Prancūzų kino festivalis ŽIEMOS EKRANAI.

2010 metų „Žiemos ekranų“ tema/programa yra ČIA.

20 vnt. k/f „Žiemos ekranai“ filmų sausio 22 – vasario 8 d. aplankys Vilniaus, Kauno ir Panevėžio gyventojus, tad jau pats laikas susipažinti su programa – visų filmų vis tiek nepavyks pamatyti, tad verta atsirinkti.

Žinoma, geriausias variantas yra sekti „gyvus“ atsiliepimus festivalio metu (mes, kiek pavyks, irgi juos darysim), bet preliminariai žiūrim ką turim. Programa šiais metais 50/50 susideda iš naujų/senų filmų, tad retrospektyvą palieku kitai dienai ir dabar permeskim akim naujienas, tad pradžiai plačiau apie festivalio naujienas, o retrospektyva, deja, man šį kartą iš anksto neįkandama. Filmai stiprūs, bet nežinomi, tad teksto pabaigoje tik organizatorių informacija, o savo nuomonę pasiliksiu tam kartui, kai juos pamatysiu kino teatro ekrane.

***

Iš naujienų labiausiai į akis krenta „Raudonojo baliono kelionė“. Užvedęs temą „Geriausi 2008 metų filmai“, permečiau akimis gerą tuziną kritikų metų geriausiųjų sąrašų ir, nepaisant to, kad dauguma jų atstovauja JAV leidinius, Hou Hsiao Hsien filmas paminėjimų skaičiumi nusileidžia tik Europoje gimusiam „4 Months, 3 Weeks and 2 Days“, bet eina greta „Gomorrah“ ir „Gala“ festivalyje rodyto švedų „Let The Right One In“. Tad jau vien vardan savišvietos šį filmą su už vaidmenį išgirta Juliette Binoche vertėtų pamatyti. Kita žvaigždė – Isabelle Huppert – pasirodo festivalio filme „Namai“. Abu jie puikiai krenta į aktualių filmų lentynėlę – ne todėl, kad kalba apie informacines technologijas, bet kaip tik atvirkščiai – vidinį žmogaus pasaulį, rūpesčius, baimes, požiūrį į gyvenimą.

Greta kritikų pagirto „Raudonojo baliono kelionė“ labiausiai norisi minėti „Parką“, kuris imdb lankytojų nuomone nusipelno 3.5/10 įvertinimo (tiesa, vos trisdešimt balsų), nors žiūrint trailer’į ir skaitant kritikų įspūdžius, panašu į labai atmosferinį, klaustrofobiškai atmosferinį, kiną. Žinoma, jeigu kine norisi pailsėti po darbo, tai eiti ten, kur sakoma „viso filmo metu jausiesi nejaukiai“, gal ir nevertėtų. Tokiu atveju reiktų užmesti akį į François Dupeyron (mums pažįstama iš „Korano gėlės“) filmą „Padėk sau, ir Dievas tau padės“ arba „Sodai rudenį“ (rekomendacija labiau dėl filmo žanro, negu iš esmės) bei „Prancūzija“.

„Kapitonas Ahabas“, kas yra Melvilio romano „Mobis Dikas“ ekranizacija, žada kiek kostiuminę istorinę dramą, dėl kurios aktualumo ir patrauklumo šiuolaikiniam žiūrovui nesu tikras, nors šalia jo, naujų filmų programoje yra dar bent trys juostos, kurios taip ir kabo tarp naujumo ir retrospektyvos. Visų pirma, nespalvotas Philippe Garrel darbas „Ties aušra“, kurį Lietuvos kritikai, matę filmą festivaliuose užsienyje, vadina žiūrovo kankinimu. Tada rytietiška ramybe dvelkiantis Nobuhiro Suwa darbas „Tobula pora“ bei dar vienas nespalvotas darbas – Samuel Benchetrit „Visada svajojau būti gangsteriu“, kupinas nuorodų į Prancūzijoje kūrusius kino klasikus.

Pilni filmų aprašymai ir trailer’iai yra žemiau, daugiau informacijos apie festivalį – žemiau už žemai:

„Raudonojo baliono kelionė“ (Le Voyage du ballon rouge)

Rež. Hou Hsiao Hsien

httpv://www.youtube.com/watch?v=Org92PjWBKc

Siuzana stato naują spektaklį lėlių teatre. Jos septynerių metų sūnų Simoną prižiūri studentė Fang Song, kuri filmuoja filmą apie raudonus balionus Paryžiuje. Vienas toks – didelis ir gražus – nuolatinis Simono palydovas.

Šis žymaus Taivanio režisieriaus Hou Hsiao Hsieno filmas – per ilgą režisieriaus karjerą tik antras nufilmuotas užsienyje. Filmą užsakė Orsė muziejaus direktorius Serge‘as Lemoine‘as, sumanęs apjungti šiuolaikinius kūrėjus ir praeities meno kūrinius kino filmų serijoje. Norint dalyvauti šiame projekte, režisieriams keliamas vienintelis reikalavimas – nors vienoje filmo scenoje parodyti Orsė muziejų. Pakviestas filmuoti Paryžiuje, mieste, kurio visai nepažinojo, Hou Hsiao Hsienas prisiminė savo mėgiamą Alberto Lamorisse‘o 1965 m. filmą „Raudonasis balionas“ (Le Ballon rouge), kuris ir tapo režisieriaus įkvėpimo šaltiniu. Sekdamas paskui Paryžiuje skraidžiojantį raudoną balioną, režisierius parašė paprastą istoriją apie labai užimtą lėlių teatre dirbančią Siuzaną (aktorė Juliette Binoche), apie jos sūnų Simoną ir jo auklę kinę Fang Song. Kino režisūros studentė Fang Song filme vaidina save. Kartu su mažuoju Simonu ji gaudo raudonus balionus savo mažyte kamerėle. Mama Siuzana teatre stato spektaklį pagal labai žymią Juan dinastijos laikų marionečių pjesę. Visi trys susitikę namuose dalijasi dienos įspūdžiais. Šiame filme, kaip įprasta režisieriui Hou Hsiao Hsienui, nėra tradicinės dramaturgijos. Čia svarbus akimirkos – spalvos, garso ar žodžio grožis. Kartais apima jausmas, lyg žiūrėtum dokumentinę juostą. Filmo scenos nerepetuotos, dialogai natūralūs, gimę tiesiog filmavimo aikštelėje. Hou Hsiao Hsienas kviečia žiūrovus į lengvai svaigią kelionę. Nors kelias ilgas – nuo Juan dinastijos laikų (XIII-XIV a.) iki šių dienų Paryžiaus.

