RADIOHEAD @ Ericsson Globe Arena, Stockholm, 2017-06-09

Radiohead – vienintelė grupė, su kuria turiu specifinį santykį. Daugeliu kitų atlikėjų atveju jie man arba patinka, arba ne. Kartais imi ir persilauži, kaip kad kadaise nutiko su The Smashing Pumpkins. Kaip dainavo Morrissey: …music which says nothing to me about my life. Šiuo kriterijumi vadovaujuosi iki šiol ir beveik niekada neklystu – nešvaistau laiko muzikai, kuri niekaip nerezonuoja ir tinkamai nenusako to, kas vyksta mano gyvenime. Su Radiohead – kitaip, jie lyg ir aktualūs, tačiau dažniau darau kitus pasirinkimus, ypač kai Bandcamp leidžia pasiekti viską. Galbūt todėl Radiohead manęs niekada netraukė nei kaip esmines mano sielos pakampes pasiekianti grupė, nei kaip kaip didelių festivalių headlineriai. Kai jie užkabindavo, visada suvokiau juos kaip rūsio grupę. Pripažinsiu, In The Basement sesija nudirbo savo darbą.

Šis rašinys bus trumpas mano patirties iš ką tik lankyto Radiohead koncerto apibendrinimas, o ne objektyvus live review.  Setlistą galima susirasti ir paklausyti čiaToliau skaityti RADIOHEAD @ Ericsson Globe Arena, Stockholm, 2017-06-09

TERRY PRATCHETT „Džonis ir mirusieji“, „Džonis ir bomba“

– Nebūtinai turi būti bukas, kad būtum nenormalus. Jei turi smegenų, gali būti dar nenormalesnis. Tai dėl to, kad visas tas protas ieško, kuo užsiimti.

Vaikišką ar paauglišką literatūrą visai smagu skaityti ir kai tau virš trisdešimties. Nežinau, kaip būčiau vertinęs Pratchett’ą mokykliniame amžiuje, o ir negalėjau, nes lietuviškai jo aplinkui tiesiog nebuvo, kaip ir angliškai. Bet čia ne apie tuos laikus, o apie tradiciją kasmet (dažniausiai tai prisimenu artėjant Tarptautinei vaikų gynimo dienai) perskaityti bent po vieną nesuaugėlišką knygą – šįkart jų buvo net dvi.

Pirmoji – „Džonis ir mirusieji“. Tai antroji trilogijos apie Džonį Maksvelą dalis (apie pirmąją rašiau čia), kurioje vėl sutinkame Džonį ir jo šutvę: Bigmaką, Dreblį, BeJo-Foną,- vaikėzų gaują, mėgstančią pafilosofuoti nuo Markso iki vaiduoklių. O pastarieji čia minimi ne atsitiktinai, nes vieną dieną Džonis, keliaudamas įprastu keliu per kapines, ima matyti ten palaidotuosius ir, nebūtų vaikas vaiku – smalsumas ima viršų – vietoj papustytų padų Džonis su mirusiaisiais ima megzti ryšį, kuris išsirutulioja į projektą neleisti miesto valdininkams parduoti kapines  ir paversti jas nežinia kokia statybviete… Toliau skaityti TERRY PRATCHETT „Džonis ir mirusieji“, „Džonis ir bomba“

VIET THANH NGUYEN „The Sympathizer“

Viet Thanh Nguyen „The Sympathizer“, arba apie Okcidento balsą.

Malūnsparniams UH-1 atakuojant Vietnamo kaimelį, visu garsu skamba R. Wagnerio „Valkirijų skrydis“. Tobulas estetinio katarsio ir mirties derinys – taip galima pavadinti šią žymiąją kino filmo „Šių dienų apokalipsė“ sceną. Filme „Forestas Gampas“ taip pat yra skrydžio scena, nors čia jau skamba antikarinė roko grupės CCR daina „Fortunate son“. Šie Holivudo vaizduotės kariniai simboliai tik parodo, kaip stipriai sąmonę užvaldę tokie Vietnamo karo vaizdiniai. Paieškokite šio konflikto nuotraukų ir pamatysite, kiek daug vaizdų bus būtent su UH-1 malūnsparniu. Tačiau kaip visa tai turėtų atrodyti kitai pusei, Vietkongui, arba paprastiems civiliams gyventojams? Į šį klausimą atsako Viet Thanh Nguyen‘o romanas „The Sympathizer“.

