Suomė Saara Turunen pati rašo pjeses ir jas režisuoja. Jos į Nacionalinį dramos teatrą atklydęs spektaklis „Broken Heart Story“ (Sudaužytos širdies istorija) – tai moters prigimties analizė, nusakoma hamletiškosios frazės perdirbiniu – būti subjektu ar objektu? Pagrindinė veikėja – bevardė moteris, trokštanti būti rašytoja, tačiau jos siela – visiška priešingybė. Tai kiek naivoka šviesiaplaukė ryškiai raudona suknele, trokštanti meilės – visai kaip Julia Roberts filme „Graži moteris“. Tuo tarpu rašytojai, prisiklijavusiai ūsus (mat, kaip ji juokaudama mesteli, su ūsais geriau sekasi), svarbu rašyti apie komunizmą ir mirtį, dvi, anot jos, svarbiausias temas. Nenuostabu tad, kad dvi priešingybės viename asmenyje niekaip nesusijungia.

Spektaklyje pagrindinę veikėją įkūnija dvi aktorės: ūsuotą rašytoją vaidina Rasa Samuolytė, jos sielą – Toma Vaškevičiūtė. Pagrindinės personažės versijos ne tik pagal gyvenimo vizijas, bet ir vizualiai – visiškos priešingybės: smulkutė rašytoja apsirengusi vyriškai, o štai siela – su aukštakulniais, ryškiai raudonu lūpdažiu, aukšta ilgakojė. Šis vizualus supriešinimas – kiek hiperbolizuotas ir stereotipiškas. Viso spektaklio metu tiek rašytoja, tiek ir jos siela beveik nieko neveikia: jų asmenybės – pavaizduotos paviršutiniškai, plakatiškos. Siela tik maivosi, apsitempusi trumpą drabužį, tiesa, visgi ji patiria prostitutės iš filmo „Graži moteris“ likimą: kartą keliaudama ji pakliūna suteneriui glėbin, iš ten ją ištraukia svajonių vyras, kurį vaidina Paulius Tamolė. O rašytoja tik nervingais judesiais mėto lapus ar sutrikusi priiminėja tėvus apšnerkšto buto svetainėje. Daugiau apie personažes nieko neišeina pasakyti, nes jos apie save daugiau nieko nepasako.

Scenoje neturi ką veikti ir kiti geri aktoriai: pagrindinės veikėjos tėvą vaidinantis Dainius Gavenonis, motiną- Rimantė Valiukaitė, katę – Miglė Polikevičiūtė. Todėl Valiukaitė, kaip dera miesčionei, tik siurbia sofą, Gavenonis nuolat kartoja frazę, jog labai svarbu, kad žmogui sektųsi, o išsičiustijęs Tamolė elegantiškai vaikštinėja po sceną. Kartais jie dar tampa ir istorijos pasakotojais arba tiesiog pačiais savimi, pvz. Tamolė su Gavenoniu kalbasi apie naują teatro dyriko mašiną.

O štai apie Saaros Turunen teatrinę kalbą, priešingai nei apie jos pjesės personažus, galima pasakyti labai nemažai. Spektaklio erdvės organizavimo būdas (turint omenyje, kad kūrinys rodomas mažojoje teatro salėje) gan sudėtingas. Scenoje sukuriami keli planai: žiūrovas turi sekti ir tai, ką sako pagrindinė veikėja, taip pat klausytis kartais išlendančių pasakotojų kalbos, arba žiūrėti į video projekciją ant sienos, už kurios slypi dar viena erdvė. Nenuostabu, kad kartais tampa sudėtinga sekti veiksmą vien dėl tokio techninio sprendimo, kurio planai užgožia vienas kitą.

Be to, Turunen nesibodi naudoti labai daug kičo: ant scenos prikrauta dirbtinių gėlių, vietoj kraujo naudojamas kečupas – į jį, tepliojamą ant stiklo, žiūrėti gan nemalonu ir kartu – nuobodu. Spektaklyje daug nuorodų į popkultūros ženklus, perdirbami religiniai įvaizdžiai. Veiksmas intensyvus, spalvingas, plaukia lengvai ir sklandžiai, pamėtant juokelių.  Yra keletas neblogų scenų, žiūrovas gali ir nusišypsoti bei pagal brechtiškąją tradiciją įtraukiamas į spektaklio veiksmą. Tačiau visgi spektaklis lieka visiškai pramoginis, tuščias, nieko nepasakantis. Galbūt galima bandyti jį teisinti tuo, jog neva visuomenė, kurią norėjo pavaizduoti režisierė Turunen, yra tokia, kokią ji rodo – paviršutiniška. Bet tiek ir perkrauta, rėkianti teatrinė kalba, tiek ir banali pjesė – moteris lovai ar karjerai – išduoda, kad toks pateisinimas neišdegs.

Nuotraukų autorius- Dmitrij Matvejev.