PATI KEISČIAUSIA KNYGA VAIKAMS

Gerai nepamenu, kurioje knygų mugėje nusipirkau šią šveicarų rašytojo Peter Stamm pirmąją knygą vaikams “Kodėl mes gyvename šalia miesto”. Pamenu, kad pirkau su mintimi, jog laikui atėjus paskaitysiu ją vakarais savo vaikams. Ilgą laiką ji gulėjo lentynoje kartu su kitomis vaikiškomis knygomis, kol netyčia paėmiau pavartyti ir nuspręsti, gal jau atėjo laikas vakarams su šia knyga.

Pradėjau skaityti ir… sunku nupasakoti, ką ten radau, bet galiu tvirtai pasakyti, kad tai keisčiausia vaikiška knyga, kurią esu skaitęs, vartęs, žiūrinėjęs ar dar kaip čiupinėjęs. Tai kažkas tarp L. Carrollio „Alisos” ir J. L. Borgeso fikcijų. Tai aštuoniolika trumpučių tekstų prasidedančiu fraze – Kai mes gyvenome. O gyventa pasirodo buvo nuo buto mieste iki troleibuso, nuo smuiko iki sapno, nuo bažnyčios stogo iki patilčių ir t.t. Kiekvienas persikėlimas į kitą vietą turi savas priežastis. Štai iš viešbučio išsikėlė todėl, kad “brolis suvalgė muiliuką ir susirgo”, o gyvenimas jūroje nutrūko, nes “tėvas po vandeniu nieko nematė” ir panašiai.

Dar vienas bruožas – skaičių magija nuo vieno iki keturių. Štai pavyzdys: “Senelis žinojo visų stygų vardus, sesuo mintinai išmoko tris dainas, tėvas nusipirko du kamštukus ausims, o motina iškepė ypatingą tortą.”

Kitas puikus knygos bruožas tai įspūdingi ir kiek groteskiški (kaip ir knygos tekstas) H. C. Anderseno medalio laimėtojos Jutta Bauer piešiniai prie kiekvienos iš aštuoniolikos gyvenamų vietų.

Pabaigai po vieną sakinį iš kiekvieno teksto, kurie padės apsispręsti skaityti sau ar skaityti vaikams, o gal iš vis neverta terliotis su šia painiava:

1.Kai lydavo, girdėdavome kanalizacijos vamzdžiais šniokščiantį vandenį ir lašus, kurie nuo tulpmedžių lapų krisdavo ant grindinio.
2.Kartais mes pasislėpdavome po sėdynėmis ir klausydavomės motoro, kuris murkė kaip katė.
3.Užuot vaikščioję į mokyklą riešutavome, o riešutus parduodavome voverėms.
4.Turėjome vieną virtuvę ir vieną bendrą patalpą, o kiekvienas dar po atskirą kambarį, bet tarp jų nebuvo jokių sienų.
5.Motina išdžiaustydavo skalbinius ant stygų, o tėvas šaukdavo “Ramybės ausims!” ir daugiau nekalbėjo beveik nieko.
6.Teko avėti šlepetes, nes tėvas pasakė, kad vonioje įsiveisęs grybelis.
7.Vaikščiojome iš niekur į niekur ir atmintinai mokėmės senų gatvių pavadinimus.
8.Tačiau nuėmęs ragelį galėjai klausytis, kaip įvairiomis kalbomis labai tyliai tarp savęs šnekasi kažkokie žmonės.
9.Viskas labai apdulkėjo, tačiau to visko buvo nedaug, nes mes savo daiktus palikome Žemėje.
10.Dažnai pasitaikydavo, kad reklama geresnė už filmą. ir žmonės užuot žiūrėję į ekraną, bučiuodavosi.
11.Drabužiai lipdavo prie kūnų, ir mes neturėjome kaip įeiti į vidų, nes lauke ir buvo mūsų vidus.
12.Išmokome skirti penkiasdešimt septynias rūšis [snaigių], tada liovėmės skaičiavę.
13.Kajutkompanijoje ant stalų dar tebestovėjo lėkštės, o tarp podėlio lentynų gyveno žuvys.
14.Žiūrėdami nuo skrybėlės kraštų mes viską puikiausiai matėme ligi pat dėdės batų.
15.Turėjau keturis raktus, bet buvo tik trejos durys.
16.Kai budėdavome po vieną, būdavo taip tylu, kad galėjai girdėti pilvo gurgėjimą, jeigu jis iš viso gurgėjo.
17.Nebuvo galima nieko užuosti, bet užtat kvapus galėdavome pamatyti.
18.Daug kas kasdien kartojasi, bet kai kas kiekvieną dieną kitaip.

—-

Informacija apie knygą: Peter Stamm, Jutta Bauer. – Vilnius : Gimtasis žodis, 2005. – 42 p. : iliustr. – ISBN 9955-16-046-2