Positivus festivalis. Latvija, Salacgriva liepa 27-28.

Latviją aš myliu ne tik dėl daugiau nei 300 km besitęsiančio pajūrio, Rygos bokštų ar tiesiog dėl „važiuoju ir prigriūnu kur noriu“ keliavimo būdo. Tiesiog ten groja gera muzika.

Į festivalį atvykau prieš geras tris dienas. Tikėjausi pagulėti prie jūros, įsijausti ar galiausiai pailsėti nuo…poilsio. Dėl nesibaigiančios audros laukimas prailgo, tačiau buvo verta.

Pirma diena.

Buvo gana baugu, kai tik prasidėjus festivaliui ir užgrojus pirmosioms vietinėms grupėms, prie scenos dėmesį muzikai rodė, nesumeluosiu, apie 10 žmonių. Tačiau vakarop, kai jau gerokai įsilijo, didžiojoje scenoje pasirodė Badly Drawn Boy ir tada minia gerokai padidėjo. Taip, tai tas pats apkūnus vyrukas su močiutės megzta kepure. Ilgaplaukis barzdyla, tarsi koks metafizinis sandėlininkas, iš Mančesterio pramoninio rajono. God bless you all, you‘re standing in the heavy rain, – pasisveikino „meškinas”, kaire ranka laikydamas Guiness bokalą, o dešine spausdamas gitaros grifą. Man patinka, kai scenoje stovi tiek žmonių, kiek reikia, ne per mažai ir svarbiausia, kaip teko įsitikinti The Concretes atveju, ne per daug. Bardas pagrojo apie valandą, tiesa, daugumoje dainas iš naujausio savo darbo, tačiau hitų taip pat nepagailėjo. Buvo gana laisva stovėti negausioje publikoje, susimojuoti ir persimesti su atlikėju viena kita replika. O už jas netoliese stovinčiam latviui Badly Drawn Boy padovanojo lūpinę armonikėlę. Vos liesdami stygas ar barbendami į klavišus bei metalofono geležėles vyrukai privertė užmiršti, kad per nugarą bėga lietus, o kojos tuoj tuoj prasmegs į purviną žemę. Gryniausias nuoširdumas ir jausmas, tarsi klausytumeisi muzikos ne po atviru dangumi, prie didelės scenos, o kaip, mėgstu sakyti, savo virtuvėje.

Žvilgterėjus į laikrodžius ir įsitikinus, kad festivalio rengėjai laikosi grafiko, netrukus jau sveikinomės su Brett Anderson. Jį įšrinkome festivalio nugalėtoju kategorijoje „Bretas Andersonas“, nes vaikinas atrodė pritrenkiančiai – soliarizuotas veidas, per kilometrą šviečiantys balinti dantys ir, žinoma, nuostabūs plastiški judesiai. Atrodė, kad jis mėgavosi ne tik publikos dėmesiu, tačiau ir pats savimi. Jo muzikos skambesys niekuo nesiskyrė nuo Suede, tad net jei tai ir duoklė mums, tebūnie, aš mielai padainavau su juo Trash, Beautiful Ones, ar galų gale Saturday Night. Žinoma, tarp šitų hitų įsipynė ir naujos dainos iš solinio albumo. Nepasakyčiau, kad jose trūksta „kažko tokio“, tačiau lengvas nusivylimo jausmas neapleidžia. O gal tai tik dėl to, kad jis tebenaudoja Suede sėkmės formulę. Kaip bebūtų, kaip įtartinai Brett‘as neatrodytų (nutarėme, kad koncerto metu jis buvo „ant kažko“), širdies į savo šou jis įdėjo ir dar kurį laiką atsisveikindamas sau kumščiu trankė į krūtinę. Priminsiu tik, kad Latvijoje jis groja jau antrą kartą.

