Visos moterys dievina fašistą,
Spyrius į veidą, žiaurumą,
Žiaurią tokio žiauruolio kaip tu širdį. 

Sylvia Plath

Pradėsiu nuo Vytauto Alseikos knygos „Amerika. Tikrovė ir mitas”, kuri yra neišsemiamas demagoginės sovietinės pasaulėvokos pavyzdys, apie kurį būtų galima atskirai priskaldyti vežimą sakinių. Nedaug trūko, kad šis „plačiam skaitytojų ratui” skirtas skaitalas būtų atsidūręs makulatūros krūvelėje, bet visai atsitiktinai pavartytas liko lentynoje kaip literatūrinis reliktas, iš kurio šiuo atveju man įdomi tik viena pusė vieno sakinio: „Pasak menkaverčių erotinių knygų autorės Erikos Džong <…>”. Skaitydamas tai, kikenau į ūsą. Ne todėl, kad kai 1973-iaisiai pasirodė pirmasis amerikietės Erica‘os Jong romanas „Skrydžio baimė” (orig. Fear of Flying), Alseika jau buvo grįžęs į Lietuvą, ir tikrai negalėjo traukiniuose ar metro matyti šią knygą ryjančių skaitytojų. Kikenau dėl „menkaverčių” ir „erotinių” ir to „Sovietų Sąjungoje seksui vietos nėra” jausmo.

Menkavertiškumas, žinoma, gan subjektyvi ir vertinamoji aplinkybė. O gerai pagalvojus ir „erotinės knygos” sąvokos, kuri greičiausiai ir pagimdo tą menkavertiškumą, samprata priklauso nuo vertintojo. Vienam ir „Atspalvių” per daug, kitam ir „Emanuelės” ar „O istorijos” per maža. Vienok, kaip bežiūrėtum „Skrydžio baimei” prilipdyti erotinės knygos etiketę man niekaip nepavyksta, bet galima būtų kažką su seksualumu ir moteriškumu, ir feminizmu, arba, jeigu bendriau – savęs ieškojimu. Toliau skaityti ERICA JONG „Skrydžio baimė” →

Man atrodo, kad šie metai mūsų literatūros padangėje buvo svarbūs pirmiausiai tuo, kad pagaliau sulaukėme į lietuvių kalbą Lotynų Amerikos autoriaus Roberto Bolaño kūrinio „2666“ vertimo. Pati dar esu šios knygos skaitymo procese, todėl jį miniu įžangoje, bet neįtraukiu į sąrašą, kol nesu baigusi. Tai galima sakyti, kad jis ne pirmoje vietoje, o dėl savo vertės yra net aukščiau viso šio sąrašo, neprilygintinas nei vienam iš žemiau esančių kūrinių (čia man asmeniškai).

Na, o žemiau sąraše išskyriau penkiolika verstinių knygų, tarp kurių bus ir grožinės, ir negrožinės literatūros kūrinių. Po jo eina lietuvių autorių grožinių ir negrožinių knygų sąrašas, kurios paliko šiais metais įspūdį. Na ir galiausiai – knygų vaikams ir paaugliams penketukai.

VERSTINĖS GROŽINĖS KNYGOS  Toliau skaityti GERIAUSIOS 2020-ųjų KNYGOS →

Mes gyvename pasaulyje, kuriame viską lemia atsitiktinumas, bet visokie niektauzos ieško jame priežastingumo.

Keistosios literatūros žvaigždė Jeff‘as VanderMeer‘is ir jo antroji „Pietinio pakraščio” trilogijos dalis „Santaka” (orig. Authority) tęsia „Sunaikinimo” istoriją. Pats autorius interviu yra sakęs, kad stengėsi antrąją dalį rašyti taip, kad būtų galima skaityti kaip atskiras knygas, be tiesioginės tąsos, tačiau sąsajų neišvengta.

Pirmoji knyga baigiasi pagrindinės herojės pažadu „Ir į namus negrįšiu.”, bet antroji dalis jau pirmuosiuose puslapiuose pasakoja, kad biologė visgi sugrįžo iš Srities X ir yra įkalinta „Pietiniame pakraštyje”, griežtai įslaptintos vyriausybės organizacijos pastate, įsikūrusiame netoli Srities X.

„Santakos” veiksmas didžiąją dalį ir vyksta anapus Srities X, minėtame pastate, kuriame ir koncentruojasi visi bendram tikslui surinkti tyrėjai. Šįkart pagrindiniu veikėju tampa asmuo, vadinamas Kontroliu, kuris yra pasiųstas į „Pietinį pakraštį” ištirti pačios slaptosios organizacijos vidines paslaptis. Jis užima direktoriaus pareigas, nes buvusioji direktorė netikėtai dingo – kalbama, kad savo noru išvyko į Sritį X, iš kurios paprastai negrįžtama, arba grįžtama su sužalota sąmone ir kūnu. Naujojo direktoriaus užduotis – išsiaiškinti ne Srities X, o „Pietinio pakraščio” viduje slypinčias paslaptis, kurių čia ne ką mažiau, negu paslaptingojoje zonoje. Toliau skaityti JEFF VANDERMEER „Santaka” →