PIERRE CHARTIER „Įvadas į didžiąsias romano teorijas“

“Romanu vadinamas toks fantazijos kūrinys, kuris pasakoja apie keisčiausius atsitikimus iš vyrų gyvenimo”.

Markizas de Sade’as “Mintys apie romaną”

Paryžiaus Denis Diderot universiteto šiuolaikinės literatūros katedros docento Pierre Chartier “Įvadas į didžiąsias romano teorijas” – naudinga ir įdomi studija kiekvienam knygiui.

Tik pavadinimas kiek atgrasantis eilinį grožinės literatūros rijiką, manantį, jog tai labiau akademiniam humanitarui skirtas tekstas, todėl knyga ilgus metus pratūnojo šešėlyje, bet pradėta nereikalavo daug valios pastangų pabaigti.

Knygos pratarmėje apibrėžiamos “Įvado” analizės sritys: romano kaip žanro ribos, jų kitimas istorinėje perspektyvoje, pasakojamojo žanro arba romano teorijos (nuomonių apie romano žanrą sistemos prasme) ir romano teorijų atsispindėjimas kai kurių didžiųjų romanų tekstuose.

Skamba kiek nuobodokai ir sausokai, tačiau man asmeniškai buvo labai smalsu nusikelti iš šiandienos kasdienio romano, tapusio romanu apie romaną, apsupties, kuriam enciklopedijos skiria po keliasdešimt puslapių, į tuos antikinius laikus, kai net “romano” sąvokos dar nebuvo, arba į renesansą, kai romanas buvo lakoniškai apibūdinamas kaip pramanų knyga, kurioje yra istorijų apie meilę, riterius ir karo nuotykius.

Pasirodo, romanas ne visada buvo gerbiamas, pripažįstamas ir vertinamas kaip rimtas literatūros kūrinys. Neatitinkantis Aristotelio nustatytų reikalavimų romanas buvo niekinamas už pramanus, neskoningumą ir dėl to, jog svarbiausiu objektu laikė pražūtingiausią aistrą – meilę. Dvasininkai visais varpais skalambijo apie netinkamo žanro knygų skaitymo žalą, reikalavo krikščioniškoje Europoje tokius skaitinius drausti, tačiau uždraustas vaisius visada atkreipia tik dar didesnį dėmesį. Žinoma, kaipgi nekreipsi dėmesį į meilę?

Įdomu ir žingeidu buvo sekti romano virsmą – nuo romano apie nuotykius iki romano, kuris nėra rašymas apie nuotykius, bet rašymo nuotykis. Per aristotelišką poetiką, mitų ir epų transformacijas, epochas, amžius, siekius, paskirtį, formas, stilius, kritikų ir pačių rašytojų požiūrius. Tik nereikia pamiršti, jog tai įvadas, kuris tik įveda, pristato, paliečia minėtas temas, tačiau nelenda giliai į mišką, o kiekviename skyriuje palieka daug erdvės detalesniam kapstymuisi po apčiupinėtas temas – tad šį „Įvadą“ galima savotiškai pavadinti knyga apie tai, ką turi žinoti kiekvienas apie romaną. Prancūzišką romaną. Nes Chartier “Įvadas” truputį erzina savo teritoriniu ribotumu: pavyzdžiai, analizuojami kūriniai, požiūriai neperžengia toliau prancūziškosios literatūros sienų. Taip, yra keletas “emigracinių” apraiškų, tačiau tik tada, kai tai neišvengiama, o visumoje autorius skalambija iš prancūziškos varpinės prancūziško romano interesantams.

Dauguma šios studijos teorijų tinka ir pasauliniam (labiau – europiniam) romanui, tačiau ne viskas: pasigedau daugiau dėmesio Rytų ir amerikietiškajam romanui, nekalbant apie, mano manymu, per mažą anglų literatūros užgriebimą ar paraleles su varganais lietuviškaisiais. Žinoma, pastarųjų šioje knygoje tikėtis būtų naivu – akivaizdu, jog kiekviena tauta galėtų ir privalėtų turėti savo įvadą į didžiąsias romano teorijas. Tikiuosi kažkada sulauksime ir lietuviškojo.

ps. Be autoriaus pristatymo, kompetetingo filologo pratarmės ar baigiamojo straipsnio lietuviškajam vertimui šiam leidimui trūksta ir vardų rodyklės, be kurios antrą kartą keliauti po Chartier studiją baisiai nepatogu.

—–

Informacja apie knygąĮvadas į didžiąsias romano teorijas (orig. Introduction aux grandes théories du roman), iš prancūzų kalbos vertė Dainius Vaitiekūnas ir Alina Kiliesaitė. – Vilnius : Baltos lankos, 2001. – 212 p.

error0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.