DRIVE MY CAR (rež. Ryusuke Hamaguchi, 2021)

Filmas „Drive my Car“ (orig. Doraibu mai kâ, rež. Ryûsuke Hamaguchi) pastatytas pagal Haruki Murakami apsakymą iš rinkinio „Vyrai be moterų“, bet galiu pasakyti, kad tai vienas iš tų retų atvejų, kai visgi filmas gerokai pranoko literatūrinį kūrinį – režisierius išplėtojo jį ir pavertė vienu geriausių metų filmų. Jei pažiūrėsite šio filmo imdb laimėjimų/nominacijų sąrašą – suprasite apie ką kalba. „Drive My Car“ atstovaus Japonijai „Oskarų“ varžytuvėse dėl geriausio užsienio vaidybinio filmo nominacijos, taip pat jis jau laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą šių metų Kanų kino festivalyje.

Lėto tempo, sudėtingos struktūros, bet netrunkantis įtraukti „Drive My Car“ yra apie meilę ir sielvartą, kupinas vingiuotų kelionių ir netikėtų susitikimų. Viso filmo metu jaučiame virš herojų tvyrantį liūdesio debesį, įgarsintą niūriomis Eiko Ishibashi partitūromis ir apgaubtą melancholiškais Hidetoshi Shinomiya kinematografijos šešėliais. Filme nagrinėjama daug temų – neištikimybė, kaltės jausmas, ryšys tarp kūrybos ir seksualumo, apie „secret life“, kurį kiekvienas turime. Apie tai, kaip žmonės skirtingai išgyvena netektis, kaip sunkiai vieni kitus supranta net ir kalbėdami ta pačia kalba. Apie išpažintis, kurios suartina ir padeda išsilaisvinti iš kankinančios praeities. Toliau skaityti DRIVE MY CAR (rež. Ryusuke Hamaguchi, 2021)

Geriausi 2021 m. lietuviškos muzikos albumai

Kaip dabar pamenu, FC Baseball atėjo pas mane su „Už krašto„, kuri mane, beprotiškai skubantį, tuo momentu automobilyje sudribino atgal į sėdynę, privertė išjungti variklį, užsidėti visad ant kaklo kabančias ausines ir pakartoti dar keliskart tą Tautvydo pažadą, kad viskas čia man. Po to kurį laiką buvo tyla – kol vinilas „Luna“ atkeliavo ir prilipo prie mano slipmato. Taip „Luna“ tapo labiausiai šiemet nuklausytu albumu. Ir ne tik iš lietuviškųjų atlikėjų. Kurį laiką dar varžėsi su Kings of Convenience, bet galop užgožė ir šįjį. Kartu su antrąją dalimi – albumu „Vorai“, kuris šito įrašo pavadinime „albumą“ pakeitė į „albumai“.

Prieš sėsdamas apie tai paporinti kompiuterio ekranui, galvojau, kad išdėstysiu įžvalgas apie skirtumus nuo Junior A, kad FC Baseball pranašumas yra tas, tiesiog, dainavimas, kurio stinga daugumai kitų dainų skaitytojų, kad veža buitiškai grajauskiškas poetiškumas, kuriame gelmę randa tiek Plungė, tiek degantis Vilnius… kad… kad… Bet galiausiai nusprendžiau nueiti lengvesniu keliu ir įklijuoti tiesiog kitų klausytojų komentarus iš Youtube, kuriems visiškai pritariu. Toliau skaityti Geriausi 2021 m. lietuviškos muzikos albumai

JO NESBO „Sūnus“

Belaukiant naujos knygos apie tragiką Harį Hūlę galima laiką užmušinėti ir kitais norvego Jo Nesbo kūriniais. Neslėpsiu, buvo šioks toks išankstinis nuogąstavimas, jog nebus taip gerai, bet bent su „Sūnumi“ viskas tvarkoje.

„Sūnaus“ fabula gan nesudėtinga ir, nors Vikipedija rašo, kad įtakota Biblijos, man sunkiai sekėsi rasti dešimt skirtumų nuo Aleksandro Diuma „Grafo Montekristo“: neteisingai apkaltintas ir įkištas į kalėjimą asmuo iš ten pabėga ir ima keršyti savo skriaudikams. Toks klasikinis siužetas puikiai veikia ir šiandienio Oslo gatvėse. Nesbo sau būdingu braižu kiek pasodrina atmosferą įmantresniais žudymo būdais ir lengvu moraliniu diskursu, ar vertas meilės ir atleidimo tas, kuris žudo kitus niekdarius.

