Penktadienis – laikas kinui: „Šioje šalyje nėra vietos senukams” (Rež. Ethan Coen, Joel Coen)

2007_no_country_for_old_man.jpg

Istorija, prasidėjusi 2005-jų rugpjūtį Joel’io ir Ethan’o Coen’ų sutikimu ekranizuoti Cormac’o McCarthy romaną, baigėsi praėjusį sekmadienį formaliu pripažinimu keturiais Oskarais. Ir filmas, be abejonės, jų vertas. Apskritai, šiais metais nuvertinančias frazes apie Oskarų degradaciją galima laisvai leisti pro ausis – apdovanojimai pristatė publikos dėmesiui labai stiprius filmus pagrindinėse nominacijose, ir visi jie buvo verti auksinių statulėlių. Tai tik sustiprina „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ pozicijas. Taigi, plojimai broliams, jie vėl aukštumoje. Bravo.

„Mes, em… Ačiū labai“, – tepasakė Ethan’as, gaudamas pirmą statulėlę. O ką dar bepridursi? Filmas ne vien viską pasako pats, jis turi ir klausimų žiūrovams. Visų pirma, pavadinimas. Originale („No Country for Old Men”) jis skamba gan dviprasmiškai ir iškart verčia susimastyt – vietos šalyje ar pačios šalies nėra? Užtenka paklausti savęs šio klausimo filmo pradžioje, ir jis nepaleis jūsų visą filmą. Tada ir Anton’as Chigurh’as (Javier Bardem) iš paprasto psichopato-žudiko pasiverčia į pačią mirtį, nusileidusią ant žemės tam, kad padėtų pasiklydusiems nukeliauti į jų tikrąją šalį. Šerifas (Tommy Lee Jones) su jo pasenusia morale bando, nors ir nesėkmingai, atstatyti balansą ir įrodyti, kad moralė visai nepaseno ir vis dar gali sulaikyti blogį. O Llewelyn Moss (Josh Brolin) – tik marionetė žaidime, kurio taisyklių jis nesupranta, bet vistiek aklai eina į priekį, vedamas aukštesnių jėgų. Skamba kaip klasikinis graikiškas mitas? Gal, Coen’ai mėgsta mitus. O gal tai tik paprasta istorija apie žmogų, kuris medžiojant begalinėje Naujosios Meksikos plokštumoje netikėtai užklydo nesėkmingai pasibaigusį narkotikų sandorį, pasisavino pinigus ir dėl impulsyvaus poelgio pateko į didelę bėdą, iš kurios jam nebus lemta išsisukti. Irgi gali būti.

Režisieriai palieka atsakymus žiūrovui ir tik kartais leidžia savo herojams garsiai pamąstyti. Jie „žaidžia savo smėlio dėžėje“, kurdami joje netikėtas konstrukcijas savo pastovaus operatoriaus Roger’io Deakins’o pagalba. Šiame filme jis apsiribojo minimalistiniu natūralizmu, kaip ir McCarthy savo knygoje. Izoliuoti nuo viso pasaulio ezoteriniai Amerikos pietų landšaftai, tuščios naktinės gatvės, viešbučiai be žmonių – viskas išskiria herojus iš erdvinio pasaulio ir prispaudžia prie plokščiojo kameros stiklo. Ir tada herojai tampa abstrakcijom, rinktiniais personažais, nors atrodo taip įtikinančiai, kad nenorom išsigąsti. Nejaugi tikrai vietos geriems ketinimams daugiai nebeliko ir viskas nusirideno į gyvulišką bandymą išgyventi? Atsakymas slypi kelio, kuriuo nueina sužalotas lemties valia Anton’as Chigurh’as, pabaigoje. Aukštesnės jėgos irgi paklusnios lemties vingiams. Ir tai šiek tiek nuramina.

Dar nemačiusiems filmo reklaminio klipo:

[youtube FCtTNCVYk0o]

Dar nežinantiems, kokiose nominacijose filmas pelnė Oskarus.

