Po „Breaking Bad” Vince’as Gilliganas ginklų nesudėjo ir nusprendė pašaudyti ta pačia kryptimi – ėmėsi kurti „Breaking Bad” spin-off‘ą, kuriame pagrindinėje rolėje darbuojasi Walteriui White’ui pinigus plauti padėjęs advokatas Saulas Goodmanas.
„Better Call Saul” grįžta gerą dešimtmetį atgal iki „Breaking Bad” įvykių ir susikoncentruoja į Saulą, garsioje teisininkų firmoje dirbantį dokumentų išnešiotoją, kuris turi didelių ambicijų tapti firmos partneriu, juolab, kad vienu tokiu yra Saulo brolis. Nežinau, kaip iš tiesų yra Amerikoje – ar galima teisininko išsilavinimą įgyti studijuojant paštu ir po to būti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėju, bet, matyt, Amerikoje daug kas įmanoma. Tad ir Saulas gavęs tokį diplomą imasi savarankiškos advokatūros, smulkių reikaliukų, artimų sukčiavimui, o dažniausiai – gina tuos, kurie neišgali samdyti advokato, o už juos mokas valstybė. Bet Saulas turi didelių lūkesčių… Toliau skaityti [tv series:] BETTER CALL SAUL (2015-2022)
„If you’re going to San Francisco,/images/books/2641749/1634020164_Dzonatanas-Streindzas-ir-ponas-Norelis.jpg)
Apie šią knygą garsas ėmė sklisti kažkur 2005-aisiais. Keliavo tas garsas per pasaulį su vis didėjančia jėga, įpūsdamas į ausis tokius burtažodžius kaip Hugo ir World Fantasy premijos ir Nebula nominacija už geriausią romaną, dvigubas Locus apdovanojimas (už geriausią pirmąją ir geriausią fantasy romaną), dar – Bookerio ilgasis sąrašas ir puokštė menkesnių įvertinimų, o lyg aidas iš paskos dar ritosi eilinių mirtingųjų kupini žavesio ūkčiojimai ir šūkčiojimai. Tiesa, neapsieita ir be netylių keiksmų, kurie buvo pagimdyti priešiškų jėgų, dažniausiai kilusių iš Hario Poterio nuotykių gerbėjų, niekaip nesupratusių, kaip dvidešimt pirmajame amžiuje galima sau leisti su tokiu akademiniu užsidegimu primarginti tūkstantį puslapių, kuriuose veiksmas labiau rusena, negu dega. Tie keiksnūnai galėtų būti atskiru pono Norelio tyrimo objektu, tyrimo, kuriam, manau, labai tiktų hipotezė, jog storos (fantastinės) knygos šiandien susilaukia neigiamų atsiliepimų daug daugiau, negu prieš dvidešimt metų. Internetai, tapšnokliai ir visa kita technologinė pažanga, verčianti pasaulį suktis vis greitesniu vartotojišku tempu, jau seniai iš homo sapiens smegenų vingių ėmė naikinti kantrybės raumenį, be kurio ir dešimt metų Susanna‘os Clarke rašytas romanas „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” (orig. Jonathan Strange & Mr Norrell) suteiks daugiau kančios anei peno. Tad be jokio nusistebėjimo priimu šiuolaikinių skaitytojų porinimą, jog čia reikia atskiro nusiteikimo, jog šis tas įdomesnio išlenda tik įveikus šimtą puslapių, jog visą kūrinį galima sutraukti į pusę puslapio, jog verčiau pažiūrėti septynių valandų ekranizaciją, užuot… Žodžiu, visi tie, jau n kartų girdėti, literatūriniai bambėjimai, kurie šiuo atveju nepasitvirtino. 
Vienas ryškiausių, kur ten vienas – pats ryškiausias 2015-ųjų kriminalinis serialas apie realią asmenybę – Kolumbijos narkobaroną Pablo Escobarą, kuris kino kamerų dėmesio nusipelno ne pirmą kartą („Eskobaras: kruvinas rojus” (2014), „Blow” (2001), dokumentiniai „The True Story of Killing Pablo” (2002) ir „Sins of My Father” (2009)), o įvairių šiandienos Lotynų Amerikos narkotikų kartelių vadai tik svajoja apie Escobaro turėtą galią ir šlovę.
1983-aisiais profesorius Larsas Gyllenstenas pristatydamas literatūros Nobelio laureatą Williamą Goldingą į apdovanojimo ceremoniją susirinkusiems postringavo, kad šio rašytojo knygos jaudina ir įtraukia, kad jas galima skaityti su malonumu ir joms nereikia ypatingų pastangų. Deja, negalėčiau taip besąlygiškai atsiliepti apie antrąjį rašytojo romaną „Paveldėtojai” (The Inheritors, 1955), išleistą metai po garsiojo