„The Sympathizer“ yra pirmasis Vietname gimusio, bet Amerikoje užaugusio rašytojo Viet Thanh Nguyen‘o romanas. Pirmasis, bet jau susišlavęs nemažą kiekį įvairių literatūrinių apdovanojimų ir gavęs vieną svarbiausių – Pulicerio premiją už grožinę literatūrą. Romane pasakojama apie dvigubą „miegantį“ agentą, kurio vardas knygoje neatskleidžiamas. Pagrindinis veikėjas yra infiltruotas Vietnamo šnipas, Toliau skaityti VIET THANH NGUYEN „The Sympathizer“

G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. balandis)

Kažkoks sausas, muzikine prasme, buvo balandis, nedaug trūko, kad įrašų lentyna liktų nepapildyta. Atrodo, perklausyta ne tiek ir mažai naujos muzikos, bet tik keli pavadinimai prašėsi būti pakartojami. Didžiausi nusivylimai buvo: Gorillaz naujajame „Humanz“ papylę hitų, bet klausyti juos kaip albumą nepavyko; Ryuichi Sakamoto „async“ leidęsis į per didelius varginančius eksperimentus; Tei Shi, po kurios „Bassically“ tikėjausi tikrai ne tokio didelio amerikietiško š., kokiu yra jos debiutinis albumas „Crawl Space“; Laetitia Sadier, kuri galėtų geriau bandyti sutelkti naujiems įrašams Stereolab, nes naujasis „Find Me Finding You“ visai nesužavėjo. O ausyse balandį ilgiausiai skambėjo šie įrašai:

SLOWDIVE – Slowdive (2017)
Taip ir norisi lipinti šiam įrašui epitetus iš operos „metų albumas“, „metų sugrįžimas“, „metų shoegaze“ ir panašiai. Ir visi tie apibūdinimai tinka. Tiesą sakant, nepamenu nė vieno tokio stipraus sugrįžimo – visgi nėra lengva po 22 metų parodyti, kad kultinė grupė gali tokia būti ir šiandien, kad ir šiandien dar gali išleisti kultinį albumą. O Slowdive ėmė ir parodė, kaip šiandien, neprarandant senojo veido, skambėti aktualiai ir šviežiai. Konkretūs aštuoni takeliai, be jokio nesėkmingo perspaudimo, be jokio dirbtinumo ir būtinumo kažką įrašyti vardan įrašymo, kurį ne taip seniai pademonstravo The Jesus & Mary Chain. Nors albumą pristatantis singlas „Star Roving“ Toliau skaityti G. MUZIKOS ĮRAŠŲ KOLEKCIJA (2017 m. balandis)

ADOLFO BIOY CASARES „Morelio išradimas“

Žmogus, kaip ir mylėjimasis, neatlaiko ilgos įtampos.

Pristatant argentiniečio Adolfo Bioy‘jaus Casares‘o romaną „Morelio išradimas“ būtina pradėti nuo šio kūrinio atsiradimo datos – 1940-ųjų. Būtent tada ši knyga originalo kalba išvydo pasaulį. Tad tuo, ilgu keliavimu iki lietuvių skaitytojų, man priminė Jevgenijaus Zamiatino romaną „Mes“, ir tai, matyt, ne atsitiktinai – kaip „Mes“ atvėrė horizontus ne vienam antiutopiniam romanui, taip „Morelio išradimas“ paleido į literatūrą virtualaus pasaulio, kuriame siela, atmintis ir siluetai gali gyventi amžinai, idėją. Gaila, jog tos pirmapradės literatūrinės idėjos mus pasiekė tik dabar. Žinoma, geriau vėliau, negu niekad.

„Morelio išradimas“ prasideda Casares’o tėvynainio, garsiojo Jorge’o Luis’o Borges’o, prologu, kurį iš pradžių vertinau atsargiai ir kiek skeptiškai, nes romaną Borges’as pavadina „tobulu“. O kaip gi kitaip galėjo vienas rašytojas atsiliepti apie kito rašytojo, draugo ir ne vieno kūrinio bendraautoriaus knygą? Toliau skaityti ADOLFO BIOY CASARES „Morelio išradimas“

[tv series:] THE YOUNG POPE (2016 – )

There are many here among us who feel that life is but a joke
But you and I, we’ve been through that, and this is not our fate
So let us not talk falsely now, the hour is getting late.

