httpv://www.youtube.com/watch?v=wrHhOkflLMA
Pirma daina iš tik koncertuose parduodamo DVD „Koncertas Park West Chicago”. Pilnas dainų sąrašas:
1. Jie plauna tavo smegenis.
2. Hey Hey Hey Hey.
3. Geltona. Žalia. Raudona.
4. Saldi. Juoda. Naktis.
5. Dabar ir čia.
6. Tavo svajonė.
7. Marso kanjonai.
8. Kitoks pasaulis.
9. Paskutinis traukinys.
10. Meilės nebus per daug.
11. Tos pačios naujienos.
12. Tušti delnai.
13. Saulės miestas.
14. Laužo šviesa.
Įspūdis, jog G. šiuo metu funkcionuoja iš dalies yra klaidingas, nes jo autoriai, tai vienas, tai kitas, sėdi Palangoje, kur šiandien prasidės ekologiškas dvi savaites truksiantis renginys Žaliosios Europiečių atostogos. Jeigu įdomu, „prie ko čia” G., tai galim išduoti – gyvenam ne iš reklamos G. Smagu, kad kartais norint uždirbti galima padaryti vieną kitą naudingą projektą, o šis yra kaip tik iš tokių tarpo.
Šiandien (penktadienį) reikalas prasidės akustiniu (reikia gi be elektros!) „Stipriai kitaip” (Suicide DJs) koncertu, o vėliau… Pasinersim į labiau ekologiškas temas. Kokias? Užsukit http://zaliosios_europieciu_atostogos_lt.htm ir pamatysit.
Iki.
Lyg tyčia lietuviškai veik vienu metu pasirodė dvi William S. Burroughs‘o knygos: „Narkašas” („Junky“, leidykla „kitos knygos“) ir „Nuogi pusryčiai“ („Naked Lunch“, leidykla „Baltos lankos“), kažkodėl pavirtę „Nuogas kąsnis”, be abejo, žymiai vertesnė, tiksliau – vertingiausia Burroughs‘o knyga, tačiau pakako pamatyti pavadinimo vertimą ir noras skaityti „nuogybes“ praėjo (detalesnį noro praėjimo pagrindimą galite rasti čia), tad ėmiausi „Narkašo“.
Skaityti šią knygą šiandien kebloka. Iš dalies dėl to, kad panašaus siužeto knygų yra ir daugiau (Guy Champagne „Aš buvau narkomanas”, Irvine Welsh „Traukinių žymėjimas”, kad ir lietuviškasis Kosto Kauko „Musei geriau”), aprašoma narkomaniško egzistavimo situacija jau nebestebina, ypač jaunimo, o, kad suvoktum visą knygos chuliganiškumą, turėtum gyventi penktojo-šeštojo dešimtmečio Amerikoje. Tiesą sakant, man „Narkašas“ yra įdomus tuo, Toliau skaityti Knyga: WILLIAM S. BURROUGHS „Narkašas”
Man šio albumo istorija siekia 1994 – uosius metus, kuomet pirmą kartą viešėjau Anglijoje, dar tada tik pradedančioje tapti naujosios lietuvių kartos emigrantų meka. Tuomet atsitiktinai pataikiau į kažkokį nuobodaus ir pilko priemiesčio „blusų“ turgelį, kuriame kauštelėjęs dėdė pardavinėjo rankšluosčius ir kompaktinius diskus.
