Meilė gimsta tada, kai kas nors pasidalija savo tamsa su tuo, kurį myli.
LRS leidyklos darbuotojos guodėsi, kad Per‘o Olov‘o Enquist’o knygos mūsuose niekaip neįgauna populiarumo. Ir čia, matyt, ne reklamos trūkumas ir būdai kalti, nors, lietuviškai informacijos, kad Enquisto senelių namas stovėjo kaimynystėje su Stiego Larssono tėvų namu, neaptikau niekur. Tik abejoju, kad tokios žinios išgelbėtų Enquisto lietuviškų vertimų skaitomumą. Aš pats visiškai sutinku su požiūriu, kad kartą paragavęs šito švedo, gali daugiau ir nenorėti. Ir drįsčiau teigti, kad ne vienas vartotojas, atsikandęs keletą puslapėlių, numetė šį sunkiai kramtomą maistą pelyti, nesmalsaudamas, kokio skonio bus įdaras.
Viena vertus vis dar gyvą rašytoją, jau dabar vadinamą švedų literatūros klasiku, galima rekomenduoti pasiilgusiems ko nors naujo, kitokio, išskirtinio, nestandartinio, postmodernaus, tačiau kita vertus Enquist‘o skaitymas prilygsta juodam darbui: galima užstrigti viename puslapyje ir iš jo ilgam neišeiti. Keistokai tai atrodo, žinant, kad autorius naudoja nesudėtingą žodyną, lakonišką kalbą ir trumpus sakinius, tačiau teksto visuma primena nesibaigiantį, netaisyklingą haiku, kuriame literatūrinis audinys pinamas tik švedui paklūstančia ir suvokiama tvarka, katroje skaitytojui knebinėtis nėra lengva, nors, nesakyčiau, jog nemalonu.
Sudėtinga piešti ir kažkokias paraleles su anksčiau skaitytais autoriais, bet labai norint, galima paminėti Kunderai būdinga šokinėjimą per pasakojimo laiką ar Pavičiaus ir Eco įvaldytą istorijos mistifikavimą, kuriame be specialių žinių neįmanoma atskirti dokumentavimo nuo meno. Visgi Enquist’as lieka Enquist’u, kurį kartą perskaitęs nesupainiosi su niekuo kitu. Perfrazuojant (vos pakeičiant įvardį „ji“ į „jis“) vieną, čia aprašomo, romano pastraipą, galima švedo rašymo stiliaus kuriamas emocijas apibūdinti šitaip: „Pamažu pripranti prie nelygaus jo pasakojimo, pagaliau tai net ima patikti. Jis norėtų, kad mes jį suprastume, bet nėra tuo tikras, vis baiminasi, nesupranta, kodėl mes galėtume jo nesuprasti. Kodėl esame tokie vangūs? Jis neslepia savo drovumo ir tarytum klausia, ar jam pasakoti toliau. Maždaug taip.“
Taigi, maždaug tokia stilistika su keistais, dar niekur prozoje neaptiktais tų pačių sakinių pakartojimais, Enquist’as, kol kas paskutiniajame ir daugelio laikomu geriausiu, romane „Blanša ir Marija“ (Boken om Blanche och Marie) pasakoja apie Mariją Kiuri ir jos padėjėją Blanšą Vitman. Ne, jokio čia atsitiktinumo — Enquist‘as ne pirmą kartą savo kūriniuose naudoja realiai gyvenusių asmenybių biografijos detales, nepramanytus istorinius faktus ir viską pastiprina sava literatūrine mėsmale. Knygoje be dukart Nobelio premijos laureatės, jos vyro Pjero sutiksime ir Zigmundą Froidą, jo mokytoją Žaną Marteną Šarko (kurio idėjas galima aptikti A. Munthe‘s „Knygoje apie San Mikelę“, turinčioje tiesioginių sąsajų su šiuo romanu) Strinbergą ir Ibseną, ir, matyt, dar ne vieną neišgalvotą personažą, tik nesinorėjo tikrinti kiekvienos tekste paminėtos pavardės autentiškumo.
„Ir Strinbergas, kaip Ibsenas, labai domėjosi, gvildeno moters ir meilės prigimtį.“ Tai knygoje daro ir Enquist’as — mėgina paaiškinti meilę, kylančią iš moters vidaus. Rašytojas piešia meilės istoriją, tiksliau net dvi meilės istorijas: pamišėlės Blanšos, sėdinčios medinėje geldoje, nes dėl darbo su radioaktyviomis medžiagomis jai buvo amputuotos abi kojos ir ranka, bei lenkų fizikės Marijos Kiuri, iš pradžių atsidavusios darbui, vėliau vedusiam vyrui. Tik minėtos būsenos pateikiamos kaip šių moterų gyvenimo išdava, iki kurios nutekėjo daug praeities vandens.
Blanša, ilgus metus buvusi Salpetrijero ligoninės Šarko neurologinių tyrimų skyriaus pacientė (isterikių karalienė), vėliau dirbo tos pačios ligoninės rentgeno kabinete, kol jos į savo laboratoriją asistuoti nepakvietė Kiuri. Tada Kiuri plušo dar su savo vyru Pjeru, kol šis nepakliuvo po vežimo ratais ir neįdavė Marijos su visa jos garbe į vedusio vyro glėbį. Apie šiuos svarbiausius moterų gyvenimo momentus pasakoja rašytojas. Kiek nusižengdamas faktams, kiek sutirštindamas spalvas, bet skaudžiai, negailestingai, įtraukiančiai.
Pasakoja (neskaitant paskutiniojo skyriaus) trečiuoju asmeniu, tačiau kartais, lyg iš dangaus nukabintas, išlenda betarpiškas pirmojo asmens, tiesioginio informacijos nešėjo, tonas. Tai dar labiau subalamutina skaitytoją, kuris ir taip, sekdamas beprotišką moterų meilės kelią, jaučiasi atsidūręs arti paklaikimo ribos; kuris lyg Blanša vis pildo savąją „Klausimų knygą“; kuris ima sirgti knygos spinduliuojama mirtina meilės liga; kuris ima geisti su kuo nors pasidalyti tamsa.
Lyg rašydamas vientisą gyvenimo knygą apie meilę iš tikrųjų, autorius „Blanšoje ir Marijoje“ įpina meksikiečių išsigimėlio, monstro su dviem galvom, Paskalio Pinono meilės istoriją, katros analizei pats autorius paskyrė daugiau negu pusę savo knygos „Išguitas angelas“ teksto. Gal tokių intarpų yra ir daugiau, bet aš, neskaitęs kitų Enquist’o kūrinių, galiu apie tai tik spėlioti.
Taigi, „Blanša ir Marija“, verčiant iš originalo pažodžiui turėjusi skambėti „Knyga apie Blanšą ir Mariją“, yra genialus šiuolaikinio postmodernistinio romano pavyzdys, kuris turėtų ne tik dulkėti kiekvieno rimtosios literatūros mylėtojo lentynoje, bet turi būti skaitomas, analizuojamas, tiriamas, kaip tai darė su radžiu Marija Kiuri.
*****
Informacija apie knygą: romanas; iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – ISBN 9986-39-377-9
