DEPECHE MODE – SPIRIT [2017]

Daugiau negu trisdešimt-keturiasdešimt metų grojančios grupės kūrybine prasme patenka į tą rizikos grupę, kurioje galima rasti prasirūkiusius, prasigėrusius ir blogą maistą valgančius šešiasdešimtmečius. Jie vaikšto minų lauku ir moja ranka į viską. Jie sako, kad daro ką nori ir ne tau juos gyvenimo mokyti.

Nors synth pop kultūra jau atgimė turbūt du kartus, tačiau Depeche Mode išlaiko originalią krypties vėliavą jau daugelį metų.  Jiems pavyko išvengti U2, kurie suvalgė patys save, likimo. Niekas iš jų narių nenusižudė, kad ir kaip būtų bandęs. Tiesa, Depeche Mode dar aname amžiuje paliko Alan Wilder ir kai kurie fanai vis dar dėl to verkia. Šiai grupei sentimentų jie neturi nuo Violator laikų, o per pirmą Depeche Mode koncertą Lietuvoje jie sakė: ėi, kodėl negroja senų gabalų? Depeche Mode negrojo penkiolikos skirtingų stilių per savo karjerą kaip Killing Joke ir nedarė nesąmonių, kaip Metallica. Nei vienas jų lyderių neišleido geresnių solinių albumų negu kartu grodami grupėje. Jie dešimt kartų nesiskyrė kaip į Rytų Europą koncertuoti vis grįžtantys dinozaurai. Depeche Mode dar nepadarė paskutinio dabar jau tikrai! turo. Toliau skaityti DEPECHE MODE – SPIRIT [2017]

[tv series:] ŠERLOKAS / SHERLOCK (2010 – 2017 – )

 I have an international reputation. Do you have an international reputation?

Kas galėjo pagalvoti, kad ims kas ir sumodernins sero Doilio klasiką. Ogi ėmė ir sumodernino,— patys britai nufilmavo Šerloką su iPodu ir mikroskopu, nardantį po chemijos, interneto, kibernetikos ir panašias, Artūro laikais net neįsivaizdjamas, džiungles.

Smagu, kad bent kai kas nepasikeitė ir iš to galima suprasti, jog tai tas pats senas geras personažas. Taip sakant, gerai, kad iš šiandienio Šerloko kūrėjai neatėmė Londono, dvisnapės kepuraitės, smuiko, Beikerstryto su 221B ir, žinoma, svarbiausio — daktaro Vatsono.

Galima padžiūgauti ir dėl Baskervilių (tik čia jie užsikodavę slaptos karinės laboratorijos pavidalu), amžino seklio priešo Moriarčio ir kitų Konano knygose skaitytų akcentų.

Žodžiu, stebinančiu įžvalgumu pasižymintis Šerlokas blaškosi po XXI-ojo amžiaus kriminalinius užkampius, o jo parankinis veda internete blogą…

Ne, ne detektyvinės klasikos parodija tai, o visai nenuobodžiai susuktas kriminalinis detektyvas. Toliau skaityti [tv series:] ŠERLOKAS / SHERLOCK (2010 – 2017 – )

NEIL GAIMAN „Niekurniekada“

Garbanotojo anglo, Neilo Gaimano, pristatyti kaip ir nebereikia – lietuviškai turime tiek jo šedevrą „Amerikos Dievai“, tiek vaikus gąsdinančias „Koralainą“ ir „Kapinių knygą“, tiek ne per seniausiai siaubingai linksminusią knygą „Gera lemiantys ženklai“, parašytą kartu su amžinatilsiu Terry Pratchettu, kuris, matyt, įkvėpė Neilui drąsos imti ir vienam pačiam parašyti kažką didesnio. Taip, „Niekurniekada“ yra pirmasis Gaimano solo romanas, sukurptas telekanalui BBC parašyto scenarijaus pagrindu. Pagal scenarijų BBC sukūrė niekam tikusį šešių dalių serialą, kurio filmavimas režisieriaus ir prodiuserio iniciatyva vykdavo maždaug taip:
– Ee, Neilai, klausyk, mes tą sceną išmesim, nes kažkokia užtempta gaunasi.
– Viskas tvarkoje, aš tą sceną įdėsiu į romaną,- atsakydavo scenarijaus autorius.

