Tikriausiai jau visi žino, girdėjo, matė, kad šiuo metu sostinėje vyksta „Pasaulio muzikos dienos“. Melomanams leisiu pasidalinti įspūdžiais apie muzikinius šio festivalio renginius, o pati, kaip didesnė teatro mėgėja, noriu priminti ir rekomenduoti spalio 28 ir 29 d. Nacionaliniame dramos teatre vyksiantį vieną įspūdingiausių festivalio teatrinių projektų – kompozitoriaus ir režisieriaus Heinerio Goebbelso spektaklį „Eraritjaritjaka – museé des phrases“ („Eraritjaritjaka – frazių muziejus“ ).
Ką pasakyti, kad jus sudominčiau šiuo projektu? Pradėsiu nuo to, kad šis darbas pelnęs net 6 europinius apdovanojimus, spektaklis pripažintas geriausiu teatro „Vidy Lausanne“ (Šveicarija) paskutinio dešimtmečio pastatymu.
Girdžiu jus klausiant – kodėl per muzikos dienas mes turime žiūrėti spektaklį? O gi todėl, kad tai nėra vien šiaip spektaklis, labiau – muzikos, teksto, vaidybos ir videomeno sintezė. Muzikinis spektaklio variklis yra „Mondriaan Quartet“ griežiamas „garso takelis“, kurį „Financial Times“ apžvalgininkas pavadino mišiniu ištraukų „nuo Bacho iki Bryarso“ (kartu su Raveliu, Scelsi, Šostakovičiumi ir pačiu Goebbelsu). Jis netyla per visą pusantros valandos spektaklį, išskyrus paties režisieriaus sukomponuotus elektroninius intarpus. Savo ruožtu tekstas, kaip byloja paantraštė, tai – „frazių muziejus“, pateikiantis „apmąstymus apie žmogų ir jo santykius su kitais, apie jo įpročius, madas, muziką, kalbą ir daugelį kitų dalykų“ („Basler Zeitung“). Pjesė spektakliui parašyta pagal Nobelio premijos laureato, Bulgarijoje gimusio žydų sefardų palikuonio, Eliaso Canetti autobiografinius tekstus. Pavadinimas pasiskolintas iš Australijos aborigenų arandos kalbos: „Eraritjaritjaka“ reiškia „ilgėjimąsi kažko, kas negrįžtamai prarasta“.
Vaizdinė „Eraritjaritjaka“ pusė asketiška ir kartu magiška, kaip ir visas Goebbelso teatro pasaulis. Puikaus prancūzų aktoriaus André Wilmso personažas nuo pat pradžių tarsi įkalinamas balto apšvietimo kvadrate (įspūdingas šviesų dailininko ir scenografo Klauso Grünbergo darbas), o aktoriaus meistriškumą atskleidžia ne tik vaidyba, anot kritikų, „alsuojanti autentika ir gyvybe“, bet ir, pavyzdžiui, tai, kaip jis tobulai sinchroniškai su Ravelio Styginių kvarteto pizzicato geba kirsti svogūną… Dar vieną išmatavimą spektakliui suteikia tiesioginis video (Bruno Deville‘o darbas). „Tai Goebbelso skiriamasis ženklas: muzikos ir teksto jungtis, scenos ir personažai apgaubiami jaudinančio šviesų žaismo, audžiant sunkiai apibūdinamą teatro magiją“ („Financial Times”).
Bilietus galite įsigyti čia.
_ _ _ _ _
Ieškom žmonių norinčių/ galinčių bent kartą per savaitę prisidėti prie G. turinio (kinas, muzika, kt. kultūros reiškiniai (dailė, šokis, fotografija, etc.)). Jeigu jauti prasmę šioje kultūriškai švietėjiškoje iniciatyvoje – brūkštelk paulius[a]g-taskas.lt
Jeigu spręsti apie vakarykštį (šiandien kartojimas) pasirodymą pagal žiūrovų reakcijas, tai Eraritjaritjaka“ – geriausia, ką Lietuva teatro/ koncertų scenoje matė per pastaruosius penkerius metus. O kaip iš tiesų? Nesiimsiu prieštarauti miniai, kurioje buvo daug žinomų teatro veikėjų (juoba jų reakcijos ir nemačiau – pasiklydau stovinčių plojančiųjų jūroje), bet pripažindamas matyto tobulybę, vis tik likau sėdėti.
