POSITIVUS 2017 (nuotrupos)

Atvykti galėjau tik antrą dieną, tad bendruomenė natūraliai pasitiko su laukta replika: „Ko čia atvarei? Piksiai buvo vakar.” Ir dar paporino, kad buvo labai gerai, su non-stop grojimu ir jokio komunikavimo su publika, tik su dėkingu nusilenkimu „ant galo” ir po to buvusia baisiai šalta naktimi palapinėse. Gal ir melavo dėl „ant galo” – jau nesužinosiu.  Nebuvo tuo momentu svarbu, nes reikėjo suktis, statyti palapines, pasislėpus nuo žmonų gerti alų, ganyti vaikus ir su visais persimesti žodeliu, įterpiant mintį, kad, kaip ir visi, atvarėm tik dėl Elės.

Bet iš tikro sukomės ir dėl to, kad dienos šviesoje dar norėjome spėti apturėti epinį Kamasi Washington. Spėjome. Ir ta džiazinė valandėlė nušlavė visus kelionės nuovargius ir erzelius. Pastebimai sumažėjęs festivalio lankytojų skaičius leido be pastangų atsistoti arti scenos ir mėgautis tais keliais kūriniais, kuriuos spėjo Kamasi kompanija padovanoti per trumpą festivalinę programą. Kamasi’s leido pasireikšti visiems muzikantams, trombonistas net atrodė turįs veiklos daugiau, nei pats lyderis. Pučiamųjų pastiprinimui prisidėjo ir Kamasi tėvas Rickey Washingtonas ir supūtė fantastišką „Cherokee” variaciją. Tuo praktiškai man vienuoliktasis Pozitivusas ir baigėsi. Rhye vėlavo, nes nesugebėjo laiku pasijungti laptopo ar topliapo, o ir pasijungę nesugebėjo dėmesio išlaikyti ilgiau kaip dvi dainas. Austra dažnai pjovė pro šalį ir rodė nereikalingą dirbtinį energingumą, tad teliko sulaukti Elės, nes žinojome, kad tik tada ištirps eilės prie maisto kioskelių ir bus galima ramiai paragauti soliankos ir kitų nesveikų subproduktų. Tokia strategija suveikė šimtu procentų – naktinis maistas buvo suvartotas sparčiai ir prie pustuščių stalų, o diena tradiciškai baigėsi kempinge su nol’septyni žemaitiškos samanės, kuri per kelias valandas daug išgrynino ir atvėrė. Vieni įdomesnių ir kiek susiję su Positivus atvartų būtų tie, jog skelbiama, kad Unkle viename Lietuvos festivalyje turėtų ne dydžeisetauti, o atlikti gyvą programą, ir tas, kad neskelbiama, bet šiemet mus dar turėtų nudžiuginti Lambchop koncertas.

Paskesnioji diena prasidėjo ilgu poguliu sekliame Rygos įlankos vandenyje, kur bangelės užliūliavo iki sapno, ir eilinį kartą, matant dideliame katile kepant kiaušinienę, supratau, kad tikrai buvo verta trenktis iki tos stebuklingos vietos ir tų stebuklingų, kasmet susirenkančių tų pačių ir kelių naujų žmonių. O festivaline prasme diena nebuvo stebuklinga. Jose Gonzalez, kaip ir buvo galima spėti, atliko solo programą – akustiškai brazdino nuo pagrindinės scenos ir leido lankytojams relaksuoti ant žolytės. Dauguma tekstų buvo girdėti, bet plaukė viena linija ir pasiklydo tarp pušų, kurios šnekėjo man, kad toks amplua gali sužavėti nebent prisiekusius fanus. Aš tokios priesaikos nedaviau, tad galėjau ramiai grįžti prie jūršarkių fotografavimo.

Pastarasis užsiėmimas kiek užsitęsė, tad The Lumineers bemačiau pusikę. Šaunūs, smagūs vyrukai, kiek per daug užsiciklinę ant lyrikos ir mergaičių vardų tekstuose, bet kai paima greitesnį ritmą, tai savo folkroku gali nesunkiai išjudinti festivalio publiką. Mew pasirodė per daug statiški ir per daug juodi, be norėto bent krislo šventiško žavesio. Vienok gyvo pasirodymo sausumą skaniai vainikavo tobulasis „Comforting Sounds”. Su festivalio epilogui paliktais Alt-J buvo viskas ok, bet… tai ne festivalio kulminacinė grupė, ir nors buvo kas cypteldavo prasidėjus vienam ar kitam gabalui, aš norėjau bent lašo rokenrolo, draivo, o ne LEDinio efekto ir sterilios muzikos.

Žodžiu, muzikine prasme Positivus’17 nebuvo stebuklas, bet linguojančios kempingo pušys, laužas, su aplink susispietusiais prie paskutinės dar gyvos planšetės mažaisiais, naktinis stalas, apsėstas trumpam atsipūtusiais nuo išgyvenimo nerimo vyresniaisiais, ir kažkur užu aštuonerių kilometrų dunksintys paskutiniai, mus čia subūrusio, festivalio aidai, sakė, kad į šitą vietą dar sugrįšime. Net jeigu Positivus’as ir nebevyks. Gi svarbu su kuo, o ne su kokia muzika.

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “POSITIVUS 2017 (nuotrupos)

  1. Dalyvavau paskutinėje dienoje, susigundęs trigubu paketu:
    1. J.Gonzalez – matyt būsiu tas prisiekęs fanas… Norėjosi gal tik kiek daugiau tamsos ir intymumo, bet vistiek žiauriai miela ir malonu.
    2. Mew – įspūdis toks pat kaip Ovidijaus. Tiesa, žmonai, iki tol jų nepažinojusiai, tapo atradimu. O aš dar pridėsiu dėl „Comforting Sounds” – tai buvo apskritai vienas geriausių kada girdėtų koncertų closer’ių.
    3. Alt-J – nors šiųmetis albumas yra kažkoks nesusipratimas, bet, pasirodo, ir seniai girdėti ankstesni kūriniai nebėra tokie jau faini… Pamenu, kažkada teko skaityt vertinimus, kad jie yra silpni gyvuose koncertuose, tai… Nesulaukiau pabaigos (nors ir ne savo noru), bet negaila.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.