Noah Lennox‘u, pasauliui prisistatančiu Panda Bear pseudonimu, tikrai visada buvo galima pasikliauti. Tiek kaip Animal Collective dalis, tiek kaip solo atlikėjas jis taip ir nesugebėjo sukurti albumo, kurį, net ir visiško įžūlumo apimtas, galėtum pavadinti prastu. 2007-ųjų Person Pitch iš vis buvo tikras perlas, kvepėjęs vasara, jūra ir gaiviu oru, ir pelnytai patekęs į pačių geriausių dešimtmečio albumų sąrašus. Jame Lennox‘as derindamas sample‘us, sintezatorius ir gitaras, vargiai skambančias kaip gitaros, sukūrė su niekuo nepalyginamą psichodelikos ir elektronikos mišinį, stebinantį savo organiškumu ir gyvybe. Tačiau nuo jo pasirodymo štai praėjo jau beveik ketveri metai, per kuriuos Panda spėjo ne tik sudalyvauti dar vieno šedevro – Merriweather Post Pavillion – kūrime, bet ir įrašyti ketvirtąjį savo solinį darbą.

Užtenka tik pažvelgti į Tomboy viršelį, ir iš kart imi suprasti, kad tai šiek tiek kitoks įrašas. Ne toks spalvingas, ne toks šviesus ir ryškus, kartais gal net pretenduojantis į tamsumą. Iš tikrųjų taip ir yra. Lennox‘as čia numeta į šoną sample‘us ir susitelkia ties ritmu, gitaromis ir vokalu. Todėl Tomboy skambesys šiek tiek niūresnis, melancholiškesnis, asmeniškesnis. Tačiau jokiu būdu ne nykesnis. Paprasčiausiai čia muzikantas pademonstruoja save iš kitos pusės.

Lennox‘o vokalas ir taip visada pasižymėjo psichodeliškumu, jis tarsi ateidavo iš kitos erdvės, labiau primindavo aidą, o ne aiškų balsą. Šiame įraše tai jausti dar labiau. Dvigubindamas, trigubindamas vokalo partijas jis iš pažiūros kuria kažkokią kakofoniją, kurioje kažką aiškesnio įžvelgti tiesiog neįmanoma. Tačiau taip atrodo tik iš pradžių, įdėmiau įsiklausius kakofonija virsta džiaugsminga harmonija. Klausant kokios „Last Night at the Jetty“ ima atrodyti, kad tau dainuoja visas choras. Tačiau tai vis tas pats žmogus, tarsi pasidalinęs į kelis asmenis ir komunikuojantis pats su savimi.

httpv://www.youtube.com/watch?v=aPzNq03e7e8

Last Night at the Jetty

Jeigu Person Pitch už vokalo dominavo sample‘ai, tai šiame įraše labiau kliaujamasi sintezatoriais. Labai įdomu klausytis psichodeliškosios „Drone“, kurioje ir susipina stiprus, stabilus, net kiek erzinantis sintezatoriaus užesys ir lyg iš kažkur toli atsklindantis svajingas balsas. Daina iš tikrųjų kažkuo primena bičių spiečiaus keliamą triukšmą ir turi savyje kažkokios surbiančios galios, nes jai artėjant prie pabaigos net pasijauti kiek tuštesnis. Nors toks efektas būdingas kone visiems kūriniams. Jie sugeba pagauti ir įsukti tave į savo neaiškų, pakrikusį pasaulį.

httpv://www.youtube.com/watch?v=ZT6UtA7fkkE

Drone

Savo duotuose interviu atlikėjas ne kartą pabrėžė, kad didžiulę įtaką Tomboy skambesiui padarė tokios grupės kaip Nirvana ir The White Stripes. Anot jo, būtent jos įkvėpė atsigręžti į gitaras ir ritmą. Mintys labai įdomios. Ypač turint omeny tai, kad albume gitarų skambesys dažnai iškraipytas, instrumentas pats į save nepanašus, o ritmo niekaip nesulyginsi su minėtų grupių primityviu gaivališkumu. Tačiau vis dėlto galima suprasti, kas būtent turėta omenyje. Ypač klausant „Afterburner“. Tokio energijos, frustracijos kupino kūrinio iš Panda Bear dar nebuvo tekę girdėti. Ir visa tai pasiekta būtent stipriu, pasikartojančiu ritmu ir tarsi nutolusiomis gitaromis. Panašia dvasia spinduliuoja ir titulinė daina bei „Alsatian Darn“.

httpv://www.youtube.com/watch?v=loNVguC8ok4

Afterburner

Tačiau maloniausia klausytis kaip Panda Bear nepabūgsta leistis į melancholijos platybes. Tikrame albumo perliuke „Scheherezade“ girdi jį bendraujantį su pianinu, kol fone tvyro kažkoks komunikacinis triukšmas. Gali girdėti ūžiantį vėją, jausti nakties vėsą ir būti akis į akį su tiršta tamsa. „Surfer‘s Hymn“ nuneša prie jūros, primena kaip skamba ošiančios bangos. „Benfica“ priverčia galvoti apie futbolą, pergalių ilgesį, žaidimo grožį ir gailestį, kad niekad nepamatei žaidžiančio Eusébio…

httpvh://www.youtube.com/watch?v=6XlcLZq3LEI

Scheherezade

Tomboy jau nebesiverčia liežuvis vadinti elektroninės muzikos albumu. Ne, tai tikrų tikriausia psichodelika. Sunku prisimintį kokį kitą ne taip seniai pasirodžiusį albumą, tokį pat reiklų klausytojo kantrybės ir pastangų, bet tuo pat metu taip gausiai už jas atsidėkojantį. Panda Bear padovanojo savo gerbėjams dar vieną nuostabų įrašą, ne kažin kiek nusileidžiantį savo pirmtakui, o gal ir jį pranokstantį. Telieka tik mėgautis ir žavėtis. Galėsim tai daryti dar labai ilgai. Tokia muzika sendama juk tik gerėja.

Panda Bear