Turbūt jau ne kartą tiek čia, tiek kitur su mūsų skaitytoju/rašytoju Arūnu esame diskutavę apie tai kiek vis tik yra/nėra svarbus turinys, t.y. „kas?”, o ne tik forma/ įgyvendinimas, t.y. „kaip?”. Viena yra kai Michel Gondry padaro „Eternal Sunshine of the Spotless Mind” su Kaufmano pagalba rašant scenarijų ir visai kas kita, kai „The Science of Sleep” ne tik paradui, bet ir baltam popieriaus lapui lieka vadovauti pats. Grožis lieka, kaifo – ne… (žinau, kad bus nesutinkančių, tad šį palyginimą skiriu Arūnui). Labai panašus jausmas apima ir „Eraritjaritjaka“ metu bei po jo. Tokio tobulo ir malonaus akiai/ausiai daikto nemačiau jau kuris laika ir viso pasirodymo metu jaučiaus lyg būčiau geriausiam iš geriausių „Sirenų” spektaklių, bet tik tada, kai atsiribodavau nuo turinio. Puikios dekoracijos, žaidimas su apšvietimu, muzika (integravimas ir interaktyvumas), vaidyba, garsas (balsas), etc., etc., etc. O štai turinys/ tekstas – minčių trupiniai. Egzistencinis mazochizmas. Negali sakyti, kad tai buvo slepiama – ką siūlė, tą ir davė, bet… Tiesiog labai gaila, kad šiame reikale visi tobuli sumanymai krito po savipatenkintu turiniu. Niekas turinyje man nė iš tolo neprilygo tam, ką mačiau/ girdėjau, o kai akis nuolat tenka įbesti į subtitrus (daugybę kartų sau liepiau mest jų skaitymą ir tiesiog mėgautis reginiu, bet..), tai dalis malonumo ir dingsta.
Yra daugybė muzikos albumų, kuriuose muzika derinama su kažkieno teksto skaitymu, bet tai visai kas kita – ten visada pavyksta vieną suderinti ir, svarbiausia, papildyti kitu. „Eraritjaritjaka“, man regis, papildymas nebuvo toks vykęs. Tiesa, aš turiu omeny vaizdo/ garso pildymą balsu, o ne atvirkščiai :) Reziume: be turinio/teksto integravimo: 10/10, bendrai – 5/10.
Paminėtas nepelnytai, nes dėl darbinio krūvio nebeišgaliu domėtis tuo, ką „automatiškai”. Arba pražiopsau dėl įkyrios reklamos nebuvimo. Pvz. pamiršau šį seną pristatymą, o gal derėjo įsidėmėti…
Ką gi, tą pačią dieną spręsti, kad verta kur nors sudalyvauti, ne visada teisinga taktika…
O rašau tik dėl to, jog „Miego mokslą” laikau silpnu filmu ir visiškai neprieštarauju išvadoms…
Paminėtas pelnytai, nes tik tu tą palyginimą ir galėjai suprasti ir iš dalies tikėjausi, kad nueisi įsitikinti tuo gyvai ir „pakaifuosi”.
Nuobodus buvo šitas Eraritjaritjaka. Styginių muzika iš pradžių žavėjusi, po pusvalandžio ėmė varginti, žiūrėti taip pat nebuvo labai ko, vvienas veiksmas, o po jo kelios minutės nieko, tiksliau – to pačio. Tik idėja, sceninis, techninis sprendimas vertas aplodismentų.
na, man tai 8/10, ir tik todel, kad sunku buvo viska skaityti ir tuo pat metu matyti. patiko pats „fraziu muziejaus” konceptas, gal kaip tik kiek daugiau tikejaus is vaidybos. muzika super, pagauta daug detaliu, grazi integracija su vaidyba ar tekstu.
Karalius nuogas, o mes gėrimės jo neva nuostabiais drabužiais. Kol muzika ir tekstas prievartaujami įprasminti buitį, triumfuoja technologijos.
Lyg ir ne pilnatis.. Paskutiniu metu G. padavė neproporcingai daug grynojo meno gerbėjų. Neduok dieve bus koks spec. efektas. Jeigu jau teatras, tai Nekrošius, jeigu muzika – tai tik solo ir geriausiai, kad iš klasikinio repertuaro. Tiesa, publikos reakciją vs. kūrinio vertė aš gal ir būčiau linkęs tapatinti su pasaka „Nauji karaliaus drabužiai”.
Iš tokio didelio debesio – mažoka lietaus, tik todėl apmaudu. Bet lietaus visgi būta:) Būtų visai smagu save apgauti, bet po tam tikros dozės teatro (visokio) placebas manęs nebeveikia. Deja.