„Namai“ (Home)

Rež. Ursula Meier

httpvh://www.youtube.com/watch?v=kTgoUuHPdns

Šalia nebaigto tiesti greitkelio stovi vienišas namas. Jame gyvenanti šeima ypač vertina atsiskyrimą nuo išorinio pasaulio. Vieną dieną tarsi griaustinis iš giedro dangaus greitkelis vis dėlto pradeda veikti ir sudrumsčia nusistovėjusią tvarką. Tačiau nei vienas šeimos narys nenori keisti gyvenimo būdo, o tuo labiau išsikelti.

„Namai“ – pirmas pusiau prancūzės, pusiau šveicarės režisierės Ursulos Meier ilgametražis vaidybinis filmas. Anksčiau ji dirbo režisieriaus asistente, o 2002 m. televizijos kanalo Arte užsakymu sukūrė gerų atsiliepimų sulaukusį televizinį filmą „Tvirti pečiai“ (Des épaules solides). Filmo „Namai“ idėja autorei gimė važiuojant greitkeliu ir stebint prie kelio išsibarsčiusius namus. Daugumoje jų virė įprastinis gyvenimas, lyg ant delno matomas pravažiuojantiems pro šalį. Šalia tų „gyvų“ būstų stovėjo sugriuvę, apleisti namai, su užmūrytais langais ir durimis. Kiekvienas namas pasakojo savo istoriją, tereikėjo į jas įsiklausyti. Režisierė pabandė įsivaizduoti, kaip „įsibrovėlis“ greitkelis gali sujaukti nusistovėjusią šeimos, namų tvarką, pamėgino įsijausti į tų šalia kelio gyvenančių žmonių situaciją, jų pasaulį lyg vitrinoje, atvirą žvilgsniams ir dulkėms. Greitkelis filme – tai ne tik vieta, bet vienas iš veikėjų. Pradėjęs veikti, jis lyg koks plėšrūnas kėsinasi į Martos ir Mišelio santykius, į darną ir susiklausymą šeimoje. Mama (aktorė Isabelle Huppert) užsispiria niekur nesikelti iš namų. Nors labai greitai paaiškėja, kad namai – tai kur kas daugiau nei mūrinis pastatas, kuriame jie gyvena. Namai – kai visiems gera būti kartu. Tai ir yra svarbiausias turtas, jei jį turi, gali išsilaisvinti ir iškeliauti. „Namai“ – tarsi priešprieša kelio filmui, nors jame daug judėjimo, bet sukamasi vienoje erdvėje, iš kurios ilgai sunku išrūkti. Tai greičiau vidinė kelionė. Tik filmo pabaigoje erdvė staiga nebeturi apribojimų. Išgriovus užmūrytas duris, laukia naujas gyvenimas. Toli nuo greitkelio nuodų ir triukšmo. Režisierė sako rašiusi scenarijų, klausydama greitkelio triukšmo. Filme jis skamba lyg fonas, prie kurio ausis greit pripranta. Ursula Meier savo filmu tarsi sako: gyvenimas mūsų rankose. Nugyvenkime jį taip, kaip patys norime. Turėkime namus savo viduje. Tada jiems nebus baisios išorinės grėsmės.

„Prancūzija“ (La France)

Rež. Serge Bozon

httpvh://www.youtube.com/watch?v=NXKJ5zclxbg

1917 m., ruduo. Jauna moteris Kamilė išsiruošia į karo lauką ieškoti savo vyro. Apsimetusi tėvynę ginti ištroškusiu jaunuoliu, ji prisijungia prie nedidelės miške sutiktos kareivių kuopos. Taip prasideda ilga, keista, netikėtumų, paslapčių ir… dainų kupina kelionė.

