Happy songs for happy zombies

Laisva vieta tuščia ilgai nebūna. Kol Slowdive sprendė savo egzistencinus klausimus, jų manierą pasigavo ne vienas, bet retam pavyko legendai prilygti ar ją pralenkti. Tarp tų retųjų turėtų būti minima grupė iš Sankt Peterburgo Pinkshinyultrablast, šiemet išleidusi debiutinį ilgagrojį „Everything Else Matters”.

Penkeriukė iš Rusijos groja jau septynerius metus. Tiesa, gimtojoje šalyje pranašu netapo, bet po keturtakelio EP „Happy Songs for Happy Zombies” 2009-aisiais, kolektyvas be skubos, atsidėję muzikavo, šlifavo, ir kai jau driokstelėjo, tai iš karto aidai pasklido nuo Japonijos (kurie turi net tris albumo bonus track’us) iki JAV ir Jungtinės Karalystės.

Ne vieno kritiko lūpose „Everything Else Matters” apibūdinamas kaip „geriausia, ką shoegze scena girdėjo per pastaruosius metus”. Labai nepasiginčysi, nors kol į darbą neįsijungia Meilė (Люба), visuma primena „vieną iš tų”. Bet su Liuba užu vokalo Pinkshinyultrablast virsta kažkuo magišku – lyg į iškreiptą Salvadoro Dali pasaulį būtų įžengusi nekaltoji Raudonkepuraitė.

Pinkshinyultrablast skleidžasi griežtomis mušamųjų ir gitarų partijomis, įvilktomis į švelnesnį sintezatorinį ir vokalinį apvalkalą, kuris sukuria kosminę aurą, ištirpdinančią belekokią materiją. Ir nors Liubos vokalas – nepagaunamas ir tekstiškai sunkiai identifikuojamas, „Everything Else Matters” turi superinį garso suvedimą, kuriame galima kiekvieno instrumento kiekvieną partiją pasidėti į atskirą lentynėlę. Šis, detalumo, bruožas tokio stiliaus muzikoje pasitaiko labai retai.

Žodžiu, visi šios grupės nariai mėgsta My Bloody Valentine ir Stars of the Lid, o aš mėgstu Pinkshinyultrablast, kurie šiemet įrašė geriausią shoegaze’o albumą. Ištirpkit.

https://www.facebook.com/Pinkshiny/timeline