Penki metai — ne jubiliejus. Labiau tokia pusėtina sukaktis, iš anksto pasižymėjusi trijų didelių vardų atšaukimu ir įspėjimu, kad reikia tikėtis lietučio ir tešlyno. Bet čia ne a.a. (duok, Dieve) B2G, o Positivus, traukiantis kaip narkotikas ne tik muzika ir žybsinčiomis prožektorių lempomis pušų apsuptyje. „Posituvus“ siurbia ir stebina savo pozityvumu: užmynei ant kojos ar stumtelėjai besibraudamas per minią, užvirtai neatlaikęs gravitacijos, apliejai alumi ar nevaldoma šlapimo srove — ne bėda. Burbtelk „it‘s Positivus, be Positivus, i‘m Positivus“, ir tu, lyg gavęs indulgenciją, gali irtis toliau per minią.

Ūpo nenumušė net kaimynų kelių remontai, veik prilygstantys lenkų „geležinkeliams“. Matyt, dėl tokio požiūrio latviams krizė didesnės žalos nepadarė. Pirkinių, kurių festivalio teritorijoje apstu lyg Akropolio gatvėse, kainos trigubai užkeltos, bet prekystalių šturmas neleido į tai gilintis. Ėmėm kažką vartojamo ir traukėm nuo scenos prie scenos.

Pradžią padarėm prie Alinos lyrikos, katra man pasirodė baisiai ne openairinė ir ne festivalinė, bet pagal skambėjimo laiką puikiai tiko besirenkančių žmogelių fonui. Su tuo fonu ir traukėm apžiūrinėti kopiančių į „Everestą“, krintančių iš hamako, desperatiškai bandančių sulįsti viens kitam į gerklę, darančių meną dėl meno, mergaites turinčias savą požiūrį į festivalį, šokančius robokatinus, nepaklususius draudimui naktį nesimaudyti, juolab nelakstyti toi-toj‘ų stogais.

Kaip bepažiūrėsi — absoliutus pozityvas. Tokiam net muzika nebūtina. O jos, šiokios tokios, buvo.

Yoav, kažkodėl man susiasocijavęs su latvišku gymiu, tuštoku fonu nepavergė, bet mergikėms patiko, o, kadangi savais talentais nežibėjo rinkosi tinkamus koverius, kurių priekyje Pixies „Where is my Mind”.

Pirmą kartą matyti gyvai Brassbastards (ei, ten pusė „Saulės kliošo”) grojo kibiai, ypač veždavo d‘n‘b properšos, bet ilgiau dvidešimt minučių dėmesio neišlaikė.

Vietinės žvaigždės Gustavo nematėm, bet viena ausim girdėjom, kad hiphoperiai daugiau pasakojo anekdotus, nei repavo.

Tada atėjo tad laikas skausmui. Ir dabar štai per jūtūbę stebiu ką išdarinėjo Hurts. Kažkaip praleidau šitą momentą, už kurį būčiau pridėjęs vieną taškelį. Iš esmės buvo nuobodu. Sceninis įvaizdis nugvelbtas iš amžinatilsio Falco, bet saldumas ir lyriškumas neskaniai dvelkė Ronan‘u Keating‘u, taikančiu į verksmingas paaugliškas širdeles. Nesuprantamas man šitos grupės fenomenas, bet pilnai pateisinu kolegą, po fest‘o sukusį į Rygą pirkti Falco „best‘o“.

Redaktorius teko gyvai matyti jų brendimo pradžioje. Buvo visiškas pfff… Dabar gi kompanija, pakvietusi stebėti juos pro fotoaparato objektyvą, užbaigė vakarą kaip dideliausios žvaigždės. Ir tikrai: skambesys atidirbtas, nebe toks tuščias, tobulai tinkantis didelei erdvei, kurią užpildė muzika ir stipriu vokalu. Playlisto pagrindas – gitarinio laikotarpio hitai, nors buvo įterpti keli nesusipratimai iš „In This Light and on This Evening“. Tiesa, gyvai jie susivirškino visai kitaip: net, sakyčiau, skambėjo pakankamai klausomai ir prašėsi grįžus iš naujo įvertinami studijos įraše. Šypseną kėlė vokalisto gitarų kaitaliojimas: dažniau, nei jomis grojo.

(O čia toks pažįstamų sms‘inis dialogas, cituojamas iš neblaivios atminties:
– Nu, kaip redaktoriai sugrojo?
– Ahujienai gerai nuskambėjo. Profesonaliai, erdviai kaip Koldplėjai.
– Tai šūdas. Man Koldplėjai nepatinka.)

