Paul Thomas Saunders – naujas vardas plačioje muzikinės pasiūlos padangėje, ir jį reikėtų įsidėmėti, nes Paului iš Anglijos tik dvidešimt ketveri, o tai, ką išgirsti jo debiutiniame „Beautiful Desolation”, sako, jog vaikinas tikrai daug žadantis ir ateityje turėtų dar ne kartą sudrebinti muzikos pasaulį.

Apie Paulą žiniasklaida pradėjo rašyti jau prieš trejetą metų, kai jis pradėjo leisti minialbumus, iš kurių į ilgagrojį pateko veik pusė seniau įrašytų takelių, bet tai albumo vientisumui nė kiek netrukdo. „Beautiful Desolation” garsai nuneša klausytoją į žvaigždėto dangaus ir plačių tolių erdves. Albumas stebina tiek muzika, tiek Saunderso vokaliniais gebėjimais. Lėto tempo muzikinis fonas palengva skleidžiasi ilgos trukmės kompozicijose, prasidedančiose ambientu ir užsibaigiančiose kulminaciniais gitariniais bei vokaliniais crescendo.

Tokios plačios, po kosmosą plaukiojančios, kompozicijos buvo populiarios prieš trisdešimt metų, bet pasakyti, kad Saundersas tiesiog kopijuoja tą ar aną, būtų neteisinga, nes tai tas pats, kas sakyti, jog visa muzika jau sugrota. Saunderso švarus falsetas, talpinantis Jeff Buckley, Elvis Perkins, Jónsi (iš Sigur Ros) manierą ir baisiai nešantis į Tom McRae, apjungia visumą ir duoda jai savasties.

Vinys, kurias išskirti šįkart labai sudėtinga: į M83 synthpopo grožį besilygiuojanti „In High Heels Burn It Down”; „Appointment In Samarra” – viena pirmųjų Saunderso kompozicijų, kuri atkreipė ne vieno melomano dėmesį ir mistiška „Good Woman”, kurioje jauuolis vienas už visą chorą dainuoja „let the choir sing hallelujah”.

http://www.paulthomassaunders.com/