Serge’as Bozonas – jaunosios kartos prancūzų režisierius ir aktorius. Jis taip pat dėsto aukštąją matematiką Sorbonos universitete. „Prancūzija“ – jo trečiasis vaidybinis filmas, už kurį režisierius 2007 m. gavo Jeano Vigo prizą, skiriamą jauniems kūrėjams už originalumą ir dvasios laisvumą. Filme „Prancūzija“ persipina keli žanrai. Tai labai savitas, netradicinis filmas apie karą, kelio filmas su muzikiniais intarpais… S. Bozonas stengėsi atkurti autentišką fronto atmosferą. Nors frontas su visais karo baisumais kažkur toli, bet herojai juos nešasi su savimi, kartais išsipasakodami, pasidalindami savo skaudžia patirtimi, atsiverdami prieš kamerą lyg dokumentiniuose kadruose. Režisierius norėjo, kad jo pasakojama istorija lengvai laviruotų tarp tikrovės ir sapno. Beveik visas filmas nufilmuotas originalioje šviesoje ant specialiai tam parinktos juostos (Kodak 5299), iki šiol nenaudotos kino pramonėje. Kareivių kuopa, prie kurios prisijungia vyru persirengusi Kamilė, – lyg nedalomas vienetas. Kad pabrėžtų kareivių vienybę ir susiklausymą, net ir naktinėse scenose S. Bozonas rodo juos visus drauge, vengdamas tamsos ir šviesos kontrasto, neišskirdamas žmonių, sėdinčių prie laužo, bet apgaubdamas visus pilkšvai mėlynu rūku, veik tos pačios spalvos kaip jų karinė uniforma. Kareivius taip pat apjungia muzika. Filme jie dainuoja gyvai, pritardami savos gamybos instrumentais, visai kaip 1917 m. padarytais iš kibirų, konservų dėžučių, kitų atliekų. Prisijungusi prie kareivių kuopos, sunkios ir keistos kelionės metu Kamilė atranda tai, apie ką fronte kariaujantis jos vyras nerašė laiškuose. Jaunai moteriai savo širdį atveria jos gimtoji šalis – Prancūzija. Kamilės vaidmenį atliko aktorė Sylvie Testud, mažai žinoma Lietuvoje, bet turinti platų gerbėjų ratą Prancūzijoje, kuopos vadą suvaidino Pascalis Greggory – žymus vyresnės kartos aktorius (mūsų žiūrovai gali jį prisiminti iš „Žiemos ekranuose“ rodyto P. Chéreau filmo „Gabrielė“ (Gabrielle, 2004)).

„Kapitonas Ahabas“ (Capitaine Achab)

Rež. Philippe Ramos

httpv://www.youtube.com/watch?v=4FmZevTBmjU

Sukurtas pagal žymųjį H. Melvilio romaną „Mobis Dikas“, filmas pasakoja banginių medžiotojo kapitono Ahabo gyvenimo istoriją. Apimtas pašėlusios minties – nugalėti jūrų karalių baltąjį banginį Mobį Diką, bebaimis Ahabas pasiryžęs bet kam, netgi paaukoti savo gyvybę.

Philippe’as Ramos – prancūzų jaunosios kartos, kartais vadinamos „Naujos naujosios bangos“, režisierius (jai priskiriamas ir François Ozonas). 2004 m. jo trumpametražis filmas „Kapitonas Ahabas“ (Capitaine Achab), parodytas specialioje Kanų festivalio programoje, susilaukė didelio susidomėjimo. Tai paskatino režisierių nufilmuoti to paties pavadinimo ilgametražį filmą, kuriame jis lydi Ahabą nuo gimimo iki mirties. Atrodo, kad ši kelionė surašyta knygoje, kurios kiekvieną skyrių mums skaito vis naujas pasakotojas. Skirtingais laikotarpiais Ahabo sutikti žmonės, kurie buvo labai svarbūs jo gyvenime, dalijasi prisiminimais. Vieniems Ahabas atnešė džiaugsmą, kitiems suteikė skausmo, bet nei vieno nepaliko abejingu. Savo originaliai romano „Mobis Dikas“ ekranizacijai Ph. Ramos įkvėpimo ieškojo ne tik Melvilio, bet ir Marko Tveno, Valto Vitmeno kūryboje, lankėsi Masačusetse ir Adirondake, kur romano herojus kapitonas Ahabas praleido jaunystę. Pats filmavimas vyko Prancūzijoje ir Švedijoje. Režisieriui pavyko surasti vietas, kurios alsavo praeitimi ir, rodės, priklausė kitam kontinentui. Suaugusį Ahabą, tapusį banginių medžiotoju, vaidina aktorius Denis Lavant‘as. Atšiaurios išvaizdos keistuolis pažįstamas mūsų žiūrovams iš L. Caraxo filmų „Blogas kraujas“ (Mauvais sang,1986), „Pont-Neuf meilužiai“ (Les amants du Pont-Neuf, 1991), o galbūt net sutiktas Vilniuj, kur 2004 m. svečiavosi „Naujosios dramos akcijos“ kvietimu. Atrodo, kad šis vaidmuo suauga su aktoriumi taip, kaip dirbtinė baltojo banginio kaulo koja suauga su kapitonu Ahabu. Filme svarbus muzikinis fonas, čia skamba labai įvairi muzika – nuo klasikinės iki pop. Jos dėka kapitono Ahabo istorija tarsi praranda laiko ir vietos apribojimus, tampa universalia.

„Padėk sau, ir Dievas tau padės“ (Aide-toi, le ciel t‘aidera)

Rež. François Dupeyron

httpv://www.youtube.com/watch?v=fzhlNZaz4jQ

Keturių vaikų motinai, optimistei iš prigimties Soniai likimas nešykšti išbandymų. Net ir tokią laimingą dieną, kai išteka dukra, dangus visu svoriu užgriūna jai ant galvos. Padėt pasišauna paslaugusis kaimynas Roberas. Bet kartais ištiesta pagalbos ranka gali pridaryt dar daugiau bėdos.

