras bent vienas be panašių potyrių) ir milžiniška baimė, kad tai gali patirti tavo vaikai.

„Žaidimų aikštelė” – debiutinis ilgametražinis belgės Laura’os Wandel filmas, kurį būtinai reikia rodyti visiems tėvams, mokytojams ir, ypač, mokiniams. Kol kas tai stipriausia, ką teko matyti šiemet. Ir ne tik dėl tematikos, – čia viskas tobula: kameros darbas, jaunųjų aktorių darbas, istorijos perteikimas, pasakojimo ritmas, akcentai ir po visko ilgam liekantis jausmas gerklėje. /tekstas O.R./ Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2022

WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai”

1983-aisiais profesorius Larsas Gyllenstenas pristatydamas literatūros Nobelio laureatą Williamą Goldingą į apdovanojimo ceremoniją susirinkusiems postringavo, kad šio rašytojo knygos jaudina ir įtraukia, kad jas galima skaityti su malonumu ir joms nereikia ypatingų pastangų. Deja, negalėčiau taip besąlygiškai atsiliepti apie antrąjį rašytojo romaną „Paveldėtojai” (The Inheritors, 1955), išleistą metai po garsiojo „Musių valdovo”. Taip, ir šis romanas patvirtina, kad tai literatūros meistro rankų darbas, bet jo skaitymas pareikalauja pastangų ir iki kabinančio įsitraukimo tenka nužingsniuoti nemenką kelią. „Paveldėtojus” drąsiai galima įtraukti į sąrašą knygų, kurios paauglius atgraso nuo bet kokio skaitymo, panašiai kaip mūsų mokyklose buvusios, o gal ir tebesančios, privalomos novelės apie lietuviško kaimo dirvos priešaušrio metu skleidžiamą alsavimą.

„Paveldėtojai” nuo pradžių nustebina skaitytoją įmurkdydami į sunkiai suvokiamą pasaulį, kuriame veikia neidentifikuojami padarai, gebantys aplinką apibūdinti per sodrią pirmykščių juslių puokštę. Vėliau supranti, kad patekai į priešistorinį pasaulį, kuriame stengiasi išlikti grupelė neandertaliečių. O tam išlikimo genui pavojų ima kelti nauja, daug karingesnė padarų rūšis – homo sapiens. Toliau skaityti WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai”