[tv series] PARENTHOOD (2010-2015)

„Parenthood“ („Tėvystė“) tampa man serialu, dėl kurio pabaigos liūdžiu žiauriai ir jau ilgai. Gal net žiauriausiai ir ilgiausiai. Priežastis, matyt, yra paprasta – po visokių įmantrių pramoginių, politinių, kriminalinių, skraidančių drakonų ir androidų, kovojančių už savo išgyvenimą, istorijų šis šeimyninis serialas yra tikra atgaiva širdžiai.

„Parenthood“ nesistengia nustebinti neįprastais siužeto ar vizualumo vitražais, nekuria iš piršto laužtų situacijų, o tiesiog rodo vienos šeimos kasdienybę. Tokią kaip galima artimesnę realybei, kurioje vyksta tai, kas kasdien sukasi aplink mus, eilinius, ne išskirtinius šio pasaulio gyventojus. Todėl čia nesudėtinga susitapatinti su personažais, atpažinti juose save ir aplinkinius. Todėl tu tiki tuo, ką matai, ne vieną situaciją jau esi išgyvenęs ar joje sukiesi dabar, o tas tikėjimas verčia tave kartu su serialo herojais pergyventi iki ašarų ar juoktis balsu ir džiaugtis už aplankiusią sėkmę. Toliau skaityti [tv series] PARENTHOOD (2010-2015)

STEPHEN KING „Ponas Mersedesas“ ir „Radybos“

Kriminalinis romanas iš siaubo karaliaus. Kodėl gi ne? Juolab, kad jo artimesni realybei kūriniai („Mizerė“, „Doloresa Kleiborn“) yra daug stipresni ir man labiau įdomesni, negu tie su paranormaliais reiškiniais ir velniais klouno veidu. Dostojevskiškos pretenzijos Stephenui Kingui jau, matyt, ir liks tik pretenzijomis, bet bandymai įlįsti į veikėjų dūšią jam visai sekėsi, nors ilgainiui ir tapo kiek šabloniški, užsiciklinę ties kokia viena, per visą kūrinį besikartojančia fraze. Pastarasis jo kūrybos bruožas ilgam atbaidė nuo Kingo pavardės skaitomų knygų viršelyje, bet čia – detektyvas. Ir ne tiesiog, o 2015-aisiais gavęs Edgar Award už geriausią romaną – tokių romanų lietuviškai turime nedaug.  Taigi, imu „Poną Mersedesą“ ir įkrentu iki pat pabaigos.

Romanas pasakoja apie beprotį, pavogusį galingą mersedesą, kuriuo įsirėžia į bedarbių minią, laukiančią per naktį prie pastato, kuriame turi vykti darbo vietų mugė. Bylą imasi tirti detektyvas Bilas Hodžesas, tačiau nesėkmingai – taip net sulaukia pensijos ir galvoja ramiai pabaigti likusias dieneles. Tačiau tada gauna pono Mersedeso laišką, kuris ramybę sujaukia ir pradeda pelės ir katės žaidimą. Tik čia dažnai sunku suprasti, kas – katė, kas – pelė.

Taigi, „Ponas Mersedesas“ nėra klasikinis detektyvas, sava struktūra ir siužetu labiau primena dabar populiarius skandinaviškuosius trilerius. Aš paprastai nemėgstu tų trilerių, kuriuose blogiukai identifikuojami jau knygos pradžioje, nes paslapties mažiau, o pabaiga vis tiek aiški. Bet su visu nemėgimu, nepagarba ir skeptiškumu tokiai knygos struktūrai turiu pasakyti, kad „Ponas Mersedesas“ Kingui pavyko. Kai skandinavai stengiasi save perspjauti mistikos, egzotikos, iš piršto laužtų faktų ir išimčių iš taisyklių rinkinyje, Kingas ima paprastą receptą ir jis suveikia. Žinoma, čia nemažai padeda ir amerikiečio kinematografinis tekstas, leidžiantis pasakojamą istoriją priimti už gryną pinigą. Tinkamai suveikia ir Hodžeso personažas – kenčiantis nuo antsvorio, nesveikai gyvenantis, mėgstantis išgerti, nieko nesuprantantis apie kompiuterius ir šiaip šiurkštaus bendravimo būdo tipas, kurio elgesys, išvaizda ir net mąstymas visiškai prasilenkia su superduper detektyvo paveikslu. Net negalima teigti, kad Hodžesas daug prisidėjo prie pono Mersedeso sugavimo, bet jo buvimas romane yra tai, ant ko viskas laikosi, dėl ko pamilsti šią knygą ir nori dar. Toliau skaityti STEPHEN KING „Ponas Mersedesas“ ir „Radybos“