Režisierius François Dupeyronas gali būti pažįstamas mūsų žiūrovams iš prieš kelis metus Lietuvoje rodyto filmo „Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės“ (Monsieur Ibrahim et les fleurs du Koran, 2003), kuris sužavėjo savo nuoširdumu, paprastumu ir šiltumu. Ir liko širdies kamputy, kaip filmo pabaigoje rodomos knygos puslapiuose sudžiovintos gėlės. Idėja naujausiam filmui režisieriui gimė pažiūrėjus rež. M. Newello filmą „Keturios vestuvės ir vienos laidotuvės“ (Four Weddings and a Funeral, 1994). Jį papirko šio filmo linksmumas ir lengvumas. Prieš akis iškilo vestuvių scena su verkiančia moterim. O verkia ji visai ne iš laimės, kaip kad visi galvoja. Tokia buvo pradžia. Vėliau, rašydamas scenarijų, režisierius prisiminė juodaodes moteris, stumdančias Paryžiaus gatvėmis invalido vežimėlius su baltaodžiais senukais. Viena tokių tapo ir jo filmo pagrindinė veikėja Sonia. Veiksmas vyksta tragiškais 2003 m., kai Prancūzijoje nuo kaitros mirė dešimtys tūkstančių senų žmonių. Filmas buvo nufilmuotas Paryžiaus priemiestyje, vadinamajam „sitė“, kur svetimi nėra laukiami išskėstom rankom. Čia gyventojai jaučiasi atstumti, atskirti nuo pasaulio. Norint filmuoti jų zonoje, reikia su jais susidraugauti. F. Dupeyronas savo filmuose jau seniai nagrinėja socialines problemas. Šįkart jo herojai – priemiesčio juodaodžių bendruomenė. Jos centre – Sonia, kuri turi išlaikyti šeimą. Visos įmanomos bėdos sugriūna ant vienos moters pečių. Vyresnysis sūnus prekiauja narkotikais, duktė paauglė pagimdo nežinomo tėvo kūdikį, jaunėlis sūnus nemato prasmės gyventi… O Sonia nenustoja šypsotis. Juk išeitis visada yra. Filmas nufilmuotas su specialiu filtru, kuris vaizdą nudažo geltonai. Geltonas dangus ir nuo karščio varvantis prakaitas primena Afriką. Ir dar muzika. Afrikietiški ritmai. Ir afrikiečių prancūziškas repas. Žiūrint filmą, apima kelionės jausmas. Ir dar gerumo. Žmonėms.

„Parkas“ (Parc)

Rež. Arnaud des Pallières

httpv://www.youtube.com/watch?v=LoJqSYjcbgk

Parkas – uždara privati gyvenamųjų namų teritorija. Čia įsikūręs ir Žoržas Vinis su šeima. Polis Káltas – naujas bendruomenės narys. Supykęs ant vakarietiško pasaulio, kuriam pats priklauso, vertybių, jis sumano nubausti vieną iš jo atstovų, auka pasirinkdamas artimiausią kaimyną Žoržą.

Baigęs literatūros studijas, Arnaud des Pallièresas dirbo aktoriumi teatre. Vėliau įstojo į kino mokyklą Paryžiuje „La Femis“, kur nufilmavo savo pirmuosius kino filmus. Naujausio A. des Pallièreso filmo „Parkas“ premjera įvyko Venecijos kino festivalio programoje „Horizontai“ ir susilaukė ypatingo dėmesio už savo keistumą, kitoniškumą, novatoriškumą. Filmą sunku priskirti vienam žanrui. Režisierius sako įsivaizdavęs jį kaip komediją, po truputį virstančią fantastiniu, o galbūt net juoduoju filmu. O išėjo kažkas panašaus į sapną, kuriame vyksta nepaaiškinami ir nekontroliuojami dalykai. Jau pirmaisiais kadrais sukuriama mįslinga atmosfera, primenanti rež. Gus Van Santo filmus „Dramblys“ (Elephant, 2003) ir „Paskutinės dienos“ (Last days, 2005). Veiksmas vyksta privačioje gyvenamųjų namų teritorijoje. Jos gyventojų atsitvėrimas nuo išorinio pasaulio simbolizuoja mūsų laikmečio baimes. Čia įsikūrę turtuoliai bijo kitokių – vargšų, svetimšalių. Per radiją transliuojamos žinios apie šalį krečiančius neramumus (tikri faktai apie prieš kelis metus prasiveržusią kitataučių agresiją Prancūzijoje) skamba lyg fonas, į kurį niekas per daug nesigilina, nes visa tai kažkur toli, o Parko gyventojams niekas negresia. Ir vis dėlto pasirodo, kad tikroji grėsmė slypi juose pačiuose, jų vienatvėje, nusivylime ir liūdesy. Pagrindinius filmo veikėjus vaidina puikus aktorių duetas. Žoržą Vinį – linksmasis Sergi Lopezas (mums pažįstamas iš D. Mollo filmo „Haris – draugas, linkintis jums gera“ (Harry un ami qui vous veut du bien, 2000), o Polį Káltą – paslaptingasis gražuolis Jean-Marc Barras (išgarsėjęs rež. L. Bessono filme „Didžioji žydrynė“ (The Big Blue, 1988)). Viename filmo epizode pasirodo aktorė Geraldine Chaplin, kaip visada spinduliuojanti žavesiu, nors jos vaidinama Polio Kálto motina kaip tik dėsto sūnui savo šiurpų sumanymą. Režisierius filmo pabaigą paliko interpretuoti žiūrovams. Jis sako norėjęs, kad žiūrovai jaustųsi lyg atsibudę iš sapno ir negalį paaiškinti, kodėl jis taip baigėsi.

„Sodai rudenį“ (Jardins en automne)

Rež. Otar Iosseliani

httpv://www.youtube.com/watch?v=G0fSrBb9hKg

Vensanas dar vakar buvo ministras, o šiandien – jau gatvėj. Jis vėl lenkia taurelę su senais sėbrais, virsta į buvusių meilužių lovas, glaudžiasi po mylinčios mamos sparneliu. Kitaip tariant, džiaugiasi laisve ir leidžia sau svajoti. Galbūt vienas iš jo pašaukimų – būti sodininku?

