Nes visas tas šiknon einantis pasaulis šiandie išvis nebetur` atminties. Sėkmė negal` pernešt` atminties. I nieks nenor` atsimint`, kapstytis po praeitį, visi tie optimistai i vizionieriai, i fyfas telike, i patarinėjantys pajacai žurnaluose, i išvis visi jie saka tipo reik` žiet` į priekį. Susilaužai, pavyzdžiui, koją – nieka tokia, žiek į priekį! Išmet iš darbą – nieka tokia, žiek tik į priekį. Nusivažiuoji, bankrutuoji – žiek į priekį. Vėžiu susirgai – žiek į priekį!
Sorry, kur tiksliai man žiet`? Į kurią vietą ten prieky, a? Kur tu gali žiet`, kai matai, kad tau parein visiški ragai, batai? Vienžo, baikim gal su tom nesąmonėm, gerai. I jeigu man už nugaras atroda geriau negu prieky, tai aš i žiūriu atgal. (26 psl.)

Rašytojas Pedro Lenz, užaugęs mažame Šveicarijos miestelyje, mokėsi būti mūrininku, o tapo rašytoju. Berno šnekamąja kalba parašytas romanas „Čia aš varatarius“ – pirmasis lietuviškai pasirodęs autoriaus darbas, kurį į šiaulietišką tarmę išvertė poetas ir eseitas Rimantas Kmita ir Lietuvoje gyvenantis šveicarų vertėjas Markus Roduner.

Šumertalyje gyvenantis trisdešimt trijų metų Varatarius – narkomanas, neseniai išėjęs iš kalėjimo. Gan greitai gavęs butą ir darbą, jis bando iš naujo kabintis į gyvenimą – taigi, raukti heroiną ir įsimylėti visai neblogą merginą. Abu šie tikslai sekasi gan sudėtingai, juo labiau, kai Šumertalis – tokia vieta, kur visi žino tavo praeitį ir todėl pagal ją prognozuoja ateitį. Visgi Varatarius – jo lūpomis renčiamas pasakojimas – turi ir pakankamai proto, ir užsispyrimo. Bent jau iš pradžių. Jo pasakojimas apie gyvenimą išėjus iš kalėjimo – atviras, komiškas, kiek liūdnas. Nedidukėje knygoje pinasi dvi gijos – Varatarius aiškinasi, kas įkišo jį į kalėjimą, ir bando pakabinti vietiniame bare dirbančia merginą. Ir pagrindiniam herojui tai sekasi, tai nesiseka – kaip ir būna gyvenime.

Buvusio kalinio pasakojimą smagu skaityti vien jau dėl gyvos, puikiai išverstos ir adaptuotos kalbos – šiaulietiška tarmė nuspalvina pasakojimą. Ir nors ši knyga tikriausiai neįeis į jokius metų topus, bet susiskaito lengvai, maloniai, o istorija – visai nebanali. O jei pažįstate kokį gryną šiaulietį, paprašykite šį pasakojimą „įgarsinti“ – skaitymas garsiai suteikia knygai papildomo šarmo.

httpv://www.youtube.com/watch?v=4xT50pI5rCc

—–

Informacija apie knygą: leidykla „BaltArt”