PIERS ANTHONY „Chtonas“

Meilė — labiausiai kankinantis dalykas pasaulyje.
Meilė — visų baisiausias žmonijai žinomas ginklas.

“Chtonas” (orig. Chthon; 1967) — amerikiečio Piers‘o Anthony mokslinis fantastinis romanas, nominuotas, bet neapdovanotas, Hugo ir Nebula premijomis (nusileido Roger Zelazny „Lord of Light“ ir Samuel R. Delany „The Einstein Intersection“).

Keisto, kiek netradicinio pasakojimo stiliaus ir struktūros romanas prasideda kaip įprastas nuotykių pasakojimas. Atonas Penktasis patenka į Chtoną — kalėjimą-planetą, kurios požeminių olų labirintuose pluša vien kaliniai, kasa granatus, gyvena tarp brangakmenių ir už kampo tykančių nežemiškų būtybių be jokių prižiūrėtojų pagal savo susikurtas taisykles, hierarchiją. Atonas kaip ir kiti puoselėja viltį ištrūkti iš dvasią ir kūną gniuždančios aplinkos. Juolab yra žinių, kad kartą jau vienam kaliniui pavyko rasti išėjimą iš Chtono požemių.

Paraleliai Chtono įvykiams dėstomas kitas siužetas — apie Atono vaikystę, pirmąją meilę, kuri kaip netikėtai atsirado, taip ir dingo, o įsimylėjėlis, persekiojamas nimfos kerų, ieško jos po visus kosmoso kampelius.

Belaisvių kelionė po Chtono vidurius kažkuo priminė Dantės pragaro ratus — kuo tolyn, tuo baisyn. Tik neskaičiavau, ar jų buvo čia devyni, nes, įpusėjus knygą, tekstas darėsi vis klampesnis, šokinėjimas per laiką (į prieš Chtoną bei po Chtono) ir vietas dažnėjo, rašytojo kuriama fantasmagorija, kurioje slypėjo esminiai knygos atsakymai, atrodė prieštaringi ir painūs. Anthony pateikia puikių fantastinių idėjų (gėlę, kuri parodo, ar tikrai myli, iš galaktikos centro bangomis sklindančią ligą, gyvūnus, kurių lervos gali suėsti visą kosminį laivą ir kt.), aprašo neįprastas planetų visuomenes (pvz., neįtikėtinai patriarchališką, kurioje net meilė moteriai vadinama nusikaltimu), tačiau skirtingų planetų individų incestinės sueitys ir iš to gimstantys įvairiakultūriniai, mitologiniai hibridai susuka galvą taip, kad kai kurias vietas, kur bandomi paaiškinti personažų veiksmų motyvai, tiesiog skaitai ir nebesigilini, kas su kuo valgoma, kur buvo sapnas, kur narkotikų poveikis, kur svajonės, kur Edipo komplekso išdava… Nes detalių kiek per daug ir visos tokios prieštaringos bei plaukiojančios kažkokiame apdujime.

Tokie tad priekaištai, o visa kita — labai gerai. Charakteriai originalūs, gal kiek per daug brutalūs ir amoralūs, bet ko norėti iš nusikaltėlių. Literatūrinis audinys netikėtai poetiškas, su daugybe nutylėjimų, vidinių dialogų, jausminių kontekstų, alegorijų; ypač žavėjo nuolat Atoną lydintis pragariškos tamsos ir niaurumos kontrastavimas su tyru ir ryškiu, dar vaikystėje į širdį įsidėtu, jausmu.

Pierso Anthony romanas „Chtonas“ drąsiai gali būti vadinamas kosminės operos meilės epu, savotiška tarpžvaigždine „Tūla“, nors turi epizodų, kurie primena brutaliąją, pamišėliškąją G. Bataille‘io sekso „terapiją“.

Dar vienas sužavėjęs epizodas — bekraštė Senosios Žemės biblioteka, kurios darbuotojas žino, koks turi būti jo profesijos profesionalas: „Geras bibliotekininkas randa knygą netgi tuomet, kai kompiuteris atsiduria aklavietėje.“

—–

Informacija apie knygą: mokslinis fantastinis romanas; iš anglų kalbos vertė Irmina Domeikienė. – Kaunas: Naujasis Eridanas, 2002. – 213, [4] p. – (Pasaulinės fantastikos aukso fondas; t. 233). – ISBN 9955-10-024-9

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.