„Šioje šalyje nėra vietos senukams” kino teatruose.

fb-share-icon

17 komentarų apie “Penktadienis – laikas kinui: „Šioje šalyje nėra vietos senukams” (Rež. Ethan Coen, Joel Coen)

  1. „Šioje šalyje nėra vietos senukams” pasakoja apie nepavykusį narkotikų sandėrį ir iš to sekusią katės-pelės (gal tiksliau kiškio ir medžiotojo?) dramą, kurioje 1980 metais Vakarų Teksase susikerta trijų vyrų keliai” – tai tiek trumpa filmo apžvalga, kiek ją įmanoma aprašyti žodžiais. Visa kita – režisierių sugebėjimas sukelti/ išlaikyti įtampą, sukurti atmosferą. Nors esu iš tų, kurie sako, kad tai klasiškas, gerai sukaltas filmas (savam žanre – neo-vesternas, trileris), mane šiek tiek stebina kai kurių apžvalgininkų susikoncentravimas į neva tai filme esančius politinius motyvus, JAV valdžios kritiką ir iš to sekančias išvadas apie kino akademijos drąsą pripažinti šį filmą geriausiu. Ar iš tiesų filmas 95% laiko prikausto ir išlaiko dėl šių priežasčių?

    „Šioje šalyje nėra vietos senukams” nėra iš esmės naujas filmas. Ne naujas net patiems Coenams – prisiminkim jų trilerį-detektyvą „Fargo”. Šį kartą pakeičiama vieta (kurią irgi apibūdina erdvė, nuošalumas), moderniai interpretuojamas vesterno žanras, pridedama „Natural Born Killers” beprasmiškumo, stilingo žiaurumo, o žudymo mašina atiduodama Coen’iškam Hannibalui Lecteriui iš „Avinėlių tylėjimo”. Šios, gal tik man iškilusios, asociacijos niekaip nenuvertina paties filmo. Neteko skaityti novelės pagal kurią pastatytas šis filmas, tačiau vien už nuolat tvyrojantį mirties neišvengiamumo jausmą, kurį sėja Coen’ų valdomas Javier Bardem tu beveik dviem valandom visiškai atsijungi nuo išorinio pasaulio ir tiesiog ryji reginį. Beje, kodėl beveik? Būtent todėl, kad iki paskutinių dešimties filmo minučių žiūrovas lyg prikaltas žiūri trilerį, o ne filosofinius pamąstymus apie gyvenimą, paslėptus politinius traktatus. Vos tik „veiksmas” (kabutėse, nes tai vienas lėčiausių, ramiausių, šalčiausių trilerių kuriuos teko matyti) pasibaigia, filmas išskysta, praranda tai, kuo iki šiol mėgavaisi. Taip, tai nėra vien tik trileris – ir norėdamas atsakyti sau į klausimą „O kodėl „Šioje šalyje nėra vietos senukams?”, privalai tai pamatyti, antraip nebūsi pamatęs filmo 100%. Bet juk moralinės dilemos, filmo filosofinė pusė ir yra tai, kas turėtų atsiskleisti po filmo siužetu, jį papildyti, praplėsti. Dabar gi taip gaunasi, kad siužetas iš dalies be pabaigos, bet neduok Dieve tai paminėsi – iš karto būsi apkaltintas tuo, kad tau reikia žiūrėti holivudinius iki galo sukramtytus filmus, o juk iš tikrųjų dvi paskutinės monologinės/ dialoginės filmo scenos atskleidžia visą filmo esmę. Nė velnio – paskutinės filmo scenos būtent holivudiškai sukramto filmo esmę, duoda lyg ir paaiškinimą, kuris yra ar bent turėtų būti pačiame filme. Ar ne akivaizdu, kad filmas pasakoja istoriją Chaosas____aš____Tvarka, kur kiekvieną dalyvį atspindi vienas šių subjektų? Ar ne akivaizdu, kad kalbama apie tai, jog Chaosas ir Tvarka yra universalūs tvariniai atspindintys Čia ir Dabar, tuo tarpu Aš beveik visais atvejais gyvena savo susikurtame pasaulyje ir jam jo pasaulio supratimas užstringa ties 25, 35-ais gyvenimo metais dėl ko jis negali suprasti to, kas vyksta jaunesnės kartos kuriamame pasaulyje? Kad šiandien jis negali susitvarkyti su tuo, su kuo susitvarkydavo kai pasaulis atspindėjo jo vertybes – dabar tai nuo jo nebepriklauso, tad jeigu jis nesugeba prisitaikyti, privalo pasitraukti. Tai vertybių, laikmečio filmas ir jis atspindi ne JAV, ne Prancūziją, bet visą pasaulį, individo nereikšmingumą visumos atžvilgiu, nesugebėjimą prisitaikyti, nuolatinį kitimą ir kiekvienam mūsų matomą besikuriančio pasaulio iracionalumą, chaotiškumą, kvailumą.

    Bet pasikartosiu – yra siužetas ir yra moralas. Jeigu tu viso fimo metu paslaptingai moralizuoji, bet jo pabaigoje (kad ir kaip filosofiškai) esi priverstas reziumuoti, kas čia vyksta ir kodėl – reiškia kažkas su (geru) filmu yra negerai.