Mumij Troll buvo pirmojo vakaro „vinis“ ir manau, teisėtai. Ką tik išleidę naują albumą, kuriuo šiek tiek reabilitavosi po Mergers and Acquisitions, prieš publiką jie stojo su nauju skambesiu ir su ta energija, kurią kadaise generavo Točno Rtut Aloe turo metu. Sugrojo beveik visas dainas iš AMBA albumo ir, žinoma, daug ką jau žinomo ir girdėto. Supratau, kad scenoje šie keturi vyrukai sugeba savo muziką vartyti kaip tik nori. Geležinis bosas ir virtuoziškai valdoma Juros Calerio gitara. Jei kas atsimenate MT per šiūmetinį pasirodymą Vilniuje, tą koncertą galite ramiai užmiršti, ten grojo tikrai ne MT. Žinoma, vietoj Delfiny jie galėjo pasirinkti kokią kitą dainą (kiek gi galima), tačiau pasirodymą vertinu labai gerai. Jau vien dėl to, kad per kiekvieną naują turą jie sugeba savo muziką pateikti nauja koncepcija, įvaizdžiu ir skambesiu. Šį kartą tai sunkaus roko siautulys, aštrus ir stiprus garsas. Antra valanda nakties ir išties gerokai viršyti lūkesčiai.

Antra diena

Kaip pastebėjote rašau tik apie pagrindines festivalio grupes. Ne tik dėl to, kad vargu ar kam įdomu skaityti apie keliolika Latvijos grupių ar prostitutę Tanel Padars, tačiau ir dėl to, kad taupydami jėgas, antrą dieną į festivalį atėjome į vėlyvą pavakarę. Mačiau kaip suvenyrų palapinėje kažkas išdėliojo pardavimui The Concretes albumus ir jau ketinau kelis jų įsigyti, tačiau vidinis balsas pakuždėjo, kad prieš tai geriau būtų jų įdėmiai pasiklausyti. Ačiū mano vidiniam balsui, nes taip ir nesupratau kur vokalistė Maria mokėsi dainavimo ir kam jų muzikoje be gausybės instrumentų reikalingos trys elektrinės gitaros. Kaip pasakė Clandestino, The Concretes – tai tas pats kaip Gintarė Karaliūnaitė (ji bent dainuoti moka) nutarusi pagroti roką. The Concretes pasirodymas buvo tikrai nuobodus, dainos vienodos ir perkrautos instrumentų. Kas patiko – tik vokalistės plaukai ir be galo seksualus švediškas akcentas. Ji žodį „love“ taria kaip „lIOvF“.

Po The Concretes atėjo Stereophonics ir ramiai, užtikrintai nunešė visiems stogus. Taip pat energingai, kaip ištroškęs atidarai butelio kamštelį. Daugumoje jie grojo naujas dainas, atrodė puikiai, savimi pasitikintys ir žinantys ką daro. Jei nepatinka, neklausykit, maždaug tokia žinia ėjo iš grupės, tačiau man patinka. Ir tai, ką girdėjome, patiko visai tūkstantinei miniai. Nors ir nežinodami žodžių visi pagaudavome tekstus nuo antro priedainio ir kaukėme kartu su Stereophonics. Dar kartą, tai – grupė, kuri puikiai groja gyvai ir kuri nesigėdytų į užpakalį įspirti broliams Galagheriams. Enjoy James, – atsisveikino Stereophonics, leidę pasijusti vos ne Glastonbury lygio festivalyje.

O James mes vėliau pavadinome reiškiniu, tikrai ne grupe. Tim Booth tikriausiai savo išvaizda, plastika ir gėriu žibančiomis akimis, kurias neabejoju, tikriausiai įžiūrėjo net toliausiai stovintys, pritrenkė ir paguldė ant menčių. Net autorius, klausydamas Say Something bandė praryti teniso kamuoliuką įstrigusį gerklėje. Pusė pasirodymo buvo sustatyta iš Seven ir Laid albumų dainų, dar šis tas naujo (jie rengiasi išleisti albumą) ir pabaigai nuostabi She’s a Star versija. Tai buvo pats jaukiausias ir gražiausias pasirodymas, kurį man teko matyti. Koncertas atvirumu ir nuoširdumu prilygo nebent prieš keliolika metų Profsajungų Kultūros Rūmuose matytus The Band Of Holy Joy. Gal pasakysite, jog tai pataikavimas publikai, kuomet Tim Booth pasirėmęs ant apsauginių pečių sudainavo dainą, tačiau nei mes, nei jis negalėjome vieni nuo kitų atitraukti žvilgsnio. Jautėmės tarsi per hipnozės seansą, o jis regis džiaugėsi, kad kažkur Dievo pamirštame užkampyje šitie žmonės dainuoja kartu su James.
Verta paminėti jų bendravimą ne tik su publika, tačiau ir tarpusavyje. Kai kas nors iš narių atlikdavo solinę partiją, kiti į jį žiūrėdavo ir palaikydami šypsojosi, o kai jie susipainiojo ir pradėjo groti ne tą dainą, viskas virto vos ne puikiu jam session.