Pasirinkau šį albumą „nostalgijos“ rubrikai dėl kelių priežasčių: Pirma, anuomet Swans klausėsi nedaugelis melomanų, tuo tarpu autobuse, kuriuo vykome į kelionę, kartu važiavo ir mergaitė Živilė, kurios „Walkmane“ sukosi kitas Swans albumas. Jokiu būdu nebūčiau pamanęs, kad kažkas ir kažkur. Štai taip. Paprastai. Kokiu žaviu atsitiktinumu tai bevadinčiau, Živilės ir mano keliai išsiskyrė, į Maskvą vėliau man buvo nepakeliui. Antra, tai bene labiausiai klausytojui „draugiškas“ Swans albumas, kurį įmanoma išklausyti visą ir paspausti „repeat“. Ir galiausiai, trečia – tai „juodų“ gyvenimo periodų garso takelis, lydėjęs nuo tylaus ir ramaus liūdesio iki vienišų apsvaigusių desperacijų. Toliau skaityti Nostalgija: Swans „The burning world“ [1989, MCA Records, UK]
httpvh://www.youtube.com/watch?v=X2hvkiuxRAE
httpvh://www.youtube.com/watch?v=ZDlBvFJ79nc&feature=related
“Laukinių arklių pakerėti“ (orig. All the Pretty Horses, 1992 m.)– pirmoji Cormac McCarthy knyga lietuviškai. Po jos buvo įsiurbiantis „Kelias“.
Kurį laiką atidėjinėjau „Arklius“, nes ne taip seniai buvau matęs ne perdėm stulbinančią šio romano ekranizaciją. Tačiau su McCarthy taip jau yra: kartą paragavęs, negali sustoti. Rašytojas turi savo braižą: pagaulų ir leidžiantį dievinti, nors ir neorientuotą į lengvo skaitalo ieškotojus. Be dvejonių sutinku – JAV literatūros kritikas Harold‘as Bloom‘as buvo teisus statydamas McCarthy kūrybą į vieną lentyną su William Faulkner, tačiau McCarthy mane žavi ir savo niūriu „remarkiškumu“ bei neapčiuopiamu „beketiškumu“.
„Kažkas čia buvo ir kažkieno čia būta anksčiau. Čia nebuvo nieko. Kažkas čia buvo ir kažkieno čia būta anksčiau, jie neišėjo, bet čia nieko nebuvo.“ Toliau skaityti Knyga: CORMAC McCARTHY „Laukinių arklių pakerėti”
Su Šaru susitinkame šviesų trečiadienio rytą ir įsitaisome lauko kavinėje prie pat Vilnelės. Apsimiegojęs padavėjas, tušti staliukai, šalia plaukianti upė ir vaiskus vasaros dangus. Tikrai nesitikėjau, kad Šaras į susitikimą ateis įsispraudęs į juodą nudrengtą fraką, užsimovęs apkarpytas odines pirštines ir gal net nešinas gitara. Žmogus, su kurio sveikinuosi, greičiau primena turistą ar atsipalaidavusį vilnietį: šortai, marškinėliai, maskuojanti liemenė, tamsūs akiniai ir paprastas, į solidų amžių kopiančio vyro aksesuaras – skrybėlė. Tikras Lietuvos roko atsargos karininkas. Tikrai nesitikėjau, kad vienuoliktą ryto Šaras, kaip pridera tikram rokeriui, užsisakys neįskaitinį alaus bokalą dienai pradėti. Jis paprašo vaisinės arbatos, o aš, kiek sudvejoju, užsimiršęs atsiklausti ar galiu rūkyti. Tik nesitikėjau dar vieno – jog beveik dvi mūsų pokalbio valandos prabėgs kaip trumpas pleptelėjimas ir, kad mėlynoje mano diktofono kasetėje Sony EF-90 neliks tuščios vietos.
Jau netrukus, rugpjūčio 7-8 d., „Poliarizuoti Stiklai“ gros „Tamsta“ festivalyje. Pasak Šaro tai bus didžiausias viešas grupės pasirodymas per paskutinius, 7-8 metus. Tik neatsistosi scenoje ir nepasakysi – va čia aš, – svarsto Šaras. Reikia tą atgimimą-sugrįžimą padaryti visai kitos kokybės lygmenyje. Yra net toks posakis – kartais geriau nepamatyti jaunystės stabo, kad juo netyčia nenusiviltum. Panašiai kažkada jaučiausi per Alice Cooper koncertą Vilniuje. Tada buvo toks ažiotažas, bet per koncertą viskas atrodė taip sakant… „nedo-zashybys“. Toliau skaityti Interviu: ŠARŪNAS MAČIULIS apie sugrįžimą, muziką ir demoną – alkoholį.