Bob Dylan „All Along The Watchtower“

Serialai ima jau ir pabosti (dėl nesugebėjimo laiku sustoti kepti naujas serijas) ir užknisti (dėl laiko ėdimo), norimų pažiūrėti sąrašas ilgėja, o pasiūla tik didėja, nes prie įprastinės televizijos kanalų užsakymų prisijungia ir internetinės televizijos (Netflix, Amazon, Hulu ir kt.) originalūs kūriniai. Skaitmeninė globalizacija leidžia pasiekti ne tik vietinę ir anglakalbę produkciją, bet ir skandinavų, Azijos, Lotynų Amerikos kūrinius. Tad, užbaigus vieną serialą, vis sunkiau tampa apsispręsti, ką žiūrėti toliau. Bet kartais pakanka vienos pavardės, kad dvejonės dingtų.

Šiuo atveju, tai, kaip jau tikriausiai supratote, buvo kino meistras PAOLO SORRENTINO, Toliau skaityti [tv series:] THE YOUNG POPE (2016 – )

RICHARD FLANAGAN „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

Richard Flanagan laikomas svarbiausiu savo kartos australų rašytoju, už šeštąjį romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ apdovanotas prestižine „Man Booker premija“. Romano pavadinimas „pasiskolintas“ iš XVII-ojo amžiaus Japonijos poeto Bašio klasika tapusios knygos tokiu pačiu pavadinimu „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (orig. Oku no hosomichi), kurioje kelionių proza mainoma su haiku, pasakoja apie poeto ilgą kelionę pėsčiomis iš Tokijo į Šiaurės Japoniją.
Richardo Flanagano romaną „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Violeta Tauragienė.

Lietuviškojo leidimo Flanagano knygos „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ anotacija sako, jog tai romanas „apie karo beprasmybę, gyvenimo trapumą, meilės ilgesį ir neįmanomybę“, bet aš pridėsiu dar, kad tai romanas ir apie meilės bei žiaurumo prigimtį, apie atmintį, kuri vėliau ar anksčiau išblunka, kad ir kokia skaudi bebūtų.
Remdamasis autentiška, archyvine medžiaga, Richardas Flanaganas poetiškai, jautriai ir įžvalgiai pasakoja apie tragiškai pagarsėjusį Siamo-Birmos geležinkelį, kurį tiesiant dėl nepakeliamų darbo sąlygų – sumušimų, bado, choleros, opų, polineurito, – žuvo daugiau kaip 100 000 žmonių. Toliau skaityti RICHARD FLANAGAN „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

KINO PAVASARIS 2017

TEGELBSTI MUS DIEVAS / Que Dios nos perdone (2016)

Netikėtai nustebinęs ispaniškas kriminalinis trileris. Net nepamenu, kada paskutinį kartą taip šis žanras buvo prikaustęs prie ekrano. Net norisi lyginti su fantastiškuoju J. J. Campanella’o „El secreto de sus ojos“ ir, manau, kad netruksime sulaukti holivudinės šio filmo versijos.

„Tegelbsti mus Dievas“ siužetiniai rėmai nėra labai ypatingi – du policininkai, skirtingų charakterių porininkai ir serijinis žudikas, siaučiantis Madride bei galabijantis senutes – tačiau režisierius Rodrigo Sorogoyen sugebėjo tuos rėmus taip pavyzdingai nušlifuoti ir užpildyti, jog kiekviena scena gniaužia kvapą.

Savų pliusų priduoda ir pagrindiniai personažai: vienas – sunkiai suvaldantis kumščius karštakošis, kitas – ramus, švarku pasipuošęs tylenis, miknius. Drama vyksta ne tik naujos bylos tyrime, bet ir asmeniniuose gyvenimuose, kurie kartais dar slogesni nei leisgyviai senučių kūnai. Tuo priminė ir „True Detective“.

Filmas neturi optimistiškų gaidų, nestokoja žiaurumų, smurto, iškrypimų, liguistumo, tačiau ypatingas trileris toks ir turi būti. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2017