Gruzinų režisierius Otaras Joselianis nuo 1982 m. kuria filmus Prancūzijoje. Savo komedijose jis ironiškai žiūri į šiuolaikinę visuomenę, šypsodamasis kalba ne tik apie juokingus ir smagius, bet ir apie labai rimtus dalykus, apie tai, kaip, jo žodžiais tariant, sunku, beveik neįmanoma tapo gyventi. Joselianio herojai mėgina pabėgti nuo kasdienės rutinos, keisdami gyvenimo ar savo būdą. Juos dažniausiai vaidina nežinomi arba neprofesionalūs aktoriai. Filmo „Sodai rudenį“ pagrindinį veikėją Vensaną suvaidino aktorės Nardos Blanchet sūnus kino operatorius Séverinas Blanchet. Jo bičiulio Arno vaidmuo atiteko pačiam autoriui. Koketiškumo ir žaismingumo filmui suteikė Vensano mamos vaidmenį atlikęs nesenstantis Michelis Piccoli. Joselianio filmuose moterims visuomet skiriamas ypatingas dėmesys, o filme „Sodai rudenį“ jų daug ir jos labai skirtingos, tarsi spalvotos plaštakės besisukančios apie vieną vyrą – praradusį ministro postą, bet nepraradusį žavesio Vensaną. Joselianis mėgsta filmuoti ir egzotiškus gyvūnus. Jis sako, kad rodo juos neįprastose jiems vietose (dažniausiai kaip naminius filmo herojų gyvūnus), nes nori atkreipti žiūrovų dėmesį į pasaulyje nykstančią fauną. Paskutiniame režisieriaus filme toks „naminukas“ – Vensaną ministro poste pakeitusio Teodjero gepardas. Filmas „Sodai rudenį“ savo nuotaika, turiniu ir veikėjais panašus į du ankstesnius režisieriaus filmus: „Sudie, mano karvide“ (Adieu Plancher des vaches, 1998) ir „Pirmadienio rytas“ (Lundi matin, 2001). Dažnai šie trys filmai vadinami trilogija. Nors Prancūzijoje kurti Joselianio filmai atrodo labai prancūziški (itin tiksliai, išjaustai atspindintys šalies realijas), tačiau režisieriaus nuomone jie universalūs, ir veiksmas galėtų vykti bet kur. Universalumo filmams suteikia ir tai, kad juose mažai kalbama arba kalbama neaiškiai, tarsi marmaliuojama kažkas po nosimi, žodžius dažnai užgožia pašaliniai triukšmai. Istoriją čia pasakoja vaizdai, komiškos situacijos, aktorių vaidyba, mimikos, garsai…

„Tobula pora“ (Un Couple parfait)

Rež. Nobuhiro Suwa


Arba http://www.cinemovies.fr/

Po keliolikos santuokoje nugyventų metų, Nikolia ir Mari nusprendžia skirtis. Vis dėlto jie atvažiuoja į Paryžių kaip pora, kad sudalyvautų draugų vestuvėse. Per kelias dienas prisiminimuose atgyja kartu nugyventas laikas, laimės ir liūdesio akimirkos.

Japonų režisierius Nobuhiro Suwa parašė scenarijų filmui, kurio veiksmas vyksta Paryžiuje. Jis gavo televizijos kanalo Arte finansavimą šiam projektui, surinko prancūzų filmavimo grupę, pasikvietė vaidinti prancūzų aktorius ir nufilmavo filmą lygiai per 11 dienų. Režisierius, nemokantis prancūziškai nė žodžio, pasitelkė pagalbon savo operatorę statytoją Caroline Champetier (viena žymiausių šių dienų prancūzų operatorių statytojų, dirbusi su J.-L. Godardu, Jacques‘u Rivette‘u, Benoît Jacquot ir kt.), kuri ne tik filmavo, bet rūpinosi aktorių atranka, dekoracijomis, kostiumais… Nė žodžio prancūziškai nekalbantis Nobuhiro Suwa dažnai atsisakydavo vertėjos paslaugų, leisdavo aktoriams improvizuoti dialogus, visiškai jais pasitikėdamas, klausydamas daugiau kalbos muzikalumo. Filme „Tobula pora“ labai gražiai persipina prancūziška ir japoniška kultūros. Režisieriui svarbi vaizdo estetika, spalviškai visas filmas primena senas nuotraukas, sepijos atspalvių, pageltusias nuo laiko. Ilgi kadrai kartais pilni nesuprantamo bruzdesio, kartais tiesiog nebylūs. Žiūrovas turi laiko pamąstyti kartu su herojais. Kai žodžiai ir tyla išsenka, ekraną akimirkai uždengia raudona užsklanda. Jai dingus, gyvenimas tęsiasi. Lyg staiga atsimerkus. Tos kelios dienos Paryžiuje pilnos prisiminimų. Išsakytų, nutylėtų. Į akis ar už durų. Nikolia ir Mari blaškosi, stengdamiesi priprasti prie vienatvės. Mari paguodos ieško grakščiose Rodeno skulptūrose. Nikolia atidžiai klausosi bare sutikto vyro pamąstymų apie karą, apie praeitį, apie baimes. Pagrindinių filmo personažų pavardės skamba lyg specialiai sugalvotos, taip jos tinka viena prie kitos. Prancūzų kino žvaigždės Valeria Bruni-Tedeschi ir Bruno Todeschini šiame filme iš tiesų labai tinka vienas kitam į porą, nors ir atsidūrusią ant skyrybų slenksčio. Aktoriai susipažino prieš 18 metų, kai kartu mokėsi Nantero teatro mokykloje ir iki šiol yra artimi draugai.

