Mano 2018-ųjų muzika

Neslėpsiu, būdavo akimirkų, kai su gailesčiu žiūrėdavau į tas lentynas, kuriose dulkių sluoksnis gulė ant per dvidešimt penkerius metus surinktų įrašų. Gi jie rinkti buvo ne šiaip sau iš nuobodulio ar kokio akademinio būtinumo. Visi tie kompaktai, vinilai, minidiskai (buvau ir pamiršęs, kad dar turiu ir tokių pilną stalčių) atsirado po nemenkos atrankos, kurios imtis būdavo ir po tūkstantį albumų per metus. Bet ir ne šiame skaičiuje slypi velnias. Jis slypi gyvenimo širdyje, kuri atsidėjo sau pusantro tūkstančio rinkinių, koncertinių įrašų, albumų, EP, singlų, kuriems perklausyti bent po kartą jau nepakaktų visų dvylikos mėnesių. Ir tai be skaitmeninių failų. Ir tai yra muzika, su kuria užaugau, suaugau, gyvenau ir numirsiu, kuri man svarbi, kuri daug davė, lydėjo, mokė, gelbėjo sunkiu metu, kuri yra man geriausia iš tų tūkstančių girdėtų kitų. Tad kodėl aš ją apleidau ir pamiršau? Nes atrankos procesas vis dar vyksta? Taip, jis vyksta ir vyks visą gyvenimą, bet kažkada ateina toks metas, kad bet kurioje srityje norisi sumažinti apsukas. Čia kaip iš tų savipagalbos knygų (tokių neskaitau, bet kažkaip įtariu, kad ten tokių frazių turėtų būti), kurios liepia sustoti, įkvėpti, pasižiūrėti į tai, ką turi, ir pasidžiaugti turimu, o ne galimu turėti. Nežinau, ar šis patarimas tinka užkietėjusiam melomanui, ar ilgai jis gali veikti, bet šiais metais juo pasinaudojau ir sustojau. 

Sustojau klausyti naują muziką.

Toliau skaityti Mano 2018-ųjų muzika

AMELIE NOTHOMB „Plak, širdie“

Ar meilė be atsako nėra tūkstantį kartų baisiau nei prastai pasibaigusi meilė?

Pats nepastebėjau, kaip tapau prancūziškai rašančios belgės Amélie Nothomb gerbėju. Matyt, viskas prasidėjo nuo jos garsiausios knygos „Baimė ir drebėjimas“, kuris parodė, kad ši moteriškė turi savitą ir žavų stilių, pasireiškiantį nedidele, per pusdienį perskaitoma knygos apimtimi, paprastu, lengvai skaitomu žodynu, nesudėtinga struktūra, prancūzišku laisvumu ir kiek sarkastišku humoru. Taip Nothomb per pastaruosius 26-erius metus parašė daugiau kaip 26 knygas, kurių, džiugu, ne vieną turime ir lietuviškai.

„Plak, širdie“ (orig. Frappe-toi le cœur, 2017) – vienas paskutiniųjų Nothomb romanų, kuriame autorė jau kiek per daug atkartoja pati save. Iš esmės visą savo gyvenimišką patirtį Nothomb atskleidė autobiografiniame romane „Alkio biografija“, kuriame paaiškėjo iš kur kilo jos pomėgis nuolat gvildenti temas apie grožio standartus, baletą, anoreksiją, savo kūno fizinį alinimą, motiniškos meilės klaidas, visam gyvenimui sukeliančias vaikams psichologines pasekmes.