Romano puslapiai tiesiog tirpsta rankose, Nesbo rašymo stilistika puikiai atpažįstama iš trumpų sakinių, kelių perspektyvų pasakojimo, nuo natūralaus kalbėjimo nutolusiais dialogais (na, kas kalba tokiomis citatomis kaip „Meilė apgaubia tave kaip dušo garai“, „Vienintelis dalykas, tai aklas tikėjimas, tikime išmokę tai dar vaikystėje. Tačiau vieną dieną visi sužinome, kad ne šitaip surėdytas pasaulis. Kad mes esame šiukšlės. Visi esame šiukšlės.“ ir pan.), Bet Nesbo duoda tai, ko tikėtasi: kriminalinis trileris pilnas įtampos, tamsos, nerealios meilės ir kinematografinio vizualumo. Jeigu pastarajam, kaip rašo internetai, apsijungs Denis’o Villeneuve’o ir Jake’o Gyllenhaal’o pajėgos, tai turėtų gautis dėmesio vertas žiūralas.

Lietuviškas vertimas bėga sklandžiai, nors korektūros klaidų rasta.

Kaip ir viskas, nėra daugiau ką apie šią knygą pasakyti. Nebent, kad minimas ten ir „narkotikų baronas, lietuvis, pusiau išoperuotas transseksualas, vadinantis save Koko“ – gal kas pažįsta?

[tv series:] SEINFELD (1989 – 1998)

Televizijos šou apie nieką. Taip apie jį kalbėjo paties šou kūrėjai. Tik prieš tai dar prideda apibūdinimą „sėkmingiausias“. Taip, tai sėkmingiausias televizijos šou, sukrovęs turtus jo kūrėjams ir tebekraunantis šiandien – Netflix kaip tik įsigijo prieš trisdešimt metų pradėto rodyti serialo teises ir žada jį parodyti 4K kokybe.

Žinoma, tai gali būti požiūrio reikalas, bet, tiesą sakant, „Seinfeld“ nėra apie nieką. Tai situacijų komedija apie viską, o to visko smaigalyje sukasi komiko Seinfeldo, kurį vaidina komikas Jerry’is Seinfeld’as, kasdienybė, susidedanti iš darbo, laisvalaikio, draugų, pažįstamų, giminaičių, kaimynų ir serialo seriale. Tai chrestomatinis pavyzdys, kaip sėdėjimas ant sofos bute ar vis toje pačioje užkandinėje gali virsti nepakartojama pramoga žiūrovui. Ją negailestingai vėliau šabloniškai išeksploatavo „Friends“, o idėja vaidinti save kaip komiką komikų naudojama iki šiol („Louie“, „Master of None“). Toliau skaityti [tv series:] SEINFELD (1989 – 1998)

JAMES ELLROY „Los Andželas slaptai“

James‘as Ellroy‘jus pateko į mano rankas, akis ir širdį po Nesbo epopėjos apie Harį Hūlę  ir dabar galiu drąsiai sakyti, kad norvegas šio amerikiečio nago galo nevertas. Ok, prisipažinsiu, vėliau nuomonę šiek tiek pakeičiau. Bet tik šiek tiek.

Ellroy’jaus pasaulėžiūrą ir polinkį į tikrovėje neatskleistus nusikaltimus įtakojo jo motinos nužudymas – taip ir neišaiškintas nusikaltimas, kai jam buvo tik dešimt metų. Tai ryšku visuose „L.A. kvarteto“ romanuose, kuriuose greta kriminalinės vienokio ar kitokio nusikaltimo linijos žingsniuoja ir to meto (penktojo ir šeštojo dešimtmečių) Los Andželo policijos virtuvės kasdienybė, prisodrinta korupcijos, politinių ir karjeros intrigų, asmeninių pareigūnų nuodėmių ir silpnybių, dažnai į antrą planą nustumianti tiesioginį policijos darbą ir siekį tarnauti žmonėms. Rašytojas savo kūriniuose, lyg keršydamas už asmeninę skriaudą, traukia į paviršių prieš gerą šimtmetį įvykusias paslaptis. Tiesa, paties Ellroy’jaus ištirtos aplinkybės, realios asmenybės apvelkamos interpretaciniu grožinės literatūros rūbu, tad viską priimti už gryną pinigą „L.A. kvarteto“ knygose nereikia, bet, kaip sakė didysis profesorius: kas galėtų paneigti, kad taip negalėjo būti.  Toliau skaityti JAMES ELLROY „Los Andželas slaptai“

ATARI 2600 kolekcija ir retro nostalgija

Pirmąją konsolių kartą vadinu Pong‘ais ir pats sovietinį kloną turėjau, visgi tikroji namų konsolių pradžia man buvo A2600*. Turiu porą CX2600 „Light Sixer“ egzempliorių (abu 1979-ųjų), vienas boxed, arti 50 originalių žaidimų, multicart‘ą (SD kortelių palaikymui), krūvą pultų ir t.t.