Taip radosi bukas serialas ir nepalyginamai geresnė knyga apie paprastą žmogelį, Ričardą Meihju, atvykusį iš periferijos į Londoną dirbti finansų draudimo versle. Darbas buvo darbu, kol vieną vakarą Toliau skaityti NEIL GAIMAN „Niekurniekada“

G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. vasario papildymas)

Kažkoks ramus mėnuo buvo. Lyg perklausyta ne tiek ir mažai naujų įrašų, tačiau maža kas liko iš naujienų ausyse, tad vasaris pasirodė gan muzikaliai skurdokas naujais įrašais. Tiesa, Vilniaus knygų mugė, melomanams jau pavirtusi muzikos įrašų muge, pasiūlė vietinių atlikėjų tiek naujų įrašų, kad galėjo galva susisukti. Laikas parodys, kam iš tų naujienų verta būti bent paklausytoms, nes ir čia viršų ėmė seni įrašai – tik naujame įpakavime. Taip, tai dvi plokštelės, apie kurias garsas sklido jau nuo sausio pabaigos: Teisučio Makačino „Disko muzika“ ir Saulės laikrodžio „Lauke ir viduj“. Toliau skaityti G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. vasario papildymas)

20 naujų knygų, kurių verta ieškoti Vilniaus knygų mugėje 2017


Kasmetinei knygų mugei artėjant leidyklos viena po kitos pristatinėja naujas knygas, kurių aprašai vienas už kitą labiau intriguoja, todėl galva netrunka apsisukti nuo šių gausos ir įvairovės. Kad nepasiklysti šimtų leidyklų stendų labirintuose ir tūkstančiuose knygų, siūlom rekomendacinį sąrašą į kokias knygas – naujienas būtų pravartu atkreipti dėmesį šių metų Vilniaus knygų mugėje. Be abejo, kad šis sąrašas subjektyvus ir nebaigtinis, bet sudarytas patyrusių skaitytojų, tad tikimės,  kad bus kažkam naudingas.

Vilniaus knygų mugės renginių programą rasite čia. Toliau skaityti 20 naujų knygų, kurių verta ieškoti Vilniaus knygų mugėje 2017

[premjera:] ROMEO IR DŽIULJETA (chor. Krzysztof Pastor) @ LNOBT

Nelabai apdairu apžvalgą pradėti nuo minties, jog nemėgstu baletų ir savo noru į juos nevaikštau.
Tad pasakysiu švelniau: nesu klasikinio baleto mėgėja ir visi žino, kaip gerai jaučiu modernų šokį.

Tai, kad šįkart savo noru nuėjau į baletą, lėmė viltis pamatyti ką nors modernesnio operhauzo scenoje. Pavykęs modernas mane maloniai nustebino, nes nors ir vyliausi, bet iš pradžių kažko ypatingo ar prikaustančio dėmesį nesitikėjau. Vis gi ne tik dėmesį prikaustė, bet ir krūtinę prieštaringų, nerimstančių jausmų pripildė. Paskutinįkart tokį paveikų ir efektingą modernų baletą buvau mačiusi prieš porą metų Oslo Operos teatre (Operahuset). Dabar, Vilniuje mes turime puikų modernaus baleto pastatymą su paveikia ir išpildyta choreografija.

Toliau skaityti [premjera:] ROMEO IR DŽIULJETA (chor. Krzysztof Pastor) @ LNOBT

JO NESBØ „Raudongurklė“

Trečioji pažintis su Hariu Hūle, kuri jo kūrėją, Jo Nesbo, išgarsino visame pasaulyje. Vienas Norvegijos skaitytojų klubas šį romaną net pavadino geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Nesiimu antrinti, nes „Raudongurklė“ sukėlė dviprasmišką įspūdį ir labiau Nesbo ir Hūlės pamilti neprivertė. Tiesą sakant, nelabai mylėjau ir iki tol, nes kas nors rašytojui (ir Hūlei) vis pakišdavo koją tapti originaliu, savu ir mielu širdžiai.