    9 iš 10 ir vis tik laikaus nuomonės, kad „There Will Be Blood” „Oskarų” už adaptuotą scenarijų, režisūrą ir filmą nusipelnė labiau.

  2. didele dalimi pritariu Pauliui, tas lengvas „išskydimas” tikrai buvo, pernelyg aiškiai paaiškinama dialogų prasmė. Tai nemenkina filmo, bet kuriuo atveju. Kita vertus, kaip kitaip režisieriai galėjo paaiškinti pagrindinę mintį?

  3. Kodėl jūs darot prielaidą, kad Šerifas (Tommy Lee Jones) atstovauja gėrį ar tvarką? Man visai taip nepasirodė. Juk jis tokia pat Godumo auka, kaip ir Llewelyn ir visi kiti….
    „Fargo” buvo labiau linksmai tiesmukas, o čia dar matyt reiks žiūrėti ne kartą :)

  4. o jeigu nebūtų buvę paskutinių dialogų, tu filmui pasibaigus nebūtum sau atsakęs į klausimą „o kodėl šioje šalyje nėra vietos senukams”?

    beje, kitas mano nepaminėtas dalykas yra.. kad tokie filmai kuria pasaulio vaizdą, t.y. čia esu linkęs pacituoti vieną savo labai mylimą mintį: „pasaulį mes matome no tokį, koks jis yra, bet tokį, kokiais esame patys” (“we don’t see things as they are. we see them as we are.”). ir šia prasme man liūdna, kad žiūrovui toks pasaulio vaizdas pateikiamas kaip norma. iš vienos pusės yra moralizavimas apie savo vietą pasaulyje iš kitos – neišvengiamas blogis, žiaurumas. žmogus žiūri tokį filmą ir jį priima, kaip faktą, kurį vėliau perkelia į savo gyvenimą. štai jums ir dar vienas filosofinis pagrindas, moralinė dilema. tik šiuo atveju ją iškelia ne broliai Coenai, bet jų filmas.

  5. jo, čia buvo „rimtas” filmas po kurio užsimaniau dar kartą žvilgtelt į „fargo” :) na, bet čia buvo įtampos privalumai.. beje, o kodėl tu teigi, kad šerifas buvo Godumo auka? va šito aš nemačiau..

  6. Tai o ko Šerifas traukė į viešbutį, kur anksčiau buvo nušautas Llewelynas, juk ne gėlių padėti :)

  7. Manau, kad jo kelionė ten – meditacinio, apmąstančio pobūdžio. Šerifas juk nežino tiek, kiek žino/ matė žiūrovas. Jo akimis viskas paprasta: Žmogus su pinigais turėjo būti „ten”, o ten atvykęs jis pamatė, kaip sprunka meksikiečiai nušovę tą žmogų. Tai ko jiems sprukti? Juk ne nužudyti atvažiavo – visų pirma pinigų. Tai jeigu jau bėga, reiškia juos turi. O tos atsuktos grotelės tereiškia, kad kai kas pavėlavęs manė, kad pinigai galėtų būti paslėpti ten, kur kadais buvo.

  8. Nebūtų paskutinių dviejų, artinančių filmą prie galiojančių JAV standartų, nebūtų Oskarų. Bent už geriausią filmą.
    Sugadindami filmo ritmą bei įsiveldami į savo filmo prasmės aiškinimą, Coenai pasiekė vis dėlto žymiai daugiau, negu, jei būtų to nedarę…

    Žodžiu, viskas o’key…

    P.S. samprotaudami apie šiuos „reikaliukus”, turėtume nepamiršti apie Kino Akademijos sudėtį, skonį, amžių. Yra fantastiška, kad „tokio reginio kinas”, gavo Oskarą. Labai retai duodama thrileriams ar pan. žanro darbams…

  9. hm. tiesa sakant laukiau kazko tokio ypatingo pabaigoje, ala kaip buvo Mystic river, bet nieko panasaus negavau. visame filme truko Coeniško humoro. cia minusai. visa kita ziurejosi gerai. taip realiai, be dirbtinumo. tiesa, kad ir stone ‘kileriškumas’ jauciasi. siaip preitu metu filmu daug nemates, bet kad ir Eastern promises man paliko didesni ispudi.

  10. man tai filmas pasirodė perdaug panašus į „Seven”. Abiejuose yra pabrėžtinai žiauri aplinka ir „senukas”, kurio laikas jau praeina ir kuriam nebejauku pasaulyje.