Jeigu šį reikalą apibūdinti vienu žodžiu tai yra MINIMALIZMAS**. Dažnai šis žodis asocijuojasi su interjerais, tačiau video žaidimams jis irgi tinka.

KUO MALONI. Konsolė įdomaus dizaino, su jungikliais – tumbleriais. Gali būti su medžio imitacija (dvelkia steampunk‘u), Darth‘o Vader‘io stiliaus arba modernizuota Junior. Paprasta naudoti, įjungti/išjungti – lyg šviesą kambaryje, turėdamas laisvų 20 minučių staigiai gali pažaisti ir nukeliauti į retro visatą, o galima ir šiaip laikyti fone su įjungtu intro/demo, … mane tai gerai nuteikia). Išbaigtas daiktas ir istorijos dalis, neatskiriama nuo 1970 – 1980-ųjų pop kultūros. Dėl konstrukcinių savybių paprastumo originali konsolė yra patikimas gaminys, vis dar kuriami homebrew žaidimai (pvz., Mortal kombat), kinai kepa pultus, maitinimo adapterius. Autentiški žaidimai stebėtinai gerai išsilaikę, kainos jau nukritę, kiek matau pagal būklę ir ilgaamžiškumą, dažniausiai lenkia sistemas, naudojančias CD. Originaliai jungiama per RF antenos lizdą. Skirtingi pultų tipai skirtingiems žaidimams (kitaip nepažaisi), visgi dažniausiai naudojami 2 – klasikinis stick ir paddle su potenciometru, taip pat tinka Sega MegaDrive pultai. Gyvavimo laikotarpis atitinka mano vaikystę***. Vaikystėje tokio Atario praktiškai nečiupinėjau, žaisdavome Atari 8 bit kompiuteriukais su žaidimais kasetėse, daugiausiai Vilniaus centriniame pašte (1987-1989 m.). Atari 2600 turėjo Jaunųjų technikų stotyje Vilniuje, bet ir ten jau buvo nebevertinamas, jį nustūmė sistemos su kasetėmis, dėl labiau paplitusių ir gražesnių žaidimų. Visgi dabar, kai norėjau grįžti į Atari age, pasirinkau šitą variantą dėl kartridžų „įdėk ir žaisk“ principo, sistemos naudojimo paprastumo. Toliau skaityti ATARI 2600 kolekcija ir retro nostalgija

David Attenborough: A LIFE ON OUR PLANET (2020)

Sero Davido Attenborougho pavardė ne vienam asocijuojasi su kokybiškiausia gamtine dokumentika, tokia kaip „Blue Planet“, „Planet Earth“, „The Life of Birds“ ir daugybe kitų. Jis ekrane mums jau ne vieną dešimtmetį pasakojo apie pačias gražiausias, netikėčiausias, įdomiausias mūsų planetos vietas, apie neįtikėtiną gyvūniją ir augaliją, tačiau šįkart jis neša kitą žinią – kad visas tas, jo pastangomis surastas, parodytas ir apkalbėtas, grožis jau liks tik kino juostose, nes planetos gyvybės įvairovė sparčiai nyksta, kad jis visai nenorėtų būti dar vienu blogos žinios pranešėju, bet tenka tai daryti. Nes negali susitaikyti su mintimi, kad tas grožis greit pradings, kartu nusinešdamas ir jo pradingimo priežastį – žmoniją.

Taip, jau senoka tema, kurią pastaruosius metus prislopino COVID-19 aktualijos, bet ekologinės problemos niekur nedingo, plastikinius maišelius pakeitė ant paukščių kaklų kabančios ir vandens telkiniuose plūduriuojančios vienkartinės medicininės kaukės, o žmonių sąmoningumas vis dar reikalauja saviplakos. Toliau skaityti David Attenborough: A LIFE ON OUR PLANET (2020)