„Visada svajojau būti gangsteriu“ (J’ai toujours rêvé d’être un gangster)

Rež. Samuel Benchetrit

httpvh://www.youtube.com/watch?v=8aFXSWcH7lk

Šioje nespalvotoje juostoje jaučiama nostalgija seniems amerikietiškiems nuotykių filmams. Režisierius taip pat atiduoda pagarbą J. Jarmuschui. Čia gangsteriai nebaisūs, ginklai netikri arba neužtaisyti, o užpuolimai panašūs į vaikų žaidimus.

Samuelis Benchetritas mūsų žiūrovams gali būti pažįstamas iš Lietuvoje rodyto filmo „Dženis ir Džonas“ (Janis et John, 2003), kuriame savo paskutinį vaidmenį kine atliko buvusi režisieriaus žmona Marie Trintignant. Tai buvo rašytojo, scenaristo ir teatro režisieriaus debiutas kine. 2005 m. jis paragavo aktoriaus duonos filme „Užkulisiai“ (Backstage, rež. Emmanuelle Bercot), o 2008 m. pasirodė jo nespalvota komedija „Visada svajojau būti gangsteriu“ (J’ai toujours rêvé d’être un gangster), kurios pavadinimas – citata iš Martino Scorcese filmo „Geri vyrukai“ (Goodfellas, 1990). Vertindami naują S. Benchetrito filmą tiek kritikai, tiek žiūrovai pasidalino į dvi stovyklas. Vieni kaltino autorių plagiatu, kiti sveikino už šiltą pagarbos atidavimą kino metrams – M. Scorcese, J. Jarmuschui, A. Kaurismäki, J.-L. Godardui, 7-ame dešimtmetyje kūrusiems italų režisieriams. S. Benchetritas tikina, kad dauguma minimų sutapimų ir panašumų – atsitiktiniai arba tiesiog nesąmoningi. Kaip ten bebūtų, režisierius džiaugiasi, kad filmas „Visada svajojau būti gangsteriu“ – toks, kokį jis ir įsivaizdavo, gimęs labai sunkiomis sąlygomis, nufilmuotas už minimalias lėšas, bet be jokių įsipareigojimų. Režisierius sakosi norėjęs sukurti filmą kaip rašytojas rašo knygą, atitrūkęs nuo išorinio pasaulio, įsiklausydamas į tylą arba į muziką, nenutraukdamas aktorių dialogų, nepagreitindamas kartais itin sulėtėjusio filmo ritmo. Kad tai būtų lyg priešprieša isteriškam televizijos kanalų perjunginėjimui. Šiame filme pasakojamos keturios istorijos. Pirmos istorijos, tarsi jungiančios visas kitas, žvaigždė – aktorė Anna Mouglalis – režisieriaus mūza ir gyvenimo draugė (filmo plakate ji iki pusės nuoga žindo jųdviejų kūdikį). Filme ji netyčia tampa padavėja kavinėje prie kelio, kuri tarsi traukos centras anksčiau ar vėliau sutraukia visus veikėjus. Čia filmo pradžioj mus atveda beginklis netikėlis gangsteris, kuris dėl kavos puodelio išsižada užpuolimo sumanymo, čia išpirkos už turtuolio dukrą atsiimt atvažiuoja du pagrobėjai mėgėjai, čia susitinka ir prisiminimais dalinasi iki šiol labai populiarūs Prancūzijoje muzikos veteranai Arno ir Alainas Baschungas. Čia, savo senosios slėptuvės vietoj, susirenka ir penkių senukų, buvusių plėšikų gauja (jų priešaky – Jeanas Rochefortas). Čia skamba muzika. Kiekvienam pagal skonį.

„Ties aušra“ (La Frontière de l’aube)

Rež. Philippe Garrel

httpvh://www.youtube.com/watch?v=1ZgsWh7QSxY

Fotografas Fransua turi užsakymą nufotografuoti gražuolę kino žvaigždę Karol. Vos susitikę šie jauni žmonės aistringai įsimyli vienas kitą. Tačiau iš Holivudo grįžus Karol vyrui, Fransua turi pasitraukti. Karol negali pakelti išsiskyrimo skausmo.