[Millennium IV :] DAVID LAGERCRANTZ „Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį“

Aštuonerių metų prireikė, kad amžinatilsio Stiego Larssono pradėta „Millennium“ serija sulauktų tęsinio. Larssono giminaičiams ir jo sugyventinei taip ir nepavyko susitarti, tad nebaigtas ketvirtasis rankraštis lieka stalčiuje, o tai, ką turime „Merginoje, kuri pakliuvo į voratinklį“ yra šimtaprocentinis Stiego palikimo valdytojų pasamdyto švedų rašytojo Davido Lagercrantzo kūryba, kuri spinduliuoja gryniausią komerciją ir nieko daugiau.

Ko reikia geram trileriui ar kriminaliniam romanui? Geros gerai papasakotos istorijos. Gera istorija yra tokia, kuri intriguoja, sudomina, neleidžia atsiplėšti, sukelia papildomų minčių vienu ar kitu klausimu, pagaliau – leidžia geriau pažinti herojų. Gerai papasakota istorija yra tokia, kuri leidžia ja įtikėti ir teikia skaitymo malonumą. Deja, nei vieno iš tų dviejų bruožų Lagercrantzo kūrinys neturi. Toliau skaityti [Millennium IV :] DAVID LAGERCRANTZ „Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį“

MAROKO ISTORIJOS / Razzia (2017, rež. Nabil Ayouch)

Kino kūrėjo Nabilo Ayoucho santykis su Maroku yra gana dviprasmiškas. Vienus jo filmus Marokas siūlo Oskarų apdovanojimams, o kitus net uždraudžia rodyti. Ta draudžiamoji Maroko valdininkų reakcija Nabilui, matyt, užgavo kažkurias kūrėjo stygas, nes naujausiuoju savo filmu „Maroko istorijos“ (Razzia) jis vėl perkelia į ekraną ne pačias gražiausias marokietiškas istorijas.

Gimęs Prancūzijoje, bet ilgą laiką gyvenęs Maroke, Nabilas gerai pažįsta šios šalies skaudulius ir temas, kurios aktualios šiandienos marokiečiams. Tą fasadinį ir tikrąjį gyvenimą tikrai nesunku patirti gerą savaitę pakeliavus po šią nuostabią šalį – tai padaryti tikrai visiems rekomenduoju, nes tai nėra brangu, o kultūrinių skirtybių sukeltų įspūdžių tikrai netrūks ilgam. Maroke europinio vakarietiškumo siekiamybė jau giliai įleidusi šaknis vietinių galvose ir ten nieko nestebina nei narkomanija (asmeninė patirtis tokia, kad Marakeše kanapių nusipirkti lengviau, negu kojinių), nei alkoholio, kurio šiaip parduotuvėje nenusipirksi, vartojimas riaduose, nei moterų siekis ištrūkti iš musulmoniškų suvaržymų. Marokiečių elgesys jau seniai atitrūkęs nuo morališkai pasenusių religinių ir kultūrinių taisyklių – būtent tą Ayouchas rodo tiek savo filme apie Marakešo prostitutes „Much Loved“ (2015), tiek „Maroko istorijose“. Toliau skaityti MAROKO ISTORIJOS / Razzia (2017, rež. Nabil Ayouch)

DEVILSTONE @ Anykščiai 2018 07 12-15


Su Devilstone turiu ypatingą santykį. Ne, nepažįstu organizatorių ir nesu su festivaliu kažkaip tiesiogiai susijęs. Tai vieta – Anykščiai. Būdamas vaikas ten praleidau daug vasarų, o Dainuvos slėnis ir jo prieigos buvo mano žaidimų aikštelė. Šalia tekančioje Šventojoje žvejojau gružlius ir kuojas, o palei upę vingiuojančiuose šileliuose su seneliu rinkau uogas ir grybus. Jau tada klausiau daug muzikos per radiją ABAVA ir negalėjau nutuokti, kad slėnio miškelyje ant spirito tabletės sprogdinami statybiniai šoviniai po daugybės metų palydės mane į toje pačioje vietoje nutiksiantį Devilstone. Toliau skaityti DEVILSTONE @ Anykščiai 2018 07 12-15