Kitą dieną po vietinių Satellites LV (būtų nuostabu jei bent vienais metais jų ten nebūtų) King Charles smagiai pradėjo šeštadienį iš tikrųjų. Regiukas virstantis psychodeliniu šėlsmu varė iš proto. O ir pats karalius buvo tikras beprotis. Kolegos, snobai melomanai, apkaltino jį debiliškais tekstais, o man patiko. Vietoj prastučių Alcoholic Faith Mission keturių cd geriau būtumėt paėmę vieną King Charles albumą. Tekstams pastudijuoti. Va, karaliaus kartojamą “fire, fire” iki šiol pamenu, o “alkoholikai” per porą dienų visai išgaravo kaip senas pahmielas.

Chapel Club priminė tik pradėjusius muzikuoti Editors’us. Blanku, tuščia, pilka. OK GO buvo kiek rimčiau, bet kaip buvo, taip ir liko man neklausoma, tik turinčia superinių vaizdo klipų ir mokančia smagiai bendrauti,  grupe.

I love You scenoje užgroję mūsiškiai Colours Of Bubbles nepasišiko. O groti jiems turėjo būti malonumas, nes prapliupęs lietus mažą palapinę greit pripildė besiblaškančių dvikojų. Vieno, daug alaus vartojančio, vilniečio nuomone, tai buvo scena, kurioje pasirodė geriausios festivalio grupės.  Mano manymu, tai buvo scena, kurios garso operatorius klausytoją išsamiausiai supažindino su savo darbo specifika (žiūrėti foto dešinėje).

Lauktieji Glasser nuramino ir užliūliavo, nors scenoje atrodė juokingai varganai.

Mark Ronson & Business Intl. pasitiko smagiu, visus pavergiančiu „Valerie“, kurį, žinoma, skėlė ne vyno namų šeimininkė, o Rose Elinor Dougall. Po visiems žinomo hito sekė dar keli normalūs gabalai, katruos Markas netrukus pakeitė neskaniu plokštelių sukimo menu. Jo paskatą palikti drėgną pievutę  mielai priėmiau ir palikau didžiąją sceną iki James.

Džeimsai, kaip ir žadėta, buvo. Buvau su jais nuo iki. Ir net ne pikta, kad dėl šitų vyriokų, pavariusių visu pusvalandžiu ilgiau nei tikėtasi, net ausies krašteliu neišgirdau Beach House (nors galėjo organizatoriai pastarųjų trumpu pasirodymu užpildyti tuščią tarpą po James). Tim Booth turi fantastišką balsą, moka juo svaiginti, kaip ir šokti, antai gi ir įeiti į klausytoją, prašydamas ką nors pasakyti. Tą ilgumą, matyt, įtakojo momentas, kai minia, net neprašoma per „Sit Down“ pliaupiant lietuj susėdo ant pažliugusios vejos. Šioks toks ablomas dėl jaunimėlio negebėjimo sudainuoti „Sometimes“ priedainio, bet visa kita buvo aukštumoj.

O čia staigmena tiek man, tiek, tikriausiai, kartu buvusiems: šventę gi per Royksopp‘ų finalinį gabalą vainikavo fejerverkai. Nematėm jų. Norvegai neprivertė trypti ir klykti beigi prie jų likti. Išėjom šiems net neįpusėjus.

Dar daug ką pamiršau, dar daug ko nepaminėjau. Pavyzdžiui, Tunng, kurie buvo penktadienio pažiba, paprastai, bet ne prastai prisitaikiusi prie širdžių plakimo ritmo. Mondo In Stereo ir Silence Music pasirodymo laikai paryčiais buvo tokie, kad nesu tikras, ar juos išvis kažkas regėjo. Netikėtais atradimais tapo Frankie & The Heartstrings ir Malcom Lincoln beigi latvių nežinojimas, kad šnapsas Latvijos kolonėlėj parduodamas tik iki dešimtos. Ir, žinoma, ta nuostaba, kad šis festivalis kelinti metai paeiliui šimtu procentų pateisina savo pavadinimą.

ps. Šiame tekste nebūtina spausti ant kiekvieno linko. Jeigu visgi spaudėte, nesipiktinkite ten nieko neišvydę, likite pozityvūs.

Foto: Raivo Vanags (išskyrus garso operatoriaus „nugarinę”).