Paryžiaus katedra (rež. Ramūnas Marcinkus, 2009 01 03, balsas.lt klubas)

tekstas Justino Žilinsko

Choreografė: Vesta Grabštaitė, dailininkas: Aurimas Vosylius, šviesos dailininkas: Marius Selevičius, garso režisierius: Valdas Karpuška

Pirmiausia – ačiū Vilniaus universalinei parduotuvei, kuri leido išlošti bilietą į šį miuziklą. Pats eiti vis norėjau, bet neprisiruošdavau ir net šiek tiek sąmoningai vengiau – mat esu matęs prancūzišką pastatymą. Kiek mačiau iš pernai filmuoto lietuviško ir girdėjau atsiliepimų – įspūdis buvo labai vidutiniškas. Bet dabar pamačiau, tiesa, kamerinį variantą, Forum Palace balsas.lt klube (buv. Galaxy), ir ne „žvaigždine“ atlikėjų sudėtimi. Bet…

Eidamas sau pasakiau: mėginu atsiriboti nuo to, ką žinau. Mėginu žvelgti į viską naujai. Pavyko? Tik iš dalies. Tad ir paknebinėsiu lietuvišką „Notre Dame de Paris“ (muz. Richardo Cocciante, libr. Luc Plamondon) versiją. Detaliai.

Atlikėjai. Buvo šie: Kvazimodas – Deivis (Norvilas), Esmeralda – Akvilė Garbenčiūtė, Frolas – Viktoras Malinauskas, Febas – Egidijus Bavikinas, Fleur-de-Lys – Urtė Šilagalytė, Klopinas – Vladas Kovaliovas. Atlikėjų darbą matyt reikėtų skirstyti į dvi dalis: dainininkų ir aktorių. Su dainininkais, galima sakyti, problemų nebuvo. Visi dainavo gerai, nepainiojo teksto (kiek galiu spręsti), įstojo laiku ir akivaizdus brokas į ausis nelindo. Ypač gerai balsai įsiskambėjo antroje dalyje. Puikiai atlikta garsioji „Belle“ (Deivis / Malinauskas / Bavikinas). Vokalai daugiau mažiau atitiko vaidmenis, nors Kvazimodui Deivio tenoras per švelnus (arba aš per daug prie pakimusio Garou pripratęs). O štai su atlikėjais kaip aktoriais reikalas liūdnesnis. Galbūt dėl to, kad vaidino pažįstami atlikėjai, gal dėl kitų priežasčių, bet rolę jautė ir ją iš tiesų vaidino turbūt tik Viktoras Malinauskas. Jo Frolas – nuo meilės išprotėjęs kunigas – atsiskyrė nuo Viktoro Malinausko, estrados daininko, ir buvo scenoje pats. Neblogai susitvarkė su role Egidijus Bavikinas: mėmė – gražuoliukas, tiesiantis rankas link moteriškų grožybių jam tinka. Tačiau scenoje jam davė per mažai laiko (apie tai – vėliau), man patiko ir Urtė Šilagalytė, kurios vaidmuo, deja, taip pat tik epizodinis. Deivis ir Akvilė Garbenčiūtė, deja, visgi labiau buvo daininkai nei vaidintojai. Mano manymu, Deivis yra per švelnus Kvazimodui, jam išlaužti užguito vargšo nelabai pavyko – net ir dainuodamas „Kodėl pasaulis toks žiaurus, aš toks bjaurus“ jis tuo netiki ir neįtikina kitų. Na, kaipgi Deivis, mergaičių numylėtinis, gali būti bjaurus? Baikit, neeee… Jis labiau ne Kvazimodas, o nuskriaustas nykštukas, toks geras, švelnus, mielas. Gi Kvazimodas – jis ne tik glostyti Esmeraldai rankutes svajoja. Ir galiausiai Frolą nugalabija Kvazimodas, ne kas kitas. Bet finalinė arija („Šok man, Esmeralda“) Deiviui pavyko. Akvilė Garbenčiūtė dainuoja be didesnių priekaištų, bet jos vaidybos priemonės pakankamai ribotos. Man rodos, kad nebūtina taip smarkiai mostaguoti rankomis, norint išreikšti stipresnę emociją. Vietomis Esmeralda užgimdavo, bet su trūkčiojimais – tarsi silpno signalo skaitmeninė transliacija. Na, ir labai dainininkais liko Povilas Meškėla ir Vladas Kovaliovas. Grenguaro, galima sakyti, nepamačiau (nebent per „Lune“), o iš Klopeno atėmė labai puikų gabalą (žr. toliau). O gaila – juk Povilą Meškėlą savu laiku „Meilė ir Mirtis Verenoje“ treniravo pats E. Nekrošius. Bet, pasikartosiu, dainuoja jie puikiai. Tačiau bendras įspūdis susišaukia su dar V. Kernagio svajone Lietuvoje turėti estrados (miuziklo) teatrą, kur būtų dainuojantys aktoriai arba vaidinantys dainininkai. Kol kas šią trupę galime pavadinti tik tokio teatro užuomazgomis.

Taip pat prie atlikėjų verta pagirti šokių trupę. Ji davė daug ir vietomis daug ką taisė.

