Susidomėjau vienoje interneto svetainėje perskaitęs interviu su šia grupe, kur jų pavadinimas buvo pastatytas šalia Beach House ir jie buvo įvardinti užgimstančiais naujaisiais dream pop karaliais. Skambu, ar ne? Su sąlyga, kad ši trijulė dar yra ir skandinaviškos kilmės – kas visada uždeda išankstinį pliusiuką vertinime – nepatikrint negalėjau. O albumas, pasirodo, buvo išleistas dar vasaros viduryje. Še tau ir karaliai, apie kuriuos niekas nežino… Vienaip ar kitaip, kviečiu su jais susipažinti, nes albumas tikrai malonus.

Asociacijos su Beach House, žinoma, todėl, kad groja vien sintezatoriai ir skamba vien moteriškas vokalas. Tačiau, sakyčiau, čia panašumai ir baigiasi. Na gerai, dar tos dominuojančios minorinės natos. Bet čia karts nuo karto suskamba ir kiek linksmesnė melodija. „We Raise Our Hearts“, „Plastic Panorama“, „Supreme“ – jau ir visas trečdalis albumo kiek nuotaikingesnėse gaidose.

httpv://www.youtube.com/watch?v=GB2dik1xahs

Bet svarbiausia, jog albumas vistiek skamba vientisai, ir žemo, ramaus vokalistės užduoto tono vedamas klausytojas gali tiesiog mėgautis maloniu liūdesiuku (nes tiktai liūdesy – sielos džiaugsmas). Nežinau, gal čia žanro ypatybė, bet muzika skamba, gali sakyti, netgi primityvokai. Tačiau todėl ir stebuklingas dalykas ta muzika – nežinai kada ir kur atrasi tą kažkokį cinkelį, kuris oplia ir užgauna sielą. Taigi, mane užgavo. Štai pavyzdžiui saksofonas. Nelabai aš jį mėgstu (turbūt reikia dėkoti dar dar nuo vaikystės jo sinonimu tapusiam Kenny G.). O Postiljonen šio instrumento garsą įkomponavo taip, kad kaskart jį išgirdus iš malonumo nugara nubėga šiurpas – „Intro“ šia prasme tik kiek paerzina, leisdamas paspėlioti kas bus toliau, o pabaigai paliktas „Atlantis“ – tikras desertas.

httpv://www.youtube.com/watch?v=RTzbPQogrU0

Nuostabus garso takelis nostalgijoje braidantiems svajokliams.

Taigi, aš sau jau padariau malonų atradimą, kviečiu ir Jus.