SUSANNA CLARKE „Piranezis”

Esu Piranezis.
Žinojau, kad iš tiesų tuo netikiu. Piranezis nėra mano vardas.

Labai laukta knyga, kuri nusipelno tiek pagyrų, tiek supeikimo. Po fenomenalaus Susanna ‘os Clarke debiuto romanu “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” lūkesčiai antrajam šios britų rašytojos romanui buvo didžiuliai. O „Piranezio” (orig. Piranesi) paminėjimas tarp nominantų geriausiam romanui Hugo, Nebula, Locus, Costa ir dar keliems kitiems apdovanojimams tuos lūkesčius tik dar labiau įaudrino.

Piranezis” visų pirma nustebino savo menka apimtimi – pora šimtų puslapių, kas yra tik lašas jūroje palyginus su pustūkstančiu puslapių storesniu debiutiniu kūriniu. Bet, sakoma, knygos vertė ne puslapiais matuojama, tad lendame į turinį.

Skaitytojas nuo pirmojo puslapio kartu su naratoriumi, kuris, netrunka paaiškėti, ir esti Piranezis, įkurdinamas neaiškios paskirties Name, kuris su visomis jame esančioms Salėmis, Vestibiuliais, Statulomis, Sienomis, Nišomis, Laiptatakiais ir Srautais, yra Pietūs, Šiaurė, Rytai ir Vakarai,- t.y. visas Pasaulis. Mes nežinome, kas Namą pastatė (Piranezis mano, kad Dievai), kada ir kodėl čia atsidūrė Piranezis, kuris lyg Robinzonas Kruzas vedžioja skaitytoją iš menės į menę, pasakoja savo atradimus, pastebėtus cikliškumus, atliktus matavimus, kasdienybę, kurioje didžioji laiko dalis skirta išgyvenimui ir pažinimui. Netrunkame sužinoti, kad Name yra ir daugiau gyventojų: Piranezis reguliariai pasimato su Kitu, kuris mažai domisi Namo labirintais, tačiau nuolat lyg apsėstas bando įgyvendinti kažkokį ritualą, leisiantį atidaryti kažkokias duris… Toliau skaityti SUSANNA CLARKE „Piranezis”

VISKAS IŠKART IR VISUR (Everything Everywhere All at Once, 2022)

Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once, rež. Daniel Kwan ir Daniel Scheinert) – pretenzingas filmas, šiemet laimėjęs net 7 Oskarus. Sako, mokslinės fantastikos komedija, o man patiko vieno iš po filmo trailer‘iu pakomentavusių mintis: šioje juostoje esama tobulos visų žanrų harmonijos. Truputį net pasimeti, kai iš kung fu tipo scenų būni staigiai nubloškiamas prie itin liūdnų egzistencinių dialogų, o tada įmetamas į restorano virtuvę, kurioje šefą lyg koks šėtonas ar piktasis genijus yra apsėdęs… meškėnas. Bandant viską suvirškinti, apima kažkoks nepatogumo, muistymosi kino teatro salės kėdėj (ar lovoj, jei filmą žiūrite namuos) jausmas. Toks kartais ištinka avangardiniame džiazo koncerte. Nusivylimas, labai greitai sušokantis į nuostabą: va šito tai nesitikėjai. Taip ir lieki nesupratęs, patiko tau ar ne.

Jei filmą žiūrėsit tądien būdami nelabai stabilios psichinės būklės (pavargę ar kažkas rimčiau), tai gali būti, kad ir jums panašiai viskas klostysis: chaosą galvelėje dar labiau sustiprins chaosas šiame filme, kuriame, tiesą sakant, man visą laiką trūko… laiko. Norėjosi bent minutei sustabdyti, pamėginti suprasti, atpainioti visas tas multivisatas, po kurias blaškėsi juostos herojė, nuo savo gyvenimo – vyro, dukros ir skalbyklos verslo – pavargusi emigrantė iš Kinijos – Evelina (vaid. Michelle Yeoh). Žodžiu, kažkoks speed‘as: viskas verčiasi, pinasi, veliasi ir susivelia į kaltūnus tokiu neįmanomu greičiu, kokiu, iš tiesų, verda žmogaus gyvenimas. Alternatyviems gyvenimo pasirinkimams nuolat per maža laiko: dabar, šiame gyvenime, esi tuo, kuo esi, ir taškas. „Tu turi tiek daug tikslų, kurių niekada neįgyvendinai, svajonių, kurios niekada neišsipildė. Tu gyveni savo baisiausią gyvenimą iš visų galimų.“ Tokiais žodžiais Veimondas (vaid. Ke Huy Quan), Evelinos vyras, bando paaiškinti, kodėl būtent šiame gyvenime jai skirta išgelbėti pasaulį nuo didžio blogio – Jobu Tupaki, kuri kitame gyvenime šiaip tai yra visai miela, tačiau depresija serganti Evelinos paauglė duktė Džoja (vaid. Stephanie Hsu). Na, bet aname gyvenime būtent Džoja-Jobu Tupaki sukuria baisųjį „Beigelį“ – kažką panašaus į juodąją skylę… Toliau skaityti VISKAS IŠKART IR VISUR (Everything Everywhere All at Once, 2022)