Libreto vertimas. Vertėjui darbas teko sunkus. Ir, tenka liūdnai pastebėti, kad ne vieną kartą vertėjas šovė pro šalį. Labiausiai pykstu už „Florence“ vertimą – sunaikinta dainos prasmė. Šioje dainoje Grenguaras ir Frolas kalbasi apie renesansą, ateitį. O priedainyje Grenguaras skelbia gerąją ateities žinią, o Frolas baisisi, kad naujosios žinios sugriaus katedras, kad atneša tik blogį. Lietuviškame vertime viso to neliko, Grenguaras ir Frolas staiga tapo korešais, ir skirtingi priedainiai išversti vienu lietuvišku tekstu. Suprantu, vertėjui taip lengviau. Na, ir baisiausia – tai frazė, kad Gutenbergas pradėjo versti knygas. Gerb. vertėjau, marš į Vikipediją. Ačiū Dievui, „Belle“ vertimas visai padorus, bent jau nesiremta tuo sumautu vertimu iš rusų kalbos, kurią plėšia operinių pasipinigautojų atsiprašant grupė „El Fuego“. Išlaikytas ir tam tikras teksto gašlumas, ir dviprasmybės. Gerb. vertėjau, ačiū. Meistriškai išsisukta su „Lune“, net nevartojant žodžio „Mėnulis“, ką gi, sunkių kelių nenorim. Gerb. vertėjau, susimąstykite. Visa kita – daugiau mažiau pusė velnio. Nors meilės į vertimą įdėta mažai. Beje, teko girdėti, kad vertimas pajudėjęs į gerąją pusę po pirmųjų pasirodymų, kadangi ir patys atlikėjai ėmėsi jį tobulinti.

Libreto perdarymas. Vienas iš didžiausių minusų. Pirmoji dalis sutrumpinta 4 dideliais „gabalais“. Išmesti du Klopino vedami „La fête des fous“ ir, kurio man ypač buvo gaila, „La Cour des Miracles“. Iš Febo atimtas labai svarbus ir labai siužetui reikalingas „Déchiré“. Ir – tai beveik tolygu nusikaltimui – išimtas „Le Val d‘Amour“, prancūziškoje versijoje vienas iš stipriausių miuziklo numerių, tiesa, vizualiai. Ką tai davė? Sutrumpintą laiką ir tragiškai suveltą pirmos dalies siužetą. Žmogus, nežinodamas libreto/siužeto, nė velnio nesuprastų, už ką išplakamas Kvazimodas, kodėl kažkas norima padaryti Grenguarui, ir kur susitinka Esmeralda ir Febas. Be to, kai sumažinamas Klopino ir Febo scenos laikas, jie lieka neišbaigtais, kartoniniais ir plokščiais personažais, kuriuos gal galėtų prikelti solidi vaidyba, o čia, kaip jau sakiau, vaidyba kukloka. Tad, mano manymu, sudarkydamas pirmąją dalį, režisierius pademonstravo nepagarbą kūriniui, o gal ir savo nesugebėjimą susitvarkyti su sudėtingais numeriais. Antroji dalis, valio valio, preparavimo patyrė, atrodo, daug mažiau. Todėl buvo ir nuoseklesnė, ir dramatiškesnė, ir labiau įtikinanti. Vietomis sugebėjo „pramušti“ spektaklio būseną ir persikelti į „įvykio“ lygmenį.

Scenografija, kostiumai. Vykusi – gerai sužaista projekcijomis, gerai sužaista su laiptais, gerai, kad nemėginta kopijuoti prancūziško pastatymo (vis tiek neapžiotų), ieškota savų sprendimų. Kostiumai – netrukdė, nors Febo kepurė tai truputį kosmosas (gerai, kad Grenguarą nurengė lyginant su didžiaisiais pastatymais). Bet Kvazimodą reikėtų bjaurinti, o Klopiną – „čigoninti“, nes su kostiumais išeina kažkoks netolygumas: pagrindiniai atlikėjai lyg ir rengiami link laikmečio, o „rokeriai“ ir paliekami rokeriais. Man patiko pastatymo kameriškumas, scena neatrodė nei per maža, nei netinkama (nors girdėjau, kad šokėjai liūdėjo, kad jų skaičių sumažino dėl scenos dydžio). Patiko, kad atlikėjai arti publikos, kad gerai matosi – girdisi. Spėju, kad didelėje scenoje įspūdis turėjo būti prastesnis, nes, jeigu atvirai, sunkiai įsivaizduoju, ar atlikėjai nebūtų pasiklydę didelėje erdvėje ir būtų ją suvaldę.

Bendras įspūdis. Ne taip blogai kaip buvau nusiteikęs, maždaug 7 iš 10. Ypač ačiū atlikėjams už normalų dainavimą. Užuojauta gerb. rokeriams, kurie vieninteliai negavo gėlių. Vertėjau, esate truputį išdavikas. Režisieriau, sutaisykite pirmąją dalį. „Linkiu jums sėkmės” (c) V. Pauliukaitis.

fotografijos paimtos iš www.dominoteatras.lt

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.