JOHN IRVING „Malda už Oveną Minį“

Amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas į mano ir, tikriausiai, į daugelio kitų skaitytojų akiratį pateko su žymiausiu savo romanu „Pasaulis pagal Garpą“, kurio pirmasis leidimas lietuviškai pasirodė dar 1994-aisiais. Vėliau reguliariai išėję kiti, tiek ir senesni, tiek ir patys šviežiausi, Irvingo kūriniai rado savą skaitytoją, nors, priekabiai žiūrint, visi jo kūriniai turi daug tarpusavio panašumų, tad po dviejų trijų romanų autorius darosi nuobodokas ir norisi nuo jo pailsėti. Manasis poilsis truko gerą dešimtmetį, bet net po tiek laiko „Malda už Oveną Minį“ su dar viena Naujojo Hampšyro istorija nuo pat pradžių atrodė, kaip jau skaitytų Irvingo kūrinių tęsinys. Panašus jausmas apima skaitant Stepheno Kingo siaubus, kurie siejasi su šiojo Kasl Roku. Ne paslaptis, kad abu minėtieji plunksnos broliai mėgsta savo tekstuose veikėjus-rašytojus, personažų fizinius išskirtinumus ir vienokius ar kitokius neurotinius nukrypimus. Tačiau šįkart man šie du rašytojai visą „Maldą už Oveną Minį“ žygiavo greta, nes Irvingo pastarasis romanas neapsieina be geros mistikos dozės, tiesa, Irvingo iracionalumas nėra susijęs su piktomis dvasiomis, o kaip tik – kildinamas iš krikščioniškojo dievo. Toliau skaityti JOHN IRVING „Malda už Oveną Minį“

TESS GERRITSEN Ricoli ir Ailz serija (1-7 knygos)

Buvo žiema. Tokia šių dienų lietuviška pošiltė žiema, kurioje užsinorėjo ledinio kriminalinio trilerio. Jau nepamenu, kaip į akiratį pateko amerikietės Tess Gerritsen „Ledinis šaltis“, kuris ir atvedė prie „Ricoli ir Ailz“ (Rizzoli & Isles) knygų serijos. O kad nebūtų nukritimų iš mėnulio ir knygos herojų biografijų praeities spragų, kaip būna, pavyzdžiui, ne chronologiškai skaitantiems Hario Hūlės serijos knygas, ėmiausi „Ricoli ir Ailz“ serijos nuo pirmosios knygos „Chirurgo“. Ir lengvai užkibau.

„Chirurgas“ pasitiko kiek įprastu serijinio žudiko, gebančio ypatingai originaliai apdoroti savo aukas, gaudynėmis. Žinoma, šiame literatūriniame amžiuje jau sunku bus nustebinti patyrusį skaitytoją meniškais arterinio kraujo piešiniais ant sienų ir lubų – šio gėrio Gerritsen tekste netrūksta, bet amerikietė turi savų kozirių. Jais gali būti įvardijamos medicininės detalios lavonų skrodimo ir tyrinėjimo scenos. Dažnai atrodo, jog autorė net mėgaujasi jomis ir specialiai nenori praleisti jokio lavono kojų laužymo garso, veido odos lupimo smulkmenų, kaukolės pjovimo pjūklu garsų, smegenų konsistencijos ir vidurių išėmimo kvapo bei dėjimo ant svarstyklių aprašymų. Bet tos Gerritsen pomirtinės autopsijos nėra savitikslės. Visų pirma, autorė žino, apie ką rašo – prieš tai ji įgijo medicinos daktaro laipsnį ir kurį laiką dirbo gydytoja; antra – tai yra pagrindinės serijos herojės, teismo medikės Moros Ailz, kasdienis darbas, tad be detalių tokios profesijos scenų būtų sunku įtikėti kuriamo personažo charakteriu.

Greta Moros koja kojon žengia detektyvė Džeinė Ricoli, kuri bylas narplioja iš kriminalistės perspektyvos. Šios paveikslas kiek paprastesnis ir ne toks ypatingas. Bet šis tandemas pagimdo tokį neįprastai moterišką literatūrinį „CSI. Bostonas“, kurį skaityti malonu ir nenuobodu. Toliau skaityti TESS GERRITSEN Ricoli ir Ailz serija (1-7 knygos)

KINO PAVASARIS 2019

ŠIRDŽIŲ DAMA/ QUEEN OF HEARTS / DRONNINGEN

Danijos režisierės May el -Toukhy filmas „Širdžių dama“ – bene labiausiai aptarinėjamas šių metų festivalio filmas, todėl tikrai buvo smalsu jį pamatyti ir susidaryti savą įspūdį.

Filmo centre regime Aną, moterį, susikūrusią pavydėtiną gyvenimą – puiki teisininkės karjera, graži šeima, šiuolaikiškai ir prabangiai įrengti namai miško pašonėje. Tačiau vieną dieną šią puikią idilę sudrumsčia atvykęs Anos vyro sūnus iš ankstesnės santuokos Gustavas. Anos vyrui su paaugliu sunkiai sekasi atkurti ryšį, tačiau priėjimą prie sūnaus, ne pačiu garbingiausiu būdu, atranda Ana – suviliodama jį ir priversdama berniuką ją įsimylėti.

