Pojūčių teatro spektaklis „VANDUO AKMUO GELUONIS“ (rež. Karolina Žernytė“)

Keistas sutapimas, jog paskutiniai trys mane nustebinę (gerąja prasme) spektakliai yra iš Klaipėdos. Pirmasis – „Smėlio žmogus“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė), kitas – vasarį „Apeirono“ teatro gastrolių metu  Vilniuje pristatyti spektakliai OKT repeticijų salėje, ir paskutinis – praėjusią savaitę Klaipėdos jaunimo teatro (bendras darbas su rež. Karolina Žernyte ir dramaturgijos konsultantu Kristupu Saboliumi), rodytas pojūčių teatro spektaklis „AKMUO VANDUO GELUONIS“.

Atrodo, uostamiesčio atmosfera sudaro tinkamą terpę gimti unikaliems, nišiniams teatro projektams, kurie geba stebinti net viskuo persisotinusius, reiklius sostinės žiūrovus.

Taigi – apie pojūčių teatrą. Pirmiausia, kiek žinau, tai pirmas tokio pobūdžio teatras ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Šio eksperimentinio teatro įkūrėja Karolina Žernytė važinėja po kitas šalis, organizuoja kūrybines dirbtuves ir stato pojūčių teatro spektaklius, kuriuose gali dalyvauti ir neregiai. Žernytės spektakliuose galima dalyvauti dvejopai: būti tuo neregiu, kuris spektaklį tik jaus savo kūnu, girdės, užuos, lies, ragaus, arba būti matančiuoju, stebinčiu „akluosius“ žiūrovus ir aktorius.

Šįkart man pavyko patekti tarp šešių laimingų savanorių „neregių“ (beje, tarp jų buvo ir trys tikri silpnaregiai), aplinkui kuriuos ir su kuriais buvo kuriamas pagrindinis spektaklio veiksmas.

Tikriausiai supratote, kad įspūdžiai apie spektaklį priklauso ir nuo to, kuriai žiūrovų grupei būsite priskirti. Šįkart aš apie TĄ dalį, kurią pavyko pajausti ir išgyventi „neregio“ kailyje.

Šeši atrinkti savanoriai buvo išvesti į atskirą patalpą, kur mūsų paprašė palikti rankines, laikrodžius, nusimesti nereikalingą drabužių sluoksnį (jei tokį turim) ir nusimauti batus. Vietoj pastarųjų kiekvienas neregys gavo šiltų kojinių porą ir raištį akims. Aktoriai paprašė, kad kiekvienas pasistengtų maksimaliai atsipalaiduoti ir atsiduoti į rūpestingas aktorių, neregių vedlių, rankas, kurios netrukus mus išveda į veiksmo vietą.

Pačioje spektaklio pradžioje tau paliekamas fatališkas pasirinkimas – kaip laumės lėmė, ten tavo likimo siūlas veda. Tik tu pats renkiesi – paklusti likimui, žaisti su juo ar priešintis? Štai čia ir prasideda vaizduotės teatras – kiekvienam labai skirtingas, atsižvelgiant į tai, kiek leisi visam tam tave valdyti, kiek norėsi gudrauti, protauti, kontroliuoti situaciją ir pan.. Aš nusprendžiau pasiduoti, nesipriešinti, leistis tekėti šiai teatro magijai per visus mano jutiminius organus ir tikrai nepasigailėjau.

Nežinau, kiek galiu pasakoti spektaklio turinio detalių, bet pasakysiu tiek, jog tikrai buvo momentų, kai jaučiausi ne žmogumi, o persikūnijusi į gyvūną, augalą ar mitologinę būtybę, įklimpusią miško samanose (tikrų tikriausiose!!!). Buvo akimirkų, kai atrodė lyg esu kituose gyvenimuose, sklendžiu kosmoso erdvėmis, galėjau jausti gimimo ir mirties momentą (su krentančiais ant manęs žemės gumulais, degančio mano kūno pelenų kvapu). Mano rankos kūlė grūdus, verpė linus, nosis uodė miškus ir pievas, vestuvinių apeigų midų, ausys girdėjo laumių užkalbėjimus, paukščių čiulbesius, protėvių šnabždesius.

Daugiau nebetęsiu, nes tai buvo mano asmeniška vaizduotės kelionė. Mano minėti archetipiniai simboliai pasirodė labai ryškūs ir aiškūs, bet tikiu, jog kiti „neregiai“ spektaklį išgyveno kitaip, klajojo po kitas galaktikas nei aš, buvo ir tokių (po spektaklio dalinomės įspūdžiais su žiūrovais), kurie tik ir galvojo kaip čia atsilaikyti nepasidavus toms laumių ir kaukų pinklėms, kaip čia juos pergudravus ar „sumaišius“ kūrėjams kortas.

Šį spektaklį prilyginčiau meditacijai, tik čia po pasąmonės klodus švelniai už siūlo vedžioja (tiesiogine prasme už siūlo VEDŽIOJA) nematomos mitologinės būtybės, kurios įvairiomis priemonėmis (kas buvo naudojama aš tikrai nežinau, tam reikėtų pamatyti spektaklį dar kartą, tik kaip reginti žiūrovė) padeda tau prasibrauti į ten, ką esi pamiršęs, iš kur atėjai ir kur kada nors išeisi.

Tad patarimas tam, kuris dar tik eis į šį spektaklį,- jei jau papulsit tarp tų šešių laimingųjų neregių, bent jau pasistenkit atsiduoti tam, kas su jumis vyksta, nebandykit protauti, gudrauti (ypač tai būdinga vyrams), nes kitaip būsite tik be reikalo užėmę šią ypatingą dalyvio vietą.

O pabaigai, sveikinu šio spektaklio kūrėją ir visą trupę su tuo, kad einat dar nepramintais kitų takais, kad sugalvojot būdą, kaip prasiskverbti į žiūrovų sąmonę kur kas giliau nei visos kitos teatrinės priemonės , kad esate unikalūs ir svarbiausiai, kad visa tai TIKRAI veikia.

AČIŪ už unikalią patirtį!

Artimiausi spektakliai Vilniuje bus  rodomi balandžio 21d. 17.00 ir 19.00 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

4 komentarai

  1. Man prieš metus teko būti vienam iš pirmųjų Naujosios operos akcijos NOA organizuotų „Confessions” seansų, ten vaizduotę buvo užvaldžiusi muzika ir kiti pojūčiai, tad įtariu kad kone meditaciniai potyriai kažkiek gali būti panašūs :) Kūrėjos, dabar jei neklystu ir Auksiniu scenos kryžiumi įvertintos. Mano aptarimas čia, paskutinėje teksto dalyje – http://literaturairmenas.lt/2015-05-08-nr-3520/2522-muzika/3994-ruta-siugzdaite-girdimu-spalvu-sinestezija

    Galiu tik pritarti,kad tokie potyriai tamsoje tikrai labai paveikūs :)

    1. ‘Smėlio žmogus’ režisierė Gintarė Radvilavičiūtė yra Klaipėdos lėlių teatro meninės ir edukacinės programos vadovė. Įtariu, kad būtent dėl to Jurga rašydama šią apžvalgą paminėjo, jog spektaklis atkeliavęs iš Klaipėdos, o jei detaliau- užaugęs iš Klaipėdoje susiformavusių šaknų. Kad ir kurio miesto teatras užsimanytų spektaklį rodyti, be režisieriaus idėjų nebūtų spektaklio.
      Marta, dėkui kad skaitai mūsų apžvalgas ir mąstai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.