NEIL GAIMAN „Vandenynas kelio gale“

Kartais pabaisos yra dalykai, kurių žmonės turėtų bijoti, tačiau nebijo.

Džiaugiuosi, kad leidykla „Bonus Animus“ veik kasmet pradžiugina nauja anglų rašytojo Neilo Gaimano knyga lietuviškai. Paskutinioji, „Vandenynas kelio gale“, ypatinga dar ir tuo, kad be kitų įvertinimų, 2013-aisiais buvo nominuota „Nebula“ premijai, o 2014-aisias gavo „Locus“ apdovanojimą už geriausią fantasy romaną. Fantastinės literatūros mylėtojui tai jau nemenki kokybės ženklai, kurių, deja, ant lietuviškojo leidimo viršelio nerasite, tad juos kaip papildomą akstiną  perskaityti knygą miniu čia.

Kaip dauguma Gaimano knygų (tik „Amerikos dievai“ buvo maloni išimtis), „Vandenynas kelio gale“ pasižymi plonumu, kuris leidžia pradėti, įkristi ir išlipti iš knygos per vieną antrą vakarą. Kartais lieka jausmas, kad norėtųsi daugiau, o šįkart buvo pats tas – toks subalansuotas šuolis iš niūrios kasdienybės į magišką, bet ne ką linksmesnį pasaulį, kurio egzistavimo realumu Gaimanas nesunkiai geba įtikinti. Toliau skaityti NEIL GAIMAN „Vandenynas kelio gale“

KINO PAVASARIS 2018

KANDELARIJA / CANDELARIA (2017)

Filme vaizduojamas dviejų senukų gyvenimas, 1991-ųjų Havanos fone, kuomet po Šaltojo karo pabaigos ir Tarybų Sąjungos iširimo Kuboje įsigaliojo griežtas prekybos embargas.
Kandelarija dienomis dirba viešbučio kambarine, vakarais džiaugiasi savo keliais višteliais, auginamais kambaryje paslapčia nuo valdžios, o naktimis dainuoja restorane. Kandelarijos vyras, filme prisistatantis Viktoru Hugo, kasdien ieško būdų, kaip prasimanyti pinigų, kad netektų eilinį vakarą  srėbti vien morkų sriubą.

Vieną dieną Kandelarija tarp skalbinių randa filmavimo kamerą ir tuomet jų gyvenimas pasikeičia. Porai nusprendus kameros nebegrąžinti, šie sumano išbandyti ją filmuojant savo kasdienio gyvenimo intymius fragmentus.
Nors tikrai yra ne vienas filmas apie pagyvenusių žmonių meilę ir santykius, tačiau šitas man išsiskyrė poros žaismingumu, aktorių vaidyba, filmo scenarijumi. Rodos, iš pirmo žvilgsnio labai paprastas filmas fiksuoja ne tik poros kasdienio gyvenimo detales, bet ir subtiliai perteikia šalies socialinę, politinę situaciją, embargo padarinius, Havanos miesto atmosferą, koloritą.

Filmas rekomenduojamas po žiemos išsiilgusiems šviesos, gražių, įkvepiančių poros santykių, gebėjimo džiaugtis gyvenimu, nepaisant to, kad ne visuomet turi ką padėti vakarienei ant stalo, nepaisant to, kad gyvenimas neskyrė laimės džiaugtis vaikais, anūkais, nepaisant to, kad tave ką tik atleido iš darbo ar užklupo neišgydoma liga., nepaisant visko – švęsti gyvenimą, nes užtenka turėti vienas kitą.

Beje, mano manymu, šitas filmas turėjot būti festivalio atidarymo filmas, jis kur kas labiau, nei „Sūnaus globa“, atitinka „įkvėpimams“ kviečiantį festivalio moto.

