KINO PAVASARIS 2022

ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ / Playground / Un monde (2021), rež. Laura Wandel

Kasdienė situacija: pirmosios dienos pirmokei mokykloje, kurioje viskas nauja, nepažįstama, bet yra viena paguoda – čia mokosi ir vyresnis brolis, kietasis šeimos čempionas, kuris, pasirodo, mokykloje yra pagrindinis bendraamžių pajuokos ir patyčių objektas, tapsiantis ne ramsčiu, bet kliuviniu …
Tokią tad visiems pažįstamą patyčių tarp vaikų temą gvildena „Žaidimų aikštelė”. Tik valanda ir dešimt minučių, bet ir tiek buvo per daug šio žiauraus, žiauriai nejaukaus, bet būtino filmo. Žiaurumą miniu turėdamas omenyje filmo paveikumą, slogumą, tą bejėgystės jausmą, tas ašaras, kurios krinta bežiūrint į vaikų „žaidimus” mokyklos koridoriuose ir kieme. Tie žaidimai – savotiškas kasdienis karas už būtį, kurio taisyklė gan paprasta – „arba tu su visais engi silpnesnįjį, arba tuo silpnesniuoju būni pats”. Toks užburtas ratas, iš kurio nežinia kaip ištrūkti. Toks pluoštas klausimų, į kuriuos filmas neduoda atsakymų. Tokia aibė susijusių prisiminimų iš savo mokyklos (nemanau, kad atsiras bent vienas be panašių potyrių) ir milžiniška baimė, kad tai gali patirti tavo vaikai.

„Žaidimų aikštelė” – debiutinis ilgametražinis belgės Laura’os Wandel filmas, kurį būtinai reikia rodyti visiems tėvams, mokytojams ir, ypač, mokiniams. Kol kas tai stipriausia, ką teko matyti šiemet. Ir ne tik dėl tematikos, – čia viskas tobula: kameros darbas, jaunųjų aktorių darbas, istorijos perteikimas, pasakojimo ritmas, akcentai ir po visko ilgam liekantis jausmas gerklėje. /tekstas O.R./ Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2022

WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai”

1983-aisiais profesorius Larsas Gyllenstenas pristatydamas literatūros Nobelio laureatą Williamą Goldingą į apdovanojimo ceremoniją susirinkusiems postringavo, kad šio rašytojo knygos jaudina ir įtraukia, kad jas galima skaityti su malonumu ir joms nereikia ypatingų pastangų. Deja, negalėčiau taip besąlygiškai atsiliepti apie antrąjį rašytojo romaną „Paveldėtojai” (The Inheritors, 1955), išleistą metai po garsiojo „Musių valdovo”. Taip, ir šis romanas patvirtina, kad tai literatūros meistro rankų darbas, bet jo skaitymas pareikalauja pastangų ir iki kabinančio įsitraukimo tenka nužingsniuoti nemenką kelią. „Paveldėtojus” drąsiai galima įtraukti į sąrašą knygų, kurios paauglius atgraso nuo bet kokio skaitymo, panašiai kaip mūsų mokyklose buvusios, o gal ir tebesančios, privalomos novelės apie lietuviško kaimo dirvos priešaušrio metu skleidžiamą alsavimą.

„Paveldėtojai” nuo pradžių nustebina skaitytoją įmurkdydami į sunkiai suvokiamą pasaulį, kuriame veikia neidentifikuojami padarai, gebantys aplinką apibūdinti per sodrią pirmykščių juslių puokštę. Vėliau supranti, kad patekai į priešistorinį pasaulį, kuriame stengiasi išlikti grupelė neandertaliečių. O tam išlikimo genui pavojų ima kelti nauja, daug karingesnė padarų rūšis – homo sapiens. Toliau skaityti WILLIAM GOLDING „Paveldėtojai”

10 priežasčių kodėl VERTA APLANKYTI VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2022

1. Pirma ir svarbiausia – KNYGŲ MUGĖ ŠIAIS METAIS ĮVYKS ir vien dėl to verta ją aplankyti. Trečius metus iš eilės atšaukta Leipcigo knygų mugė, Vilniaus knygų mugė neįvyko praėjusiais metais – visi pamatėme, kad pasaulis yra trapus, situacija keičiasi žaibiškai, todėl reikia džiaugtis tuo, kas vyksta šiandien, nes nežinia, kas vėl bus rytoj – karas, pandemijos n-toji banga ar dar kažkas…

2. SAUGUMAS. Be abejonės, kad daug kas šiais metais abejoja dėl saugumo. Mugės organizatoriai žada griežtai vėdinti sales, kontroliuoti srautus (ne daugiau nei po 500 žmonių salėje), eismas viena kryptimi, visiems privalomi respiratoriai, tad žmonių minių tikrai šiais metais nenusimato. Žinoma, kas yra rizikos grupėse, patys žino, kaip save saugoti. Tačiau šiuo metu dauguma lankosi sporto klubuose, teatruose, koncertuose, nevengia kelionių ir kitų pramogų vietų, tad nereiktų Knygų mugės šiuo požiūriu išskirti iš kitų renginių. Toliau skaityti 10 priežasčių kodėl VERTA APLANKYTI VILNIAUS KNYGŲ MUGĖ 2022