Aktoriaus Maurice‘o Garrelio sūnus Philippe‘as Garrelis debiutavo kine 1964 m., Naujajai bangai jau įsisiūbavus. J.- L.Godard‘as buvo vienas svarbiausių jo įkvėpėjų. Režisieriaus ankstyvajai kūrybai nemažą įtaką padarė ir jo mūza, legendinės roko grupės The Velvet Underground dainininkė Niko, su kuria jis nugyveno 10 metų, ir kuri suvaidino keliuose įsimintinuose jo filmuose. Šis prancūzų kino veteranas, archetipinis poetas vienišius ir šiandien išlieka ištikimas savitam stiliui, daugiau dėmesio skirdamas ne naratyviniam kinui, bet kontempliacijai, vaizdo estetikai, akimirkos grožio fiksavimui. Aktyvus 1968-ųjų jaunimo protestų prieš valdžią dalyvis, jis išliko partizanu-kovotoju, neišduodamas savo idealų. Garrelio filmuose apstu autobiografinių detalių. Alkoholizmas, narkotikai, psichiatrinė ligoninė, elektrošokai – visos šios jaunystės patirtys iki šiol svarbios. Tačiau meilės tema jo kūriniuose pati svarbiausia, jo filmų pasaulio centre – vyras ir moteris. Anksčiau režisierius filmavo savo tėvą aktorių, dabar filmuoja sūnų Louisą Garrelį (mūsų žiūrovams pažįstamą iš B. Bertolucci filmo „Svajotojai“ (The Dreamers, 2003) arba „Žiemos ekranuose“ rodytų Ch. Honnoré filmų „Paryžiuje“ (Dans Paris, 2006) ir „Meilės dainos“ (Chansons d‘amour, 2007)). Režisierius sako, kad aktorių pasirinkimo nelemia giminystės ryšiai, tiesiog tiek jo tėvas, tiek sūnus atstovauja savo kartai, o jį domina skirtingų kartų ypatumai, lūkesčiai, rūpesčiai ir džiaugsmai. Filmo „Ties aušra“ scenarijus gimė perskaičius Théophile‘io Gautier novelę, pasakojančią apie savižudę, kuri po mirties ima vaidentis mylimam vyrui veidrodyje, kviesdama jį pas save. Tas antgamtinis, mistinis meilės istorijos aspektas labai sudomino režisierių. Tai pirmas Garrelio filmas su fantastikos elementais. Prisiekęs racionalistas staiga susižavėjo antgamtiškais dalykais (kurie kadaise viliojo ir siurrealistus). Jiems pavaizduoti Garrelis atsisakė skaitmeninės technikos, įkvėpimo semdamasis iš Jeano Cocteau kūrybos. Filmas „Ties aušra“ nufilmuotas nespalvota juosta, tai, režisieriaus nuomone, padeda žiūrovui lengviau persikelti į fantazijos pasaulį.

* * *

Retrospektyva „Juoda ir balta“

„Atalanta“ (L‘Atalante)

Rež. Jean Vigo
su Michel Simon, Jean Dasté, Dita Parlo, …
89 min., 1934 m., prancūzų k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais, A

Tai vienintelis J. Vigo ilgo metražo filmas. Pats režisierius nespėjo jo pamatyt, nes mirė praėjus vos kelioms dienoms nuo filmavimo pabaigos. Tada jam tebuvo 29-eri. 1951 m. Prancūzijoje įsteigtas šio autoriaus vardo prizas, kiekvienais metais skiriamas jauniems režisieriems už originalumą ir dvasios laisvumą. Upeivis Žanas veda kaimo merginą Žiuljetę ir gyvena su ja laive „Atalanta“. Vieną dieną Žiuljetė, suviliota įvairiaspalvio Paryžiaus gyvenimo, pabėga. Kas paguos Žaną, jei ne keistuolis jo laivo įgulos narys Žiulis?

„Sukčiaus romanas“ (Le Roman d’un tricheur)

Rež. Sacha Guitry
su Sacha Guitry, Jacqueline Delubac, Marguerite Moreno, …
80 min., 1936 m., prancūzų k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais, N-7

Novatoriškasis S. Guitry šioje vieno iš savo romanų ekranizacijoje pirmą kartą panaudoja balsą už kadro. Būtent dėl to filmas tapo labai svarbus kino istorijoje. Jį mėgo ir Naujosios bangos režisieriai, ypač François Truffaut. Filme pasakojama profesionalaus sukčiaus gyvenimo istorija. Nuo pat mažens vienintelė šio žmogaus svajonė buvo praturtėti. Našlaitis nuo dvylikos metų jis turi pats savimi pasirūpinti.

„Žmogus žvėris“ (La Bête humaine)

Rež. Jean Renoir
su Jean Gabin, Simone Simon, Blanchette Brunoy, …
101 min., 1938 m., prancūzų k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais, T

Filmas sukurtas pagal žymų to paties pavadinimo E. Zola romaną. Traukinio mašinistas Žakas Lantjė (ryškus Jeano Gabino vaidmuo) aistringai įsimyli stoties viršininko žmoną, įsivėlusią į žmogžudystę. Tapus Žako meiluže, Severina mėgina jį įtikinti atsikratyti ir jos vyru. Tiek knygos autorius natūralistas Zola, tiek filmo režisierius tiria, kaip kiekviename žmoguje snaudžiantis žvėris gali prabusti.

„Bulonės miško damos“ (Les Dames du Bois de Boulogne)

Rež. Robert Bresson
su María Casares, Elina Labourdette, Jean Marchat, …
90 min., 1945 m., prancūzų k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais, T

Žymaus prancūzų klasiko mažai žinomas filmas, įkvėptas vieno D. Diderot knygos „Žakas fatalistas ir jo šeimininkas“ epizodo. Stilistika ir tematika filmas labai skiriasi nuo kitų režisieriaus darbų, dialogus jam parašė J. Cocteau. Pajutusi, kad mylimasis Žanas tolsta nuo jos, Elen trokšta jam atkeršyti. Ji suorganizuoja jo susitikimą su jauna mergina Anjese, kurią šis įsimyli ir nusprendžia vesti. Tada Elen atskleidžia Žanui baisią paslaptį, kad jo išrinktoji – laisvo elgesio šokėja.

„Galiorkos vaikai“ (Les Enfants du paradis)

Rež. Marcel Carné
su Arletty, Jean-Louis Barrault, Pierre Brasseur, …
189 min., 1945 m., prancūzų k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais, A

Žymiausias visų laikų prancūzų filmas, apjungiantis įvairius žanrus, išgalvotus ir realius personažus. Dedikuotas teatro mylėtojams, ypač tiems, kurie įsitaisę „galiorkoje“ išgyvena stipriausias emocijas… Jacques’o Prévert’o dialogų dėka filmas skamba tarsi garsiai skaitoma poezijos knyga. Pagrindinį aktorės Garansos vaidmenį atlieka Arletty, kurios savita vaidyba ilgam įsirėžia atmintin. Svarbiausia filmo siužeto linija – Garansos ir mimo Batisto neįmanomos meilės istorija.