  11. Na, gal čia ne vieta ginčytis, bet nemanau, kad senioks žengė už policijos juostų ir dar matydamas iššautą spyną – medituoti. Kita vertus yra dar teorija, kad ten jis Čigurui ir pakliuvo, o likusi filmo dalis – tik sapnas / haliucinacija :) Bet, kaip žinia, juk viskas yra sapnas…

  12. ech.. ziurejau as ta filma.. ir tokiems karstiems liaupsinimams pritarti vis tiek negaliu.. galbut jis galetu buti vertinamas 9 is 10 isskirtinai trileriu megeju, nezinau:) bet mano poziuriu, ten tiesiog neskoningai daug kraujo, kas uzgozia praktiskai viska. lavonai lavonai lavonai.. :D ir niekas prie nieko neveda, kas svarbiausia.. vienintele mintis, kuri isliko po to filmo, tai ta, kad is tiesu gal neblogai tame filme yra pavaizduota, koks beprasmiskas yra zmoniu godumas ir kokios klaikios kartais buna jo pasekmes. nezinau, galbut per jautri as, bet nu nemegstu as tu taskymusi kraujais ir zmoniu gyvybemis, tarsi tai butu naturalus dalykas. niekaip negaliu prie to priprast, bet tj ir noro tokio nera – pratintis.
    kitas dalykas, kuris kelia sypsena, bet ne pagarba, yra tas, kad veikejai (kaip gi be sito) elgiasi nelogiskai, del ko ir vystosi kazkoks veiksmas. ne visur, zinoma, bet tokiu vietu tikrai esama. nu, tarkim, kokio velnio tam zmogeliui prisireike vaziuot atgal i siurpia nusikaltimo vieta nakti, kai jau ir arkliui aisku, kad tas zmogus, prases vandens – nebegyvas:) na, ir taip toliau.

    po filmo visiskai isitikinau, kad ne siaip amerikieciai yra tiek isibaimine savo paciu kino apie pakeles maniakus-serijinius zudikus, kad uzdraude visus tranzavimus:)kas yra, atsiprasau, visiskas gaidys. klausimas tada, kam save tiek dirbtinai gasdint, kad paskui is namu iseit bijai?..:)

    va, kas patiko man, tai senuko serifo linija:)beveik vieninteles vietos bent kiek kvepiancios neblogu humoru ir mintim.. kurie mano supratimu yra vieni gero filmo rodikliu (beje, nesutinku, kas jei filmo metu kyla apmastymu – jis jau yra, atseit, itartinas:)) tas netiketas bejegiskumo atsiskleidimas – gana efektingas ir simboliskas. velgi, – uzveda pamastyt siek tiek.

    taigi, reziume: filmo nenurasau, jis nera prastas ar visiskai ten primityvus, bet kino gerbejams, kuriems ne prie sirdies ‘smakavojimasis’ smurtu, ziureti nepatarciau. ne tiek del jautriu nervu, kiek del to, kad gali pradet imti paprasciausias pyktis/susierzinimas del tokio subtilumo stokos:)va. viskas.

  13. beje, pabaiga paprastai turi daug reiksmes filmui. ja kartais galima iskelt prastesni filma ir labai pagadint buvusi, atrodo, nebloga. pabaigos nebuvimas.. pabaigos nebuvimas bent jau sitame filme ir bent jau man, ispudi galutinai suzlugde. pagalvoji tada, tai kam isvis reikejo pint ta istorija, jei ji neturi jokios atomazgos..:)na, cia gal daugiau ziurovo emocijos ir pan., bet galejo jie tiesiog pabaigt tuo epizodu, kur serifas pasakoja, tarkim, apie savo sapna.. bent butu buve idomu. nesijustu tos tustumos ir bereiksmiskumo, kai nebesupranti isvis, kam tiek laiko sedejai cia ir kankinais..

  14. oi blyniuk blyniuk, butent tai filmas ir bando parodyt, kad zudymas „tarsi naturalus”, aisku, kad jis ne naturalus, bet jo tiek daug, kad jau nieko nebestebina…
    nelogiski poelgiai taip pat atspindi pasaulio nelogiskuma – ziaurumas beprasmiskas, nereikalingas, gyvuliskas, tuscias, bet jo yra r niekur nuo nepabegsi. zmones kartais elgiasi labai nelogiskai gyvenime, todel ir filme tas pats – juk jis ir atspindi gyvenima, o ne moko, kad reikia but dorma, reikia saugotis, neit is namu nakti… :D
    apie tokius senos kartos zmones, tikinciais pasaulio groziu ir geriu, koks matyt jus esate, ir yra sitas filmas

Komentuoti: Listopadski Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.