JANE HARPER „Sausra“

Ir literatūros pasaulyje būna sėkmės istorijų. Tokiu pavyzdžiu gali būti rašytoja Jane Harper, sudalyvavusi internetiniuose kūrybinio rašymo kursuose, iš kurių ir gimė detektyvinis romanas „Sausra“ (The Dry), sulaukęs daugybės apdovanojimų („Auksinio durklo“, „The British Book Awards“, „Ned Kelly Awards“ ir kt.) bei sudominęs kino pramonę – ekranizacijos teises jau įsigijo Reese Witherspoon kompanija „Pacific Standard“, o lietuviškai išleido „Baltos lankos“.

Ilgus metus dirbusi žurnaliste Harper sako, kad rašė tokią knygą, kurią būtų malonu skaityti pačiai. Ir „Sausrą“ tikrai malonu skaityti, tekstas pagauna ir nepaleidžia iki pat pabaigos, fabula nėra per daug susukta, pakanka vidutinio koncentracijos lygio, tad puslapis gena puslapį ir po nepilnos paros aplanko liūdesys, kad ši pramoginė knyga jau perskaityta. Nors ne visada greitas knygos perskaitymas rodo jos kokybę, ką pamatysite kiek žemiau.  Toliau skaityti JANE HARPER „Sausra“

STEPHEN WITT „How Music Got Free“

Simboliška buvo skaityti šią knygą jau žinant, kad Fraunhoferio institutas, turėjęs teisę licencijuoti MPEG-1 Audio Layer 3 (MP3) formatą, oficialiai jau yra pareiškęs, kad šis formatas „mirė“, nes yra „atgyvenęs“, ir jį jau sėkmingai rinkose pakeitė kitokie, efektyvesni, garso kodavimo standartai. O MP3 buvo būtent ta kompiuterinė technologija, kuri pradėjo muzikos pramonės revoliuciją, įgalinusią muziką klausytojams gauti nemokamai. Kuo tai baigėsi (jeigu šiandienos situaciją galima pavadinti pabaiga), mes daugmaž žinome, o štai kaip viskas prasidėjo detaliai savo knygoje „How Music Got Free“ papasakojo Stephenas Wittas.

Kiek skeptiškai nusiteikęs ėmiausi šios knygos, nes ant liežuvio galo sukosi „ką ten įdomaus galima paporinti“, bet Wittas praktiškai parašė dokumentinį trilerį, kuriame netrūko įtampos ir neįtikėtinų istorinių faktų.

Knyga prasideda MP3 gimimu, kurio iniciatorius buvo toks entuziastas vokietis Karlheinzas Brandenburgas, mėgęs empyriškai audiofilams pademonstruoti, jog be superduper aparatūros skaitmenizuoto, suspausto garso nuo CD kokybės neatskirsi. Jam ypač patikdavo leisti Suzanne Vega „Tom’s Dinner“ arba Scorpions „Wind of Change“.  Toliau skaityti STEPHEN WITT „How Music Got Free“

[besiruošiant:] POSITIVUS 2018

Pripažįstu, kad yra tiesos tame, kad šiemet Positivus festivalis turi porą didelių pasaulinių vardų, NICK CAVE & THE BAD SEEDS (kurie jau atperka visą bilieto kainą) bei THE PRODIGY, ir daug daug (per daug „daug“) vietinės muzikos. Tad ne latviams šįkart trys dienos gali būti per daug ir po visko gali kilti noras pasipiktinti. Kad nereikėtų taip daryti iš anksto panaršiau po mažiau girdėtus pavadinimus, kad iš nuobodulio nereikėtų užgerti ir nulūžti taip ir neišgirdus tų dviejų ar vieno pavadinimo, vardan kurio atsibelsiu į Salacgrivą.

(C) Karlis Dambrans, dambrans.lv

Taigi, imu pirmosios dienos sąrašą ir iš karto suprantu, kad galima bus į kempingą grįžti dar iki vidurnakčio – į Years & Years net nuotraukose nesinori žiūrėti, o girdėti – juolabiau. Tad visai teisingai gali būti keliamas klausimas, ar verta iš viso penktadienį trenktis į festivalį, kai ten vyraus meinstryminis popsas ir latviškas repas? Toliau skaityti [besiruošiant:] POSITIVUS 2018