Tekstas: J. Mandrijauskaitė Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2018

KARL OVE KNAUSGÅRD „Mano kova: mirtis šeimoje“

Šiek tiek domiuosi literatūra, todėl turiu kai kuriuos atsakymus į kai kuriuos literatūrinius klausimus. Pavyzdžiui, į „koks buvo paskutinysis literatūrinis penkmetis?“, ilgai nesvarstęs atsakyčiau, jog pasaulis ėjo iš proto dėl trijų dalykų: vis dar dienos šviesos neišvydusio George’o R. R. Martino šeštosios ciklo „Ledo ir ugnies giesmė“ dalies „The Winds of Winter“, dėl Elena’os Ferrante asmenybės ir jos „Neapolietiškos sagos“ (kurios, matyt, neskaitysiu, nes aprašas labai primena Edna’os O’Brien „Kaimo mergaičių trilogiją“) ir dėl norvego Karlo Ove Knausgårdo, kurio šešių knygų ciklas „Mano kova“ yra kažkas naujo literatūros pasaulyje. Tad neslėpsiu, kad pastarojo lietuviškas vertimas buvo laukiamas ir, matyt, ne aš vienas laukiau – ciklo pirmąją knygą „Mirtis šeimoje“ prieš pat Vilniaus knygų mugę išleido „Baltos lankos“ ir be jokio pristatymo ši knyga tapo pati perkamiausia. Matyt, Knausgardo pavardė skaitytojų pasaulyje yra žinoma. Žinoma, tada lieka atviras klausimas, kodėl pirmasis norvego romanas „Anapus pasaulio“, išleistas lietuviškai 2002-aisias buvo sutiktas gan santūriai ir be didelio atgarsio? Gal dėl daugybės puslapių mažomis raidelėmis? Dėl šios priežasties ir aš likau prie tų santūriųjų skaitytojų – knyga pagarbiai renka dulkes lentynoje. Ne, netiesa, po „Mirties šeimoje“ pirmasis Knausgardo romanas jau ištrauktas ir guli nuglostytu viršeliu greta. Tikėtina, net atsiversiu ir pradėsiu skaityti, jeigu santūrumas duos leidimą ir neprabils sąžinė, kuri gan stipriai burnojo, kai apleidęs keletą kitų, jau įpusėtų literatūrinių šedevrų, ėmiausi norvego „Kovos“. Toliau skaityti KARL OVE KNAUSGÅRD „Mano kova: mirtis šeimoje“

VINILO KARŠTLIGĖ: apie kraštutinumus įsigyjant grotuvą

Įspėjimas – čia nerašoma apie „normalius“ plokštelių grotuvus, esančius tarp kraštutinumų. Tam skirti ištisi interneto forumai ir juose tarpstantys žinovai. Taip pat rašinyje nerasite NIEKO RIMTO. Įspėjimo pabaiga.

Beveik oficiali statistika byloja: padoriuose namuose vis rečiau aptinkamas televizorius, o štai plokštelių grotuvas tampa vis dažnesne svetainės puošmena. Kaip grybų po lietaus pridygo dėvėto „vinilo“ krautuvėlių, o vokiečių, olandų, norvegų palėpėse dulkėję, po kiaurais stogais brinkę, vaikų „padidžėjinti“ grotuvai ir „nudrožtos“ plokštelės tarsi gyvieji numirėliai užplūdo skelbimų portalus ir hipsterių namus. Egzistuoja ir kitas kraštutinumas – dar gerokai iki „vinilo karštligės“ hi-end klasės grotuvus įsigiję ir iki smulkmenų savo garso sistemas puoselėjantys „ligoniai“, kurie už savo hobiui pasirengę paaukoti visą laisvalaikį, lėšas ir gal net šeimą. Todėl šis rašinys bus iš dviejų dalių – tiems, kurie tikisi stebuklo iš grotuvo „už 50 eur“, ir tiems, kurie yra pasiryžę bet kam, kad jų sistema suskambėtų nepriekaištingai. Toliau skaityti VINILO KARŠTLIGĖ: apie kraštutinumus įsigyjant grotuvą

VINILŲ KOLEKCININKAS: kaip ir kur pirkti vinilo plokšteles?