KINO PAVASARIS 2023

METAS IŠEITI/ DECISION TO LEAVE
Jau rašėm apie šį fillmą ne vieną kartą, kad tai vienas geresnių praėjusių metų filmų. Šis filmas turi viską: 1. Nuostabi, iki galo žiūrovui nesugromuliuota meilės-kriminalinė istorija, prie kurios prisidėjo ir Chung Seo-kyung, kartu su Chan-wook’u dirbusi prie „Lady Vengeance”, „I’m a Cyborg, But That’s OK”, „Thirst” ir kt.; 2. Aukščiausios meistrystės režisūra; 3. Pagirtina aktorystė, ypač moterų, kurios čia visos femme fatale; 4. Tobulas garso takelis; 5. Fantastiška techninė pusė – nuo montažo iki kameros darbo ir apšvietimo. 6. Visumos svajinga atmosfera, kurioje į vieną susipynę detektyvas, drama ir aistra.

GYVENTI / LIVING
Dar vienas kūrinys apie tai – kaip mes gyventume, ką ir kaip veiktume, su kuo bendrautume ir pan., jei žinotume, kad mums liko gyvent labai neilgai. Prie filmo scenarijaus prisidėjo nobelistas Kazou Ishiguro, tad jo nuosaikiame, klasikiniame stiliuje viskas ir plaukia. Neblogas filmas, bet labai nenustebino ir gilesnių minčių nepaliko apart tai, kad kiekviename darbe, net ir nuobodžiame biurokratiniame, galima surasti prasmės ir atrasti aistros savo darbui Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2023

GERIAUSI 2022-ųjų FILMAI

DECISION TO LEAVE / Heojil kyolshim (2022)
Jeigu reikia to vieno ir geriausio, tai tebūnie šis. Korėjietis režisierius Park Chan-wook’as niekada nenuvilia, nors po „I’m a Cyborg, But That’s OK” nesusuko nieko, kas verstų nukristi žandikaulį. Bet pagaliau sulaukiau ir tokio – juo tapo „Decision to Leave”, kuris jau keli mėnesiai sėdi galvoje ir neranda šiemet su kuo konkuruoti. Šis filmas turi viską (ok, išskyrus pretenziją į naują kino kalbą ar kitokį snobišką bullshitą): 1. Nuostabi, iki galo žiūrovui nesugromuliuota meilės-kriminalinė istorija, prie kurios prisidėjo ir Chung Seo-kyung, kartu su Chan-wook’u dirbusi prie „Lady Vengeance”, „I’m a Cyborg, But That’s OK”, „Thirst” ir kt.; 2. Aukščiausios meistrystės režisūra; 3. Pagirtina aktorystė, ypač moterų, kurios čia visos femme fatale; 4. Tobulas garso takelis; 5. Fantastiška techninė pusė – nuo montažo iki kameros darbo ir apšvietimo. 6. Visumos atmosfera, kurioje į vieną susipynę detektyvas ir aistra. Jeigu nepakanka išvardytų priežasčių, tai, žinokite, čia ne galutinis sąrašas: tikrai filme rasite dar daugiau grožybių akiai ir širdžiai. „Decision to Leave” yra tobulas pavyzdys, kaip dėmesys detalėms gali paprastą trilerį paversti gaivališka meilės istorija, kuriai nebus abejingi nei vyrai, nei moterys.

ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ / Playground / Un monde (2021) Toliau skaityti GERIAUSI 2022-ųjų FILMAI

KONSTANTINAS LILAS – NIEKAS NĖRA TIKRA (2022)

niekam niekam niekam…

Negaliu teigti, kad tai geriausias metų albumas, bet Spotifajus tvirtina, kad jį du antrais klausiau dažniausiai.

Konstantinas Lilas po „Lilas ir Innomine” tandemo išsiskirstymo ėmėsi solinio muzikavimo kelio ir šis netikėtai atrodo labai patraukliai. Į gyvenimą albumą „Niekas nėra tikra” išleidęs Lilas surengė ir jo gyvą pristatymą, po kurio pripažino, jog gan keista patirtis po anšlaginių arenų vėl daryti naują muzikinį startą nuo kuklesnės scenos, bet sustoti nežada. Toliau skaityti KONSTANTINAS LILAS – NIEKAS NĖRA TIKRA (2022)

JEFF VANDERMEER „Susitaikymas”

Jeff‘o VanderMeer‘o trečioji ir paskutinioji „Pietinio pakraščio“ trilogijos dalis „Susitaikymas“ (orig. Acceptance) tęsia beepilogės „Santakos“ veiksmą. Deja, tas tęsinys baisiai išsikvėpęs ir skaitytojui telieka susitaikyti su tuo, kad trijų šimtų puslapių tekstas išganymo ir didelio džiugesio nesuteiks.