Kai Anos susikurtai egzistencijai iškyla pavojus, ekrane išvystame aukščiausio kalibro ledo karalienę, manipuliacijomis gebančią savo naudai pakreipti bet kokią situaciją.
Šio filmo žvaigždė, be abejonės, yra Trine Dyrholm, atlikusi Anos vaidmenį. Filmo kūrėjai leisdami žiūrovui nuolatos stebėti pirmame plane Aną, jos veiksmus, jausmus, senstantį, bet vis dar žavų jos kūną atvirose erotinėse scenose, tarsi leidžia tampriau susitapatinti su heroje. „Širdžiu dama“ demonstruoja neįtikėtiną vaidybą, priversdama žiūrovus save įsimylėti ir būti nekenčiama tuo pačiu metu. Moteris ginanti savo darbe išnaudojamus vaikus, pati tenkinanti savo seksualinius geidulius su vyro sūnumi rodo, kad kartais gyvename labai prieštaringus deklaruojamomis vertybėmis gyvenimus. O gal tiesiog,  nuobodus, monotoniškas ir labai „teisingas“ gyvenimas kartais pabosta ir norisi peržengti visas protu suvokiamas „ribas“ vien tam, kad pajustum  jog esi gyvas..?! Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2019

STEPHEN KING „Budėjimas baigtas“

Visai laukiau trilogijos paskutiniosios knygos, pavadintos „Budėjimas baigtas“ (End of Watch). Net nežiūrint to, kad „Radybos“ buvo labai vidutiniškas kūrinys. Vienok Kingo sukurtas Bilo Hodžeso personažas pavergė ir su juo būtų galima keliauti dar ne po vieną detektyvinę istoriją, tačiau siaubo karalius kažkuriuo momentu paleido vadžias, įsiūbuotas vežimas nebegrįžo į reikiamas vėžes, o nuvirsdamas nuo kelio nusitempė ne tik Hodžesą, bet ir patį jo kūrėją.

„Budėjimas baigtas“ grįžta prie pono Mersedeso istorijos, kuri baigėsi pamišėlio Hartsfildo galvos skilimu ir vegetavimu ligoninėje. Kaip ir buvo galima nuspėti – blogiukas pabunda iš komos ir aplinkui jį ima dėtis keisti dalykai. Keistumai, susiję su žmonių mirtimis, buvo pradėję pinti intriguojančią detektyvinę fabulą, tačiau (deja) Kingas nebūtų Kingas, jeigu nežengtų toliau ir neįmaišytų paranormalumų (telekinezę, sąmonės perkėlimą, hipnozę ir kt.), nuo kurių kažkokiu būdu trilogijos pirmoje ir antroje knygose sugebėjo atsilaikyti. O blogiausia, kad šitos fantazijos visiškai prasilenkė su sveiku protu ir bet kokiu įtikinamumu. Galėjo į siužetą įpinti ir NSO, ateivių, zombių – efektas būtų toks pats. Galbūt pirminis sumanymas buvo visus keistumus paaiškinti kokiu detektyviniu triuku ar moksline egzotika, tačiau atėjo tas etapas, kai to jau nebepavyko niekaip paaiškinti, tai nusispjovė į logiką ir svaigo dar labiau. Toliau skaityti STEPHEN KING „Budėjimas baigtas“

ELNIO RAGO MIŠKAS – Šamano duktė (2018)

Žalios žalios žolyno akys,- kažkodėl tai niūniuoju galvodamas apie vilniečių grupę „Elnio rago miškas“ (ne, šio kūrinio ši grupė neatlieka). O prisiminti tokį grupės pavadinimą nėra lengva. Bet dabar tokie laikai, kai nėra būtina galvoti apie tai, kaip tavo grupės pavadinimą galėtų skanduoti fanai. Koks skirtumas, ar tai būtų elnio, elnio…, ar rago, rago…, bet tikrai, matyt, ne miško, miško... Iš tikro, tai nesvarbu.

Neturiu supratimo, kodėl toks grupės pavadinimas, kodėl jie nedainuoja paprastai (apie meilę), kodėl išleido vinilą, tapusį man pirmuoju šių laikų lietuvišku vinilu, bet ne cd, kodėl eiliuoja tik lietuviškai, bet tai tapo mano vienu klausomiausiu pastarųjų savaičių albumu, tad norisi įspūdžiu pasidalinti plačiau. Toliau skaityti ELNIO RAGO MIŠKAS – Šamano duktė (2018)