THE LOST DAUGHTER (2021, rež. Maggie Gyllenhaal)

Nuostabus filmas suaugusiems (ne dėl nuogybių čia toks epitetas) pagal Elena Ferrante to paties pavadinimo romaną, kurio lietuviškai dar neturime. Jį režisavo labiau aktorė (keliasdešimt įvairiausių vaidmenų), nei režisierė Jake‘o Gyllenhaal‘o sesuo Maggie – tai jos pirmasis ilgametražinis produktas, už kurio rezultatą ji buvo atsakinga. Maggie sprendimas sėsti į režisierės kėdę iš karto pasiteisino – „The Lost Daughter” („Dingusi duktė”) jau nominuota trims Oskarams (už pagrindinį ir antraplanį moterų vaidmenį bei už geriausią adaptuotą scenarijų).

Ribotas biudžetas neleido įgyvendinti visų Maggie užmačių (kaip, pvz., filmavimas kino juosta), bet rezultatas visapusiškai pagirtinas.

Istorija nukelia į mažą Graikijos miestelį, kuriame atostogas prie jūros įsitaiso leisti jau brandaus amžiaus literatūros profesorė Leda (Olivia Colmas). Kelių dienų tylą ir ramybę sudrumsčia netoliese pasirodęs būrelis jaunų šeimynėlių, tarp kurių Ledos dėmesį patraukia mama su maža mergaite, iš rankų nepaleidžiančia mylimos lėlės. Matomas vaizdas ir elgesio situacijos Ledą nugramzdina į slogius prisiminimus, kuriuose atsiskleidžia ne pats maloniausias jos jaunų dienų kelias.

Toliau skaityti THE LOST DAUGHTER (2021, rež. Maggie Gyllenhaal)

MARGARET ATWOOD „Liudijimai”

Margaret Atwood, praėjus trisdešimt penkeriems metams po „Tarnaitės pasakojimo”, sugrąžina skaitytojus į Gileadą. „Liudijimai” (orig. The Testaments, 2019) peršoka penkiolika metų į priekį ir kelių, dar tolimesnėje ateityje rastų, rankraščių forma dėlioja tolimesnius Gileado įvykius. Skaitytojas gauna tris įvykių perspektyvas: Tetos Lidijos, sutiktos ir „Tarnaitės pasakojime”, Vado namuose augančios jaunos mergaitės Agnesės ir už Gileado sienų, Kanadoje, gyvenančios paauglės Deizės. Trys moteriški likimai nuspėjamai susilieja į vieną ir ženkliai prisideda prie Gileado žlugimo.

Kokios auksarankės tos moterys.

Visi trys rankraščiai turi savą privalumą beigi įdomumą. Teta Lidija prisimena ir pačią Gileado pradžią, kaip vieną dieną ginkluoti vyrai susėmė jas, įkalino, nužmogino, ištvėrusias išbandymus pavertė tarnaitėmis ir vyriškų užmačių vykdytojomis. Vienok  moterų kastų sistema sukūrė ir lygesnes už lygias Tetas, kurios turi teisę skaityti knygas ir rašyti, kurios primena pilkąsias kardinoles, tvarkos palaikytojas, lyg bene geserites iš Franko Herberto „Kopos”, leidžiančias visiems valdytojams manyti, kad jie patys priiminėja sprendimus, tačiau išties Tetos žaidžia savus sostų žaidimus, kuriems dažnai pasiduoda ir svarbiausi Gileado Vadai. Toliau skaityti MARGARET ATWOOD „Liudijimai”

GERIAUSI 2021-ųjų FILMAI

Atrodo, kad kino pramonė po pasaulinės pandemijos jau atsigavo, susigyveno ir prisitaikė prie naujos kasdienybės. Šiemet naujo turinio buvo net per daug, tad atsirinkti net iš tų, kuriuos kiti rekomenduoja kaip vertus pamatyti, nebuvo lengva. Liūdna, kad ir šiemet neturiu vieno to filmo, kurį visiems norėtųsi brukti, kaip būtinų būtiniausią, tad sąrašo tvarka visiškai atsitiktinė.