Autorius pasakoja jau iš ankstesnių knygų pažįstamų veikėjų likimus, įtraukia ir naujų personažų, sudeda kai kuriuos taškus, tačiau visuma lieka virimu tose pačiose sultyse, kurios nauju poskoniu neatsiskleidžia. Jeigu „Susitaikymo” kelios esminės mintys būtų įkomponuotos į trilogijos antrąją dalį, tai trečiosios galėtų nebūti. Galėtų ir šiaip nebūti, nes (nors veik visas veiksmas vyksta paslaptingojoje Srityje X) čia nėra atsakymų, nėra naujų, netikėtų posūkių, nėra nuostabos, siaubo, įtampos, šiurpo, nerimo, ar kitų emocijų, kurių galima būtų tikėtis iš tokio, weird fiction, žanro. Visuma dvelkia komerciškai sėkmingos kortos ištraukimu, bet negalima ta pačia korta tikėtis kirsti kelissyk. Kai kurie šaltiniai sako, kad trilogija turėtų pasipildyti ir dar viena dalimi. No no no, nebereikia dar vieno tomo formos be turinio, be emocijos, be postūmio ir, perfrazuojant vieną knygos herojų, be atsakymų, o tik su klausimais. Toliau skaityti JEFF VANDERMEER „Susitaikymas”

VESPER (rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper, 2022)

Oh, kokie neteisūs buvo tie, burbantys, jog „Aurora” yra tas mokslinės fantastikos žanro maksimumas, kurį gali kine sukurpti lietuviai. Nors, galima sakyti, jog ir minimumas, nes nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu kito ilgametražio sci-fi kūrinio ekrane neturėjome. Tiek „Aurora”, tiek „Vesper” lietuviškumas čia sąlyginis, nes prie abiejų lietuviai dirbo kartu su prancūzais ir belgais, vienok lietuviškų pavardžių pabaigos titruose matysite daugiausiai.

Taigi, ar Kristinai Buožytei su Bruno Samper’u pavyko perspjauti savo pirmtaką? Tikrai taip, net keliskart. Ar pasiteisino baimė, jog treileris jau parodo viską, ką ir dviejų valandų filmas? Tikrai ne, nes filme akims peno esti daug daug daugiau ir jas tikrai verta papenėti.

Toliau skaityti VESPER (rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper, 2022)

LIU CIXIN „Mirties pabaiga”

– Išgyvenimas savaime yra neįtikėtinai sėkmingas atsitiktinumas. Taip praeityje buvo Žemėje ir taip visados buvo ir yra žiaurioje Visatoje. Deja, kažkokiu metu žmonija susikūrė iliuziją, kad gyvenimas – natūrali teisė, kurios negalima atimti. Tai esminė jūsų pralaimėjimo priežastis. Evoliucijos vėliava šiame pasaulyje bus dar kartą pakelta, dabar jūs kovosite dėl savo gyvybės.

Trečioji trilogijos „Žemės praeities atminimui” dalis „Mirties pabaiga” apdovanojimų kiekiu ir reikšmingumu nusileido „Trijų kūnų problemai” (laimėjo tik Locus Award), tačiau savo monumentalumu įrodė už ką Liu Cixin‘as yra vadinamas Da Liu – Didžiuoju Liu. Jeigu jis būtų kūręs praeitojo amžiaus viduryje, galėtų drąsiai pretenduoti į Didįjį fantastų trejetą – mano valia pakeistų Heinlein’ą.

Cixin’as „Mirties pabaigoje” sava fantazija nunešė tiek toli, jog dabar ilgam nepavyksta sugrįžti į mūsų primityvųjį trimatį pasaulėlį. Atrodo, kad nuo idėjų gausos rašytojas tiesiog sprogsta, jog iš pradžių jas kiek pristabdė, taupėsi, ir galop, kad nereikėtų rašyti dar vienos knygos, viską išliejo trečiojoje. O paskutinioji knygos dalis, apie 60 puslapių, yra visiškas kosmosas, galaktika ir Visata, padauginti iš begalybės. Bent taip atrodo įveikus visą trilogiją, kurios epilogas nuo pirmojoje knygoje Kinijoje 1967-aisiais vykstančios Kultūrinės revoliucijos nusklendė į šiandienos futuristams neapčiuopiamas tolumas, savo užmoju primenančias gęstančias galaktikas Poul’o Anderson’o „Tau faktoriuje”, susitikimo su nežemiška civilizacija pražūtingumą Arthur’o C. Clarke’o „Vaikystės pabaigoje” ir „Ramos” serijos pasaulių keistumus. Tiesa, tas pabaigos sprogimas kiek ir suerzino tuo, kad jokios pabaigos ir nebuvo, kad nesudėtų taškų, užmestų intrigos meškerių palikta dar oi oi kiek. Toliau skaityti LIU CIXIN „Mirties pabaiga”