Pasaulis, kuriame vyras ir žmona stengiasi tik vilioti, sugundyti ir pamesti vien dėl pramogos, numalšinti savo pačių nenugalimą meilės godulį, nors nebegali niekam jos atiduoti, nes pats esi sudužęs – tai bohema, arba Bernard‘o Shaw „Sudužusių širdžių namai“( rež. prof. Algė Savickaitė).
Gruodžio septintoji, šešios vakaro: Kauno valstybinio dramos teatro premjera naujoje parketinėje salėje, naujas aktorių kursas, tačiau lygiai tokie patys, seni lyg vakardienos laikraštis klausimai: pasirinkti laisvę ar auksinį, bet spaudžiantį batelį, geriau mylėti lovelasą ar pačiam juo būti ir tenkintis svetimu kažkam sukeltu gaisru, pačiam liekant šalti denyje? Hektoras Hašebajus (akt. – Aleksandras Kleinas) lyg estafečių meistras žmonos panosėje sužvejoja naivią (tik iš pradžių) pakalnutę Eli Dan (akt. Inga Mikutavičiūtė), tačiau net iki galo neatskleidęs josios žiedo jau puola prie ką tik atvykusios žmonos Hesionės (akt. Gabrielė Aničaitė) sesers Ariadnės (akt. Donata Kielaitė). Ir užšoka ant vilko (ant meilės): iš tokio paties molio nulipdyta viliokė pati niekaip nesugeba įbrukti kam į rankas savo suledėjusios širdies, ir būtent todėl parklupdo ant kelių lengvabūdiškąjį Don Žuaną.
Spektaklis lyg siūlų kamuolys – kiekvienas atridens tiek, kiek jam leidžia įžvalga ir guvus protas, nes netiesiogiai kapitono Šatoverio (akt. Saulius Čiučelis) vairuojamas laivas atvykus svečiams tampa flirto, apgaulės, plastmasinio juoko, be abejo, nelaimingos meilės ir Pirmojo Pasaulinio karo grėsmės kupina bakchanalija, kur skęsta vertybės, ir žinoma, dūžta širdys.
Anglų tema pasirinkta neatsitiktinai – atskleižiamas nuolatinis „šeštos valandos arbatėlių“ žiovulys, kai stengiamasi bet kokia kaina jį pamiršti, ir begalinis snobizmas, kur pinigai stato žmonių gyvenimus. Jūrų valstybės simboliui – laivui – taip pat suteikta ypatinga reikšmė: antrojoje spektaklio dalyje seno, šiek tiek pakvaišusio kapitono Šatoverio dėka Hašebajų namai tampa laivu, siūbuojamu jausmų ir klastos bangų, taip parodant namų nestabilumą. O kas gi kelia tas bangas? Paminėta Napoleono frazė: „Moterys skirtos dykinėtojams“ turėtų sudėlioti visus taškus ant „i“: nuolat regzdamos planus, viliodamos bankinininką misterį Mengeną (akt. Artūras Sužiedėlis), tarpusavyje per kelias akimirkas iš geriausių draugių tampdamos nesutaikomomis priešėmis namų moterys susuka vyrams galvas ir visas intrigų laivas apvirsta, apvainikuojamas pirmųjų prasidedančio karo griausmų.
Šviesos užgęsta, beprotiška šventė baigiasi: svečiai su skrybėlaitėmis rankose palieka ant grindų pažirusias savo širdžių šukes, išsiskirsto kas sau, o mes išsišiepę plojam, linksėdami galvom: taip, mes tikrai nemokam gyventi, bet juk kokia graži josios suknelė!
Spektaklis apie gyvenimą, navigaciją ir moterimis užsiimančius dykinėtojus. O gal atvirkščiai?
Tekstas: Rūtos Jakutytės
man patiko. ir straipsnis ir pats spektaklis.kad taip ir toliau butu. stiprybes aktoriams ir ziurovu lankomumo.