BANGINIŲ SKERDIKAS / Китобой / The Whaler Boy (2020)
Režisierius ir scenaristas Filipas Jurjevas po ypač nusisekusio diplominio darbo „Песни механической рыбы” (kurį galite pažiūrėti Youtube), veik septynerius metus kūrė savo ilgo metro debiutą ir rezultatas gavosi labiau negu geras. „Banginių skerdikas” nukelia į atšiauriąją Čiukčiją, nuo kur Maskva atrodo nepasiekiamai tolima, daug tolimesnė, negu tik sąsiauriu nutolusi Amerikos Aliaska, į kurią ne vienas bando patekti. Bandys tai padaryti ir filmo herojus, gyvenantis pajūryje ir dirbantis banginių medžiotoju, kaip ir dauguma atokaus kaimo gyventojų. Nuožmią vietinių kasdienybę praskaidrina tik alkoholis ir neseniai atsiradęs internetas. Kameros centre esantys du draugai paaugliai taip į savo gyvenimą įsileidžia vieną internetinių sekso kambarių žvaigždę, kuri ir inspiruoja judviejų gyvenimo pokyčius.
„Banginių skerdikas” talpina savyje daug temų (nuo aplinkosaugos iki pornografijos įtakos paaugliams) ir nuotaikų (nuo nuotykinės komedijos iki slogios socialinės dramos), tad kiekvienas žiūrovas ras sau aktualią liniją. Viskas meistriškai apjungta nuostabia kinematografija, kuri suderina ir tundros pirmapradiškumą, ir paskutinį kvapą išleidžiančių banginių kraują, ir intymias buities scenas, ir amerikietišką pornografiją. O kur dar nuostabus garso takelis, leidęs iš naujo atrasti „Rockin’ Back Inside My Heart”, ir tas faktas, kad pagrindinius vaidmenis atliko neprofesionalūs aktoriai – vietiniai miestelio gyventojai. Tad visuma tikrai alsuoja autentika ir leidžia patikėti kiekvienu kadru. Ir ta autentika čia visai kitokia, negu matoma maskvietiškuose filmuose.

Toliau skaityti GERIAUSI 2021-ųjų FILMAI

HARLAN COBEN „Vinas”

Kas skaitė Harlan’o Coben’o knygų seriją (kurios „Jotemai” niekaip nepavyksta išleisti nuo iki) apie sporto agentą Mironą Bolitarą tikrai žino, kas toks yra Vinzoras Hornas Lokvudas Trečiasis, vadinamas trumpiniu Vinas. Jis lyg Bolitaro koziris ar iš dangaus nukritęs angelas sargas nuolat ištraukia šį iš pavojingiausių situacijų, tuo pačiu išlieka vienu paslaptingiausiu ir smalsumą žaidinančių Coben’o knygų personažu. Tad gauti romaną, kuriame visas dėmesys sutelktas vien į Viną, buvo sena Bolitaro serijos gerbėjų svajonė, kuri pagaliau išsipildė. Juolab, kad Bolitaro serijos knygos jau senokai tapo šabloninėmis, nors vis dar visai noriai sutinkamos kaip lengvo turinio kūryba, kurioje jau žinai, ką gausi ir ko pritrūks.
„Vine” („Win”, 2020) fabulos vairą perima Vinas, kuris kiek per dažnai reikalus sprendžia smurtiniais veiksmais, bet šiaip yra nepataisomas puošeiva, per daug tobulų žandikaulių savininkas, nepralenkiamas kontaktinės kovos meistras, elitinis turtingas viengungis, egocentriškas lovos galiūnas, visų kitų galų meistras ir geriausias Mirono Bolitaro draugas, save įsivertinantis „Argi truputėlį nesu panašus į Betmeną?”.

Toliau skaityti HARLAN COBEN „Vinas”

DRIVE MY CAR (rež. Ryusuke Hamaguchi, 2021)

Filmas „Drive my Car” (orig. Doraibu mai kâ, rež. Ryûsuke Hamaguchi) pastatytas pagal Haruki Murakami apsakymą iš rinkinio „Vyrai be moterų”, bet galiu pasakyti, kad tai vienas iš tų retų atvejų, kai visgi filmas gerokai pranoko literatūrinį kūrinį – režisierius išplėtojo jį ir pavertė vienu geriausių metų filmų. Jei pažiūrėsite šio filmo imdb laimėjimų/nominacijų sąrašą – suprasite apie ką kalba. „Drive My Car” atstovaus Japonijai „Oskarų“ varžytuvėse dėl geriausio užsienio vaidybinio filmo nominacijos, taip pat jis jau laimėjo geriausio scenarijaus apdovanojimą šių metų Kanų kino festivalyje.

Lėto tempo, sudėtingos struktūros, bet netrunkantis įtraukti „Drive My Car“ yra apie meilę ir sielvartą, kupinas vingiuotų kelionių ir netikėtų susitikimų. Viso filmo metu jaučiame virš herojų tvyrantį liūdesio debesį, įgarsintą niūriomis Eiko Ishibashi partitūromis ir apgaubtą melancholiškais Hidetoshi Shinomiya kinematografijos šešėliais. Filme nagrinėjama daug temų – neištikimybė, kaltės jausmas, ryšys tarp kūrybos ir seksualumo, apie „secret life”, kurį kiekvienas turime. Apie tai, kaip žmonės skirtingai išgyvena netektis, kaip sunkiai vieni kitus supranta net ir kalbėdami ta pačia kalba. Apie išpažintis, kurios suartina ir padeda išsilaisvinti iš kankinančios praeities. Toliau skaityti DRIVE MY CAR (rež. Ryusuke Hamaguchi, 2021)