Festivalio faktai:

Tikslus laiko grafikas, gausus maistas, judėjimo laisvė, nuostabi pušimis apaugusios pakrantės gamta ir … nei vieno policininko. Muzikos garso kokybė – nepadoriai tobula!. Tiesa, suvenyrų pasirinkimas gana menkas, tačiau porą parsivežiau – James marškinėlius ir šiek tiek erzinančią slogą.

fb-share-icon

13 komentarų apie “Positivus festivalis. Latvija, Salacgriva liepa 27-28.

  1. Ir vėl puiki apžvalga. (y)
    Po openerio turiu galvoje…

  2. priestaravimai:
    – tikslus laiko grafikas (mazdaug pusvalandzio tikslumu)
    – tukstantine minia (nebent tik per james)
    nuogastavimai:
    del neitiketinai mazo ziurovu skaiciaus (idomu butu suzinot oficialia statistika), bijau, sis festivalis gali buti pirmas ir paskutinis. tfu, tfu, tfu.

  3. Genialus festivalis. Šokiruojančiai geras festivalis. Labai taikli ir recenzija. Nesutikčiau nebent:

    – Praleistos Malcom McLaren paskaitos :) Na, ir DJ Lethal diskoteka…
    – Latvių grupių buvo tikrai labai gerų… ir gerai įgarsintų (Goran, Satellites etc)
    – Stereophonics grojo tik tris tikrai naujas dainas, bet kokias – „Bank Holiday Monday”, „My Friends”, ‘It Means Nothing” – šita bus arba pasaulinis hitas arba pasaulinis dugnas :)
    – Pabaigoje buvo… „Getting Away With It All”…

    Jei ir kitąmet… vilčių galbūt dar yra…

  4. naujas, turejau galvoje ju paskutinio albumo dainas… 2005 nu a ka…ir dar DEVIL buvo, uuuu!

    Del McLaren gailiuosi truputi…be abejo turejo buti gerai, nors abejojome ko jie ta senoli tamposi po Latvijos kaimus. Kita vertus nebebuvo jegu tasytis diskotekoj.

    Latviai Patiko MOFO ir Hospitalu Iela irgi.

  5. McLaren biski nesamone buvo, kaip kaimieciams jis ten pamokslavo…

    Paziurejau nuotraukas, deja tik viena juokingai isejo… Kur atsiust?

  6. Na, kiek teko skaityti, organizatoriai patvirtino, kad festivalis bus kasmetinis. Kadangi tai nėra Lietuva, žmonės supranta, kad pirmaisiais metais pasakiško pelno iš tokių renginių tikėtis negalima. Festivalyje apsilankė 6500 žmonių, o tai nėra toks jau blogas rezultatas, žinant, kad organizatorių tikslas – pasiekti 10000 galvų 2009-aisiais.

    Galima rezervuoti vietas pas Dacę kitiems metams. Pas ją gi „labai daug žmonių” :D

    O tuo tarpu 09.25 – De Phazz, 09.26 – Faithless. Emigruosiu.:-(

  7. Man irgi parase, kad kitamet bus…

    Šįmet tikrai 6500 nebuvo, čia nebent su visais Salacgrivos gyventojais ir tais, kur į šalimais esančias kapines buvo atvažiavę. Bet who cares…

  8. DE PHAZZ 09 28 koncertuos Vilniuje. Derėtų reemigruoti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.