Toliau skaityti AMELIE NOTHOMB „Plak, širdie“

JOHN STEINBECK „Bėrasis ponis“

Buvo laikai, kada ne suaugusiesiems skirtos knygos priešpaskutiniame lape turėdavo užrašą, nurodantį kurio brandos tarpsnio vaikui kūrinys skirtas. Štai Johno Steinbecko „Bėrasis ponis“ (orig. The Red Pony) nurodo, kad yra skirtas jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams. Tiesą sakant, nesu tikras, kokius gyvenimo metus tai konkrečiai apibrėžia, bet, manau, turėtų būti skirta asmenims nuo septynerių iki dvylikos metų. Tai kurį laiką skatino vis atidėti šią knygutę į šalį, netraukė ir lūkestis ten rasti kažkokią vaikišką istoriją apie šaunaus bėrulio nuotykius, tikriausiai kokių Amerikos indėnų apsupty – bent tokį siužetą galvoje gimdė lietuviškojo leidimo viršelis, kuriame vaizduojami du arkliai ir kelios su lankais lakstančios ilgaplaukės žmogystos.

Oh, kaip aš klydau. Bet pasirodo, ne aš vienas – apie panašias „Bėrojo ponio“ skaitymo atidėliojimo priežastis knygos angliško „Penguin Books“ leidimo įvade pasakoja amerikiečių literatūros profesorius Johnas Seelye’jus. Taigi, šis kūrinys tikrai privalo būti perskaitytas brandaus asmens, kuris po to turėtų pats nuspręsti, ar duoti savo atžalai ar ne. Aš duosiu. Kišiu primygtinai su pažadu perskaičius apdovanoti kokiu norimu šiuolaikiniu niekalu. Toliau skaityti JOHN STEINBECK „Bėrasis ponis“

[tv series:] BETTER CALL SAUL (2015-2018-)

file_20141121162000

Po „Breaking Bad“ Vince’as Gilliganas ginklų nesudėjo ir nusprendė pašaudyti ta pačia kryptimi – ėmėsi kurti „Breaking Bad“ spin-off‘ą, kuriame pagrindinėje rolėje darbuojasi Walteriui White’ui pinigus plauti padėjęs advokatas Saulas Goodmanas.

„Better Call Saul“ grįžta gerą dešimtmetį atgal iki „Breaking Bad“ įvykių ir susikoncentruoja į Saulą, garsioje teisininkų firmoje dirbantį dokumentų išnešiotoją, kuris turi didelių ambicijų tapti firmos partneriu, juolab, kad vienu tokiu yra Saulo brolis. Nežinau, kaip iš tiesų yra Amerikoje – ar galima teisininko išsilavinimą įgyti studijuojant paštu ir po to būti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikėju, bet, matyt, Amerikoje daug kas įmanoma. Tad ir Saulas gavęs tokį diplomą imasi savarankiškos advokatūros, smulkių reikaliukų, artimų sukčiavimui, o dažniausiai – gina tuos, kurie neišgali samdyti advokato, o už juos mokas valstybė. Bet Saulas turi didelių lūkesčių…  Toliau skaityti [tv series:] BETTER CALL SAUL (2015-2018-)

ELIZABETH KOLBERT „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“

Jei norite pamąstyti apie tai, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su AK-47, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.

Amerikiečių žurnalistės Elizabeth Kolbert knyga „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“ traukia akį ne vien ryškiai raudonu viršeliu. Ši knyga 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją ir pasakoja apie šiomis dienomis kaip niekada aktualią aplinkosaugos temą, kurios smaigalyje rūšių išnykimas. Istorija mena, kad gyvybei išnykimu grasinančių katastrofų mūsų planetoje jau vyko penkis kartus, o Kolbert klausia, ar jos knygoje minimi faktai nerodo, kad jau artėja ir šeštasis gyvybės išnykimas, kurį sąlygoja viena išradinga sausumos gyvūnų rūšis.

