Premjera: spektaklis „Biografija: Vaidinimas” (rež. Gintaras Varnas)

vaidinimas-spektaklis_teatro_top-pataisytaKauno dramos teatre, metams einant į pabaigą, prieš pačias šventes, Gintaras Varnas pristatė premjerą pagal Max Frisch pjesę. Ši pjesė Kauno dramos teatro sienoms yra žinoma iš to paties pavadinimo 1978-ųjų metų spektaklio. Daug kur pristatoma, jog taip kuriama šio sezono Kauno dramos teatro koncepcija „Istorija naujai”. Kaip čia yra iš tikrųjų, ko gero tik pats G. Varnas galėtų atsakyti.

Dviejų veiksmų dramos pagrindiniam veikėjui profesoriui Kiurmanui (vaid. Dainius Svobonas) suteikiamas šansas savo gyvenimą pradėti iš naujo ir tokiu būdu pakeisti savo biografiją, pergyventi (ar tiksliau pervaidinti) tai, kas jo manymu, yra nepasisekę. Keliami egzistenciniai klausimai: O kas būtų, jei viskas būtų buvę kitaip? Kur mano gyvenimas būtų dabar? Ar tikrai, mes turėdami galimybę grįžti į vieną ar kitą savo gyvenimo situaciją, būtume pajėgūs priimti kitokį sprendimą?

Kiurmano gyvenimui dabar vadovauja Gyvenimo režisierius (vaid. Sigitas Šidlauskas) ir dialogai su juo yra kertinė spektaklio ašis.
Mano manymu, G. Varno pasirinkimas režisierių ir Kiurmaną aprengti tais pačiais rūbais leidžia Gyvenimo režisieriaus personažą tapatinti su pačiu Kiurmanu.
Nugara į žiūrovus sėdintys Režisierius ir pagalbininkai- sufleriai, padedantys prisiminti Kiurmano gyvenimo epizodus, itin sustiprina ir pagilina „gyvenimas- tarsi spektaklis” vaizdinį.

 

Dialogai su Gyvenimo režisieriumi ir svarstymai kaip čia naujai pasielgus, yra kertinė spektaklio ašis. Netgi Kiurmano žmonai, Antuanetei (vaid. Eglė Špokaitė), dėl kurios jis ir nori pakeisti savo gyvenimo dalį nuo pirmo jų susitikimo, iš pradžių nesuteikiamas tas esminis lemiamas gyvenimo posūkio pasirinkimas. Eglė Špokaitė įtikinamai sukūrė vaidmenį. Labai apsidžiaugiau, kad sėdėjau pakankamai arti, nes tos Antuanetės ašaros, kaip pupos, byrančios pačioje pabaigoje, įtikino labiau negu labai.

Sugrįžimams į praeitį, Režisieriui ieškant epizodo, nuo kurio pradėti Kiurmano gyvenimą iš naujo, tarsi sukama gyvenimo filmo juostelė. Tradiciškai, praeičiai pasirinktos juodai baltos vaizdo projekcijos. Tuo pačiu, gyvenimas prieš sutinkant Antuanetę ir prieš pradedant jau rutina tapusį gyvenimą, yra nukeliamas į antrą planą. Man itin patiko, jog G. Varnas nusprendė gyvai spektaklio metu aktorių balsais įgarsinti rodomas vaizdo projekcijas. Tokiu būdu nepametama vaidinimo gija, neprarandamas pojūtis, jog veiksmas vyksta gyvai ir čia pat.

Pati pjesė, gali pasirodyti nuobodoka, nes jau antrame veiksme įkyrus klausimas „kokia bus pabaiga?” ima baksnoti į smilkinius ir nepastebėtai pradedama laukti spektaklio pabaigos.  Tačiau tokios mintys man kilo tik dėl to, jog G. Varnas jau seniai pats sau yra užkėlęs aukštą kartelę puikiais spektakliais ir tokiu atveju, visada iš naujo spektaklio yra tikimąsi ko nors ypač stebinančio (tokios mintys kyla prisiminus spektaklius „Publika” ar „Ruzvelto aikštė”).

Biografija: Vaidinimas – gan ramus spektaklis, kuris nors ir kelia egzistencinius klausimus, bei pakabina kelis klaustukus galvoje, tačiau per daug neišdrasko vakaro ramybės, leidžia išeinant uždaryti teatro duris, bei ten palikti gyvenimo dramas.

fb-share-icon

2 komentarai apie “Premjera: spektaklis „Biografija: Vaidinimas” (rež. Gintaras Varnas)

  1. O, kokia tu greita! :) Kaip tik ir galvojau kaip čia prisiruošt iki to Kauno nuvažiuot pažiūrėt šią „Biografiją”. Nors kaip suprantu, didelio stebuklo neįvyko ar ne?
    Man apskritai, G.Varno kūryboje didieji stebuklai baigėsi po „Gyvenimas tai sapnas”, kuris kažkada buvo vienas iš mylimiausių, gražiausių spektaklių Lietuvoje.. Jau net nekalbu apie jo dar senesnius „Heda Gabler” ar „Gedulas tinka elektrai”..

  2. Labai gaila, bet „Gyvenimas tai sapnas” nesu mačiusi.
    O šis spektaklis.. man gal jame kažko pritrūko, ir nesakau, kad jis nekoks, be abejonės jis yra geras. Tik gal iki galo neišnaudotos muzikinės įtaigos galimybės (na ir kas, kad V. Bartulis, bet per visą spektaklį girdėti tuos pačius staigius akordus, kurie nutraukia veiksmą ir perkelia į kitą sceną, tai man asmeniškai nėra pakankamas muzikinis išpildymas. Po Koršunovo „Išvarymo”, spektakliuose į muziką dar labiau pradėjau kreipti dėmesį ;D). Gal pagrindinio vaidmens aktorius nėra ta stiprioji spektaklio pusė. O štai S. Šidlauskas režisieriaus amplua patiko. Be to, kaip ir minėjau, E. Špokaitė šiek tiek pataisė reikalą, ir net norėjosi, kad jos vaidmuo būtų scenoje ilgiau.
    Pabaigoje plojau atsistojusi, bet ne dėl to, kad pačios kojos pakėlė, o dėl to, kad premjera, kad patiko keli vaidmenys ir kad visi aplink atsistojo. Kita vertus, gal pasidariau šiek tiek išlepusi, o be to juk negali visi spektakliai nurauti stogą.

Komentuoti: Rūta Žalioji Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.