Kada paskutinį kartą galvojote apie savo, žiūrovo, vaidmenį spektaklyje? Kada žiūrėjote kaip iškonstruojamas, išnarstomas vaidinimas? Kaip aktoriai išeina iš spektaklio ribų, išardo iliuzijas, skiriančias fiktyvią spektaklio erdvę ir be užuolankų kreipiasi į žiūrovą? Užsiimti savirefleksija „Menų spaustuvės“ scenoje pasiūlė ir patys pabandė trys menininkai – Agnė Ramanauskaitė, Mantas Stabačinskas ir Paulius Tamolė. Jų sukurtas spektaklis „Contemporary?“ – ironijos ir žaismės kupinas žvilgsnis į šiuolaikinio šokio spektaklio kūrimą.
Taigi – didžioji „Menų spaustuvės“ scena, viena valanda šokiui ir trys kūnai scenoje. Spektaklis turi labai aiškią struktūrą: Mantas, Paulius ir Agnė (ir scenoje jie kreipiasi vienas į kitą šaukdami tikrais vardais) pašoka, o po to „išeina“ iš kuriamų personažų, komentuoja vienas kito veiksmus, pataria, kaip šokti. Vėl pašoka. Tada nelauktai žengia prie žiūrovų, prašo pakomentuoti tai, ką jie mato scenoje. Ir čia gimsta juokingos situacijos: pasirodo, šokis ant scenos reiškė visai ką kita, nei mano žiūrovai. Tokiu elementariu judesiu tarsi parodoma – na, žiūrovai ne visuomet supranta, ką mato ant scenos. Bet net jei ir taip, ar tikrai tas aiškinimas reikalingas?
Juk būtent tie neaiškinami, nekomentuojami abstraktūs šokio momentai leidžia žiūrovui panirti į fantazijas ir interepretuoti matomus šiuolaikinius šokius taip, kaip jie nori (ko, pavyzdžiui, nepadarysi balete, nes ten siužetas tave nori nenori įspraudžia į tam tikrus žiūrėjimo rėmus). Todėl spektaklyje „Contemporary?“ sau leidau pamatyti ir meilės istoriją, ir iš įsčių bandančius išsivaduoti embrionus (nors vėliau kūrėjai teigė kad tai buvo ne embrionai, o gėlių daigeliai, bandantys išdygti). Tad kol nebuvo bandymo paskirų scenų aiškinti, tol leidau vaizduotei šėlti.
Šio spektaklio apie spektaklį sumanytojai, jau minėtieji Agnė, Paulius ir Mantas tinkamai išnaudojo ir kitas medijas – ekrane ant scenos buvo galima matyt spektakio „užkulisius“, aktorių pasiruošimą. Nepatingėjo jie ir aptarti šokio aprangos (vėlgi, pajuokaudami). Beje, viena berods trijų metų žiūrovė, sėdėjusi keliomis eilėmis toliau, spektaklio pradžioje, kai aktoriai guli ant scenos, sušunka: „Voliotis ant grindų negražu!”. Ta replika įvyksta taip nelauktai ir taikliai apnuogina pagrindinio spektaklio sumanymo esmę: komentuoti neva „šiuolaikinio” šokio kūrimą. Todėl aktoriams reikia būti atsargiems ir patiems netapti ironikos objektais ir stengtis išlaikyti kokybiškos parodijos lygį.
Taigi „Contemporary?“ sukurtas visai neblogai: profesionaliai šokama, puikai pajuokaujama. Todėl atėjusiesiems stebėti šio spektaklio (beje, pretenduojančio gauti Auksinį scenos kryžių Metų scenos meno reiškinio kategorijoje) ir ypač – jo kūrėjams, norėtųsi palinkėti: Lose yourself to dance! Net jeigu šiame spektaklyje esmė yra smagiai iš to paties šokio pasijuokti.
httpv://vimeo.com/83534255
daigeliai ir embrionai juk tas pats, tad akys nemelavo
matyt:)