[fotografija:] MIKE DEMPSEY

Įvairiai galima vertinti kalbas apie muzikos įrašus ir norą jų laikmenas pačiupinėti pirštais ir akimis. Man tai dažnai prilygsta tam, kad kartu su penu ausims gaunu ir galimybę pajudinti regos nervus. Pastarasis iš muzikos gimęs atradimas įvyko bevartant Manchester Orchestra albumo „A Black Mile To The Surface“ kompaktinio disko voką – matomos nuotraukos atvedė prie amerikiečio fotografo Mike Dempsey, kuris ir papuošė minėto albumo viršelį.
Pirmiausia į akis krinta kiek siurrealistiška, nepasiduodanti gamtos dėsniams kompozicija, kelianti tiek suicidinę, tiek kriminalinę, tiek mistinę nuotaiką, kuri beje puikiai tinka prie Manchester Orchestra muzikos.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Dempsey nuotraukose nemenkai pasidarbuota fotošopu, bet internetiniai šaltiniai teigia, kad pasidarbuota yra minimaliai – dažniausiai tik pašalinant kopėčias ar kokį herojų pagrindą po kojomis. Bet kokiu atveju, rezultatas – vertas dėmesio.

Toliau skaityti [fotografija:] MIKE DEMPSEY

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2019: knygų naujienos ir renginiai


Leidykla „Alma Littera“

JAUME CABRE „Eunucho šešėlis“

2016 m. Lietuvoje išleistas žymaus Katalonijos rašytojo Jaume Cabré romanas „Prisipažįstu“ užkariavo skaitytojų širdis ir Lietuvos vertėjų sąjungos tais pačiais metais buvo įtrauktas į vertingiausių verstinių knygų sąrašą. Abejingų nepaliks ir naujausias šio rašytojo kūrinys – „Eunucho šešėlis“.
Jaume Cabré romanas „Eunucho šešėlis“ – graudi ir savaip sąmojinga istorija, sukrečianti įvykių griūtimi bei įsimintinais veikėjų paveikslais. Šis romanas – taip pat ir savotiška pagarbos duoklė austrų kompozitoriui Albanui Bergui, jis parašytas pagal jo Koncertą smuikui ir orkestrui, kurį kompozitorius paskyrė savo mylimosios prisiminimui. Toliau skaityti VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2019: knygų naujienos ir renginiai

HERMAN MELVILLE „Mobis Dikas, arba Banginis“

Kodėl kone kiekvienas sveikas ir tvirtas berniūkštis, apdovanotas sveika ir tvirta berniūkščio siela, būtinai anksčiau arba vėliau pakvaišta dėl jūros?

Herman Melville


Kai, po trijų mėnesių plaukiojimų, jau įveikęs Herman’o Melville’io žodžių vandenyną, skaičiau apie tai, kad „Mobį Diką“ literatai ėmė garbinti tik po autoriaus mirties – po knygos pasirodymo praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai sukakčių, nė kiek nesistebėjau. Šis romanas yra tobulas literatūroje naudojamos sąvokos „monumentalus“ pavyzdys, tačiau per gan užtrukusį skaitymo ir dūmojimo po perskaitymo laiką aš likau neapsisprendęs dėl jo galėjimo būti aktualiu šiandieną. Paprastai skaitant kažką, padabintą „klasikos“ etikete, nekyla abejonių, jog tai klasiškas kūrinys, nes jis nebojant literatūrinio archajiškumo vis dar net ir šiame virtualybės amžiuje geba užkabinti aktualias, amžinas temas, geba prisikasti prie to pasaulinio prado, kuris nepavaldus jokiems išradimams ir pasaulio dinamikai. O „Mobis Dikas“ pastarųjų akcentų stokoja. Taip, negalima nuvertinti Melville’io erudicijos, milžiniškų pastangų, apsiskaitymo ir gebėjimo tai perteikti skaitytojui, gal net indėlio į cetologiją. Negalima nepateikti romano teksto kaip pavyzdinio audinio, kuriame tiek įausta, jog eiliniam, vien raštais besigrožinčiam, bet neturinčiam tikslo iš audinio išskirti atskirus siūlelius, viską pastebėti ir perprasti gali neužtekti kelių gyvenimų. Net tie trys šimtai su viršum išnašų neatveria visų aiškumo kelių, o tik parodo duris, kuriomis galima paskui pranašą Joną žengti į Mobio Diko vidurius. Tarkime, jūsų nuolankusis tarnas atvėrė netinkamas duris ir nužengė netinkamu takeliu, katras buvo perdėm klaidus ir neleidžiąs mėgautis pasivaikščiojimu. O kas sakė, kad knygos skaitymas turi būti briziško malonumo promenada? Gink Dieve, niekas taip man į ausį nešnabždėjo, niekada tokios gyvenimo taisyklės neužrašiau ir tokia nesekiau, kaip kitaip būčiau ėmęs ir juolab pabaigęs tą varginantį plaukiojimą su Izmaeliu. Kaip tik dažnai mėgaujuosi teksto pažinimo saviplaka, gimstančia iš savo amžių pralenkusių raštų kvapo, bet šįkart Temidės svarstyklės man rodė, kad ši banginių medžioklė stokoja nuosaikumo ir saikingumo.

Toliau skaityti HERMAN MELVILLE „Mobis Dikas, arba Banginis“