„Gražuolė ir pabaisa“ (La Belle et la bête)

Rež. Jean Cocteau
su Josette Day, Jean Marais, …
96 min., 1946 m., prancūzų k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais, A

Pasakos „Gražuolė ir pabaisa“ ekranizacija – vienas žymiausių prancūzų poeto, rašytojo, dailininko J. Cocteau filmų. Pasižymintis lakia fantazija, puošniais kostiumais, unikalia scenografija ir puikia Josette Day ir Jeano Marais vaidyba, filmas skirtas ne tik pasakų mėgėjams. Nors istorija daugeliui gali būti girdėta, bet Cocteau ją perpasakoja savaip. Gražuolės tėvas nuskina rožę iš pabaisos sodo ir padovanoja ją dukrai. Kad išgelbėtų tėvą nuo mirties, Gražuolė pasiaukoja ir iškeliauja vietoj jo į pabaisos pilį.

„Auksinis šalmas“ (Casque d‘or)

Rež. Jacques Becker
su Simone Signoret, Serge Reggiani, Claude Dauphin, …
95 min., 1952 m., prancūzų k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais, T

Šis filmas minimas kaip vienas svarbiausių prancūzų kino klasikos darbų. Režisierius J. Beckeris puikiai perteikia Gražiosios epochos dvasią. Daugelis filmo scenų primena impresionistų tapytus paveikslus, o pagrindinį vaidmenį atliekanti Simone Signoret tiesiog spindi. „Auksinis šalmas“ – laisvo elgesio merginos Mari pravardė, kurią ši gavo dėl savo įspūdingos šukuosenos. Mari ir dailidės Manda susitikimas – tai meilė iš pirmo žvilgsnio, kuriai nelemta įsiliepsnoti.

„Ponios X auskarai“ (Madame de…)

Rež. Max Ophüls
su Danielle Darrieux, Jean Debucourt, Vittorio De Sica, …
100 min., 1953 m., prancūzų k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais, N-7

Vienas žymiausių vokiečių kilmės prancūzų režisieriaus filmų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka jo mylima aktorė Danielle Darrieux. Filmas pasakoja ponios X auskarų su deimantais istoriją. Mėgėja išlaidauti ir lošti Luiza yra priversta parduoti vyro dovanotus auskarus. Taip prasideda auskarų kelionė iš rankų į rankas, kol galiausiai jie vėl netikėtai grįžta pas savo šeimininkę.

„Apsėstieji“ (Les Diaboliques)

Rež. Henri-Georges Clouzot
su Simone Signoret, Vera Clouzot, Paul Meurisse, …
116 min., 1955 m., prancūzų k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais, T

Sakoma, kad A. Hičkokas taip pat siekė nusipirkti Boileau-Narcejaco romano „Ta, kurios nebebuvo“ ekranizacijos teises, bet H.-G. Clouzot jį aplenkė. Filmo veiksmas vyksta pensionate, kurio direktorius Mišelis terorizuoja žmoną ir engia meilužę. Abi moterys susimokiusios nužudo Mišelį, bet netikėtai jo lavonas dingsta. Po kelerių metų filmui kraupumo ir populiarumo pridėjo režisieriaus žmonos Veros Clouzot mirtis (ją, kaip ir filme jos suvaidintą direktoriaus žmoną, ištiko širdies smūgis).

„Bobas Lošėjas“ (Bob le flambeur)

Rež. Jean-Pierre Melville
su Roger Duchesne, Isabelle Corey, Daniel Cauchy, …
100 min., 1955 m., prancūzų k. su lietuviškais ir angliškais subtitrais, T

Šis prancūzų gangsterinių filmų tėvo J.-P. Melville’io filmas įkvėpė Naujosios bangos kūrėjus, išpranašavo prancūzų kinematografo pokyčius. Jame jaučiamas režisieriaus susižavėjimas amerikietiškais gangsterių filmais. Pagrindinis herojus Bobas jau seniai nebesivelia į nešvarius reikalus. Jis atsidavė savo vienintelei aistrai – lošimui. Tačiau kartą, pralošęs daugiau, nei turi, Bobas nusprendžia suorganizuoti dar vieną apiplėšimą…

***

Festivalis vyks:
Vilniuje
sausio 22-26 d. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ ir
sausio 27 – vasario 1 d. „Skalvijos“ kino centre,
Kaune
sausio 28 – vasario 1 d. kino teatre „Romuva“,
Panevėžyje
vasario 4-8 d. kultūros centre „Garsas“.

Bilietų kainos:
Forum Cinemas: 12 Lt, abonementas 5 bilietai 50 Lt.
„Skalvija“ – „Skalvijos“ kainos
„Romuva“ – į visus seansus 12 Lt
„Garsas“ – „Garso“ kainos

Dar daugiau informacijos – http://www.centrefrancais.lt/

3 komentarai apie “Prancūzų kino festivalis ŽIEMOS EKRANAI.

  1. Raudonojo baliono kelionė – filmas tikras, gyvas ir toks tikrai nefilmiškas siužeto prasme, lyg kelių žmonių gyvenimo iškarpos, kurios vertingiausios tuo, kad leido į jų nuogumą pažvelgti svetimai akiai. Ale Binoche blondiniški plaukai visai netinka.

  2. Offca tiksliai apibūdino „Raudoną balioną.“
    Kiek matau dabartinę Binoche, jai nelabai sekasi senti, išlaikant buvusį žavesį. Todėl ir imasi visokių priemonių, matyt… Šiaip ji puikiai vaidina aktorę- „lėlių“ skaitovę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.