Kažkur teko užmatyti kito skaitytojo išlietą apmaudą, jog pirmieji šimtas „Raudongurklės“ puslapių buvo juodas gumos tempimas. Visiškai su šia mintimi sutinku ir dar galiu paantrinti – ne šimtą, o visus du šimtus puslapius buvo nuobodoka. Keistai ilga įžanga. Lyg ne detektyvinio romano – lavonų tenka laukti ilgai, ne taip kaip „Tarakonuose“ ir „Šikšnosparnyje“. Nesbo šįkart atsisako kriminalinio detektyvo struktūros ir bando sukurpti trilerį, kuris, mano manymu, nėra labai pavykęs. Toliau skaityti JO NESBØ „Raudongurklė“

[kino teatruose:] PATERSONAS (rež. Jim Jarmusch, 2016)

Jums atrodo, kad dirbate nuobodų darbą, kad kasdienį gyvenimą užvaldžiusi besikartojanti nyki rutina ir, kad joje jau seniai bebuvo kas ypatingo – kas sukrėstų ar tiesiog priverstų širdį plakti stipriau, nei įprastai, o gal net įkvėptų kūrybai? Jei tai apie jus, tada būtinai pažiūrėkite Kanų kino festivalyje pristatytą amerikiečių nepriklausomo kino meistro Jimo Jarmuscho filmą „Patersonas“ , kuris jau spėjo būti nominuotas įvairiose kategorijose ir laimėjo daugybę tarptautinių apdovanojimų. Lietuvos kino teatruose filmo apie paprasto gyvenimo grožį premjera numatyta vasario 10-ąją.

Režisierius ir scenarijaus autorius Jarmuschas naujausiame savo kūrinyje nusikelia į Naujojo Džersio industrinį miestą Patersoną, kuriame pagrindinis herojus ta pačia pavarde kaip miesto pavadinimas dirba autobuso vairuotoju. Filme matome septynias savaitės dienas – Patersono kasdienybę, pradedant ankstyvu rytu vos pramerkus akis, pusryčiais, dieną vairuojant po miestą autobusą ir klausant keleivių pokalbių, vakare bendraujant su mergina ir baigiant dieną pasivaikščiojimu su šunimi, aplankant mėgstamą barą, kur būtina išlenkti bokalą alaus. Nors Patersono dienos viena nuo kitos nelabai kuo skiriasi, bet kiekvienoje iš jų jis atranda įkvėpimo kuriamai poezijai, gimstančiai iš tokių nekaltų detalių kaip prieš akis ant pusryčių stalo gulinčių degtukų, iš autobuso vairavimo, ką jis prilygina irimąsi per oro molekules, iš bare sutiktų įsimylėjėlių barnio ir panašių kasdienių dalykų.

Pagrindinį vaidmenį Jarmuschas patikėjo Adamui Driveriui, pasirodžiusiam brolių Coenų filme „Groja Liuvinas Deivisas“ (Inside Llewyn Davis (2013) bei praėjusiais metais pristatytame Jeffo Nicholso kūrinyje „Midnight Special“ (2016). Aktorius turėjo ne tik perskaityti daug poezijos, tačiau ir išmokti vairuoti autobusą. Atrodo, kad jo pastangos ruošiantis šiam vaidmeniui nenuėjo veltui – Driveris už vaidybą jau spėjo laimėti ne vieną apdovanojimą. Jo merginos Lauros, namų šeimininkės, planuojančios tapti miestelio keksų karaliene, country muzikos žvaigžde ir dar kažin kuo, vaidmenį atliko Irano kilmės aktorė Golshifteh Farahani.

Pasak režisieriaus, šių dienų žmonės pernelyg sulindę į išmaniųjų technologijų įrenginius, todėl nepastebi kas dedasi aplinkui, realiame gyvenime. Jarmuschas garsėja tuo, jog neturi nešiojamojo kompiuterio ir elektroninio pašto, nemėgsta naudotis telefonu, o žmonės gatvėse, prilipę prie išmaniųjų įrenginių, jį erzina. „Kartais tiems žmonėms noriu sušukti: tik pažiūrėkite – aplink jus vyksta gyvenimas!“, – prisipažįsta režisierius, o paklaustas, kodėl vengia modernių technologijų, atsako: „Nesu prieš jas, tačiau manau, jog jos surytų visą mano laiką, kurį noriu skirti rašymui, skaitymui ir filmų bei muzikos kūrimui“. Todėl ir jo herojus Patersonas, gyvendamas šiame amžiuje, neturi mobilaus telefono, o savo eilėraščius rašo ranka į slaptą užrašų knygelę.