Tokia knygos anotacija mane sugundė, juolab, kad laikau save su protu prijaučiančiu planetos išteklių tausojimui (esu iš tų, kurie bamba dėl neišjungtos šviesos, negali užmigti girdint iš čiaupo lašantį vandenį, pyksta dėl besaikio vartojimo ir panašiai), o dar kaip tik buvau pradėjęs skaityti Robert’o J. Sawyer’io „Skaičiuojantį dievą“, kuriame Didieji penki išnykimai vaidina ne paskutinę rolę, tad nieko nelaukęs ėmiausi „Šeštojo išnykimo“. Toliau skaityti ELIZABETH KOLBERT „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija“

Vilniuje atidarytas MO modernaus meno muziejus

Duris lankytojams sostinėje atvėrė Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva įkurtas MO muziejus. Vietoj buvusio kino teatro „Lietuva“ iškilęs žymaus architekto Daniel Libeskind projektuotas pastatas bus atviras skirtingų interesų ir amžiaus lankytojams.
Kaip teigė muziejaus steigėjas Viktoras Butkus, MO muziejus bus ta vieta ir erdvė, kurioje siekiama patraukliai ir įtraukiančiai papasakoti apie meną. „Džiaugiuosi pagaliau pasiekta finišo tiesiąja, tačiau puikiai suprantu, jog dideli darbai laukia kaip tik po muziejaus atidarymo. Norime, kad muziejus būtų gyvas, todėl stengsimės, kad kuo daugiau žmonių norėtų atvykti, o jau apsilankiusieji – sugrįžti dar kartą“. Toliau skaityti Vilniuje atidarytas MO modernaus meno muziejus

GROUPER @ Kablys (2018-10-16)

Grouper Vilniuje. Kas galėjo pagalvoti. Ruins ir „Grid Of Points“ yra mano vieni mylimiausių pastarųjų metų albumų. Bet tuo neapsiribojau, namų darbus atlikau, perklausiau ir ankstesnę kūrybą, kur daug daug ambientinio drone ir mažai mažai pianino, bei Youtube prasukau porą naujausių Liz Harris gyvų pasirodymų. Visa tai leido suprasti, ko galima tikėtis ir nereikėjo sakyti, kaip merginai užu nugaros, „na, kažkaip tai iškentėsiu“.

Kentėti man tuštokoje „Kablio“ salėje neteko, bet ir malonumo ausiai bei sielai negavau. Toliau skaityti GROUPER @ Kablys (2018-10-16)

GADJO DILO / THE CRAZY STRANGER (rež. Tony Gatlif, 1997)

Ant Tony’io Gatlif’o, čigoniškų šaknų prancūzų režisieriaus, užsiroviau po „Djam“ (2017), vieno geresnių šiemet matytų filmų, kuris per plauką nelaimėjo lietuviškojo „Scope 100“ (vietoj jo į kino teatrus pakliuvo „Maroko istorijos“, bet jeigu kada pasitaikys proga pamatyti, „Djam“, tai nedvejokite – labai žiūroviškas ir šiltas filmas). Bet eikime prie 1997-ųjų „Gadjo dilo“, kuris pasaulyje buvo pristatomas „The Crazy Stranger“ („Pamišęs svetimšalis“) pavadinimu.

Jaunas paryžietis Stepanas atvyksta Rumuniją. Jis ieško dainininkės, kurios įrašo kasetėje prieš mirtį nuolat klausėsi tėvas. Paieškų kelias suveda vaikiną su čigonu Izidoriumi, kuris gerokai įkaušęs prisiekia, kad pažįsta ieškomą dainininkę. Tad Stepanas lieka gyventi čigonų bendruomenėje mažame kaimelyje, kur vyrauja sava tvarka, tradicijos ir kultūra.

Nereikia pažiūrėti daug filmo, kad suprastum, jog visa esmė suksis ne apie Stepano ieškomą dainininkę, bet apie Stepaną ir Sabiną, iš Belgijos grįžusią, savo vyrą palikusią ir prancūziškai pramokusią valdingą rudaakę su metaliniu iltiniu dantimi burnoje. Nenuorama Sabina tiesmuka, kiek nusivylusi santykiais ir vyrais, bet dar nepraradusi gyvenimo džiaugsmo, noro šokti ir patirti aistrą.  Toliau skaityti GADJO DILO / THE CRAZY STRANGER (rež. Tony Gatlif, 1997)