Kodėl mūsų galaktika vadinama Paukščių taku? Kuo kvepia visata? Ar galima verkti kosmose? Kur juodosios skylės dugnas? Kas yra baltosios nykštukės? Kada mirs Saulė? Į šiuos ir daugelį kitų panašių klausimų atsakymus galima rasti premjeriniame spektaklyje „Kosmosas+“. Šią meninę kosminę odisėją drauge su gausia įvairių sričių specialistų komanda iš Danijos, Suomijos ir Lietuvos sukūrė danų režisierė, kūrybinės organizacijos „Hotel Pro Forma“ įkūrėja, Kirsten Dehlholm.
Mano nuomone, mūsų šalies teatruose jau labai reikėjo tokio, visomis prasmėmis šiuolaikiško, spektaklio, skirto visai šeimai. Įspūdingos vaizdo projekcijos, šviesos, garso efektai, optinės iliuzijos, gyvai leidžiamas elektroninės muzikos garso takelis, interaktyviai pateikti moksliniai faktai, daug nuostabių net kelių kartų aktorių (tarp jų ir vaikų) ir svarbiausiai – pavykusi visuma. Šie menininkai įrodė, kad teatre puikiai galima derinti ne tik įvairias meno rūšis, bet ir miksuoti jas su mokslais – fizika, astronomija, matematika.
Viena iš svarbiausių ir didžiausią įspūdį darančių spektaklio kalbų – vaizdai. Dehlholm įsteigta teatro kompanija „Hotel Pro Forma” kuria dramines kompozicijas, jungdama teatrą ir vizualųjį meną. Vienas iš vaizdo projekcijų autorių Magnus Pind Bjerre sako, kad savo darbu jis norėjo parodyti ne tik visatos grožį, bet ir jos tuštumą, žiaurumą. Vaizdus „Kosmose“ darniai papildo elektroninė scenoje gyvai atliekama muzika. Jos kūrėjams Ernestui Kaušylui (BrokenChord) ir Mišai Skalskiui (96WRLD) šis darbas – pirmasis teatre. Hagoje elektroninę muziką studijuojantys ir savo remiksus kuriantys vaikinai, sužinoję apie šį spektaklį, nusiuntė savo kūrybos pavyzdžius ir buvo pakviesti kurti muziką „Kosmosui+“. Muzikos autoriai sako, kad ši muzika skiriasi nuo įprastinės jų kūrybos, nes čia jie turėjo derinti garsus prie aktorių, prie vizualizacijos. Būtent šių jaunų kompozitorių dėka žiūrovui leidžiama pafantazuoti, kaip visatoje skamba saulė, kurios viduje pleškina 15 milijonų C karštis, ar kaip Jupiteryje siaučia uraganai ir tūkstantį kartų stipresni žaibai nei Žemėje.
Spektaklyje vaidina Jolanta Dapkūnaitė, Vaiva Mainelytė, Elzė Gudavičiūtė, Ramutis Rimeikis, Rasa Rapalytė, Remigijus Bučius, Vytautas Rumšas, Paulius Tamolė ir keturi vaikai (Jurgis Benys, Alanas Janavičius, Liepa Petronytė, Leta Štopaitė). Aktoriai veikia keliais lygmenimis ir tarpusavyje tarsi visai nesusiję. Jauniausias ir vienas pagrindinių spektaklių aktorių – vienuolikmetis Jurgis Benys įkūnijo personažą, vardu Tomas7. „Jei paimčiau gabalėlį savo rankos ir pažvelgčiau į jį pro mikroskopą, pamatyčiau atomus ir molekules, kurie susidarė žvaigždėje prieš daug daug metų. Mano dešinės plaštakos atomai yra kilę iš vienos žvaigždės, o kairės plaštakos atomai – iš kitos“,- sako Tomas7. Jis – mūsų vaikystės, smalsių, žingeidžių vaikų simbolis, vaikų, kurie nuo mažų dienų varto knygą „Mokslas ir visata“, prašo dovanų mikroskopo ar teleskopo (kuriais kol kas gali tik kaimynų langą stebėt), stengiasi suprasti, kaip veikia šis beprotiškai sudėtingas ir pilnas paslapčių pasaulis.
Pagrindinio Astronomo vaidmenį kuriantis Vytautas Rumšas supranta, kad šio spektaklio tekstai – visai kas kita, nei vaidinant pagal Čechovą, Molière‘ą ar Shakespeare‘ą. Bet ne paprasčiau. Aktorius turi užduotį išgauti tokią energetiką, kuri pasiektų patį žmogaus gyvybės virpulį, žadintų žiūrovo smalsumą. Tad Rumšo personažas balansuoja tarp svajingo mokslininko ir filosofo, gebančio kasdien žavesio ir nuostabos kupinu žvilgsniu spoksoti į kosmoso gelmes.
Kiti personažai – matematikas, mėnulio mergaitė, filosofų ir technikos inžinierių poros dalinasi žiniomis iš savo požiūrio taško. Visatą, jos objektus, reiškinius galima apskaičiuoti, pamatuoti, pauostyti, (ap)filosofuoti: “tuščia erdvė niekada negali būti tuščia”, “žmogus gali neturėti pinigų, maisto, idėjų, bet jis niekada negali neturėti nieko”, “jei kažkas gali atsirasti iš nieko, tada viskas įmanoma” ir pan. Įvairiasluoksnis “Kosmoso+” pyragas tuo ir skanus, kad jis patenkina įvairaus skonio, žinių, pojūčių smaližius. Kas iš tų matematinių žinių, kad „kometos uodegos ilgis yra milijono kilometrų” ar, kad “viena diena Veneroje trunka vienerius Žemės metus”, jei fizikas nepaaiškins kvantinės ir klasikinės fizikos subtilybių.
Be abejonės, „Kosmosas+“ peržengia įprasto spektaklio ribas. Tai labiau panašu ne į spektaklį, bet į meniškai pateiktą edukacinę ekskursiją, kuri neprailgsta ne tik mažiesiems žiūrovams (rekomenduotina nuo 9 metų), bet ir suaugusiems. Užburianti spektaklio vizualinė pusė, keisti, bet įdomūs faktai apie kosmosą (tokie kaip “Venera kvepia supuvusiais kiaušiniais”, o visata “kumpiu”) priverčia nusišypsoti ir nusistebėti net visažinius suaugusius.
Visumoje, jei reikėtų su kažkuo palyginti danų režisierės Kirsten Dehlholm spektaklį, kūrybinį stilių, braižą, pirma šovusi mintis buvo – Romeo Castellucci. Pas Kirsten daugiau teksto, tiesmukų metaforų (dėl “teatro vaikams” specifikos), bet pati spektaklio atmosfera, dėmesys eksperimentiniams vaizdo ir garso efektams, technologijoms, filosofinei minčiai – tikrai daug kuo artimi būtent italui Castellucci.
„Kosmosą+“ laikau tikrai vykusiu eksperimentu ir labai džiaugiuosi, kad jis gimė būtent LNDT didžiojoje scenoje. Teatras premjerinių seansų metu lūžo nuo įvairaus amžiaus smalsuolių antplūdžio. Labai tikiuosi ir linkiu, kad jį pamatytų visi Lietuvos mažieji astronomai ir neriboto amžiaus visažiniai – romantikai, vis dar svajojantys pastovyklauti Marse.