Jeigu namuose jau sukaupėte kelių šimtų ar tūkstančių vinilo plokštelių kolekciją, ko gero šis tekstas ne jums, nes jūs jau žinote, kur ir kaip gauti gerų bei retų įrašų.

Jeigu šiuo muzikiniu formatu pradėjote domėtis neseniai arba tik dabar atgaivinote šią aistrą, čia rasite naudingų būdų, kaip gauti įdomių įrašų savo kolekcijai. Toliau straipsnyje vinilo plokšteles vadinsiu tiesiog vinilais – taip, kaip jas vadina viso pasaulio melomanai.

Vinilai man niekada nebuvo egzotiškas muzikos įrašo formatas, nes muzika domėtis pradėjau prieš trisdešimt metų, kai man buvo dvylika. Tada kompaktiniai diskai dar tik radosi, vėliau buvo neįperkami, o paskui tapo beverčiai. Daug įrašų buvo daroma į paprastas kasetes, o šių įrašų šaltinis paprastai būdavo originali arba nebūtinai vinilo plokštelė.

Kai pradėjau dirbti ir turėjau galimybę nusipirkti kompaktinių diskų, vinilus apleidau, tačiau dabar vėl prie jų grįžau. Vinilai man nėra joks kultinis įrašo formatas, prie kurio melsčiausi ir gaudyčiau ausimis visus girdimus ir negirdimus garso dažnius. Juos kolekcionuoju iš pagarbos muzikai ir atlikėjams, siekdamas išlaikyti ją fiziniame, apčiuopiamame formate. Daugelis naujų vinilų dabar skamba kiek prasčiau negu skaitmeninės laikmenos, tačiau nekreipiu į tai dėmesio. Man labiau rūpi ne jų kokybė, bet jų įvairovė ir būdai juos įgyti. Vinilai – vienas iš mano gyvenimo džiaugsmų, kuris buvo kartu su manimi labai ilgą laiką. Toliau skaityti VINILŲ KOLEKCININKAS: kaip ir kur pirkti vinilo plokšteles?

20 naujų knygų, kurių verta ieškoti Vilniaus knygų mugėje 2018

Artėjant kasmetinei Vilniaus knygų mugei, leidyklos pristatinėja naujas knygas, kurių aprašai vienas už kitą labiau intriguoja, todėl galva netrunka apsisukti nuo šių gausos ir įvairovės. Kad nepasiklystum šimtų leidyklų stendų labirintuose ir tūkstančiuose knygų, siūlome rekomendacinį sąrašą, sudarytą iš naujausių knygų, kurias galima bus rasti mugėje. Be abejo, kad šis sąrašas subjektyvus ir nebaigtinis, orientuotas į grožinę literatūrą, bet sudarytas patyrusių skaitytojų, tad tikimės, kad bus kažkam naudingas.

Visą Vilniaus knygų mugės renginių programą rasite čia, o ant leidyklų prekystalių rekomenduojame atkreipti dėmesį  į šias knygas: Toliau skaityti 20 naujų knygų, kurių verta ieškoti Vilniaus knygų mugėje 2018

[tv series:] ALTERED CARBON (2018)

Richardo K. Morgano kiberpanko trilogiją apie Takešį Kovačą skubėjau skaityti būtent dėl to priežasties, kad Netflix pernai pranešė, jog dešimt serijų serialo „Altered Carbon“ jau ne už kalnų.

„Altered Carbon“ knyga buvo labai gera, tad su ekranizacija ilgai nedelsiau.

Naujų mokslinės fantastikos žanro serialų kasmet pasirodo ne tiek ir daug, dar mažiau – iš kyberpanko serijos. Deja, retas jų vertas didesnio dėmesio, nes arba siužetas grybauja, arba vaizdui būna pagailėta pinigų. Panaši situacija yra ir su pilnametražiniais sci-fi filmais – per metus įstringančių į galvą pakanka ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Tad ir serialui „Altered Carbon“ didelių lūkesčių nekėliau, todėl, matyt, ir labai nenuvylė.

Toliau skaityti [tv series:] ALTERED CARBON (2018)