Ekrane karts nuo karto praplaukiančios ranka rašytos eilėraščio eilutės – tik subtilus fonas, leidžiantis žiūrovui suvokti herojaus mintis, jausmus. „Patersone“ naudojami vieno mėgstamiausių Jarmuscho šiuolaikinių poetų Rono Padgetto eilėraščiai, kurie buvo specialiai sukurti šiam filmui. Poezijoje Patersonas filosofiškai ir neskubėdamas žvelgia į pasaulį, kuriame laimės yra ne ką mažiau nei rutinos. Patersonui kūryba yra tokia pati gyvenimo dalis, kaip ir jo darbas, kaip meilė merginai, savo miestui, todėl jis nemato reikalo savo eilių viešinti, neturi pretenzijų tapti garsiu poetu (priešingai nei ambicijų ir entuziazmo kupina jo mergina). Tačiau Patersonas nėra eilėdaros diletantas, domisi poezija, yra susipažinęs su Emilie Dickinson, F. Petrarkos, Williamo Carloso Williamo ir kitų žymių poetų eilėmis. Patersono poezija įpinta lygiom dalimis į gyvenimo audinį, tyliai išreikšta, bet gausiai apgyvendinta kasdienės egzistencijos, kurią sudaro jau minėta rutina (darbas, naktiniai pasivaikščiojimai su šunimi, įvykiai bare ir pan.).

Sutikime, kad pasaulyje, kuriame turime tūkstančius gyvenimo būdo guru, pasakojančių apie mažų dalykų reikšmingumą mūsų gyvenimams, filmo fabula neatrodo labai originali, bet nepaisant to, filmas gavosi puikus. Pamažu jame įžvelgi ir kitas potemes: dviejų žmonių artumą ir vienišumą, laisvalaikio kaip veidrodžio simbolį – atskleidžiantį, jog žmogų galima pažinti iš to, ką jis veikia savo malonumui, eilinio žmogaus, atliekančio „buką“ darbą, neįtikėtinai turtingą vidų.

Būtina paminėti tą meditatyvią, lyg upės vandeniu sruvenančią, filmo atmosferą, kuri sukuriama operatoriaus kameros pagalba, fiksuojančios ramiai plaukiantį Patersono autobusą miesto gatvėmis, šviesos mirgėjimus vairuotojo akyse, šypsnį lūpose, laikysenoje išreikštą santūrumą, vidinę ramybę – dalykų, kurie nedingsta net tada, kai supantis pasaulis bando herojų išmušti iš vėžių. Filmui pasirinktas eilinis, neišsiskiriantis miestas, bet režisieriaus ir operatoriaus dėka kiekvienas pro šalį praplaukiantis šaligatvis, gatvės kampas tampa nušviesti ypatingos šviesos, tokios kinematografiškai poetiškos ir tą poetiškumą bėgant kadrams ima pastebėti ne tik Patersonas, bet žiūrovas.

Jarmuschas slypi detalėse. Jis į eilinį kadrą geba įdėti tą ypatingą cinkelį, situaciją paverčiančia savita (šmaikštūs, bet gana natūralūs autobuso keleivių pokalbiai, baro šeimininko šachmatų partija prieš save patį, Patersono merginos hobis viską namie dekoruoti juodai baltais ornamentais – net ir keksiukus). Režisierius nekuria dirbtinų dramų, intrigų, jis tik lyg įžvalgus stebėtojas, savo juosta tarsi sakantis, kad kasdienėje aplinkoje ir taip pakanka medžiagos geram filmui, tik reikia mokėti ją atskleisti.

Dar – Adamo Driverio vaidyba tikrai nuostabi. Tarsi įrodanti, kad vien romiu, melancholišku, kiek mąsliu žvilgsniu žmogus gali būti visoks – linksmas, pakilus, susimąstęs, užsisvajojęs, susikaupęs, mylintis, nusiminęs, pavargęs.

„Patersonas“ primena, kad ne visada gyvenime verta apsiriboti vien tiesioginiu darbu, profesija, kad kartais verta paieškoti malonių širdžiai dalykų, kurie užpildytų kasdienybės spragas kitokiomis spalvomis, suteikiančiomis gyvenimui naujos prasmės. Tai paprastas filmas, bet tikrai ne prastas. Gal ne toks įsimenantis kaip jo ankstesni darbai „Išgyvena tik mylintys“, „Šuo vaiduoklis“, „Paslaptingas traukinys“, „Kava ir cigaretės“, bet pats žiūrėjimo procesas tikrai suteikia nemažai malonumo ir sukelia minčių, liekančių ir po seanso.