Premjera: Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „DIDIS BLOGIS“ (Rež. Árpád Schilling)

„Didis blogis“ – vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir mūsų dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus bendras teatrinis darbas apie karo nuojautą, apie tai, ką kiekvienas jaučiame, bet nedrįstame sau pripažinti.

Kas yra Marius Ivaškevičius, manau, pristatinėti nereikia, pakanka priminti – geriausias, įdomiausias jaunosios kartos lietuvių dramaturgas. Su vengrų režisieriumi Árpádu Schillingu taip pat galima būti pažįstamu: festivaliuose „Naujosios dramos akcija“ ir „Sirenos“ rodyti spektakliai „Balas“, „Juodoji šalis“, „hamlet ws“, „Žuvėdra“, projekto „Krizės trilogija“ dalys – filmas „JP.CO.DE“ ir spektaklis „Dvasininkė. Man įsimintiniausias šio vengro darbas – spektaklis „Žuvėdra“, kurį stebėjau prieš aštuonerius metus dar nebaigtoje įrengti Menų spaustuvėje. Tai buvo mažas stebuklas, įgyvendintas visiškai minimaliomis sceninėmis priemonėmis, o aktoriai, apsirėdę kasdieniais rūbais vaidino pačią A. Čechovo dramos šerdį. Po spektaklio man buvo aišku, jog geram teatrui sukurti nereikia didelės scenos, garsių aktorių, brangaus rekvizito, žinomų dizainerių, skandalingų reklaminių kompanijų, didelių biudžetų ir net naujų pjesių, kad viskas priklauso nuo kūrėjų išmonės, idėjos ir nuo pagrindinio žmogaus teatre – režisieriaus.

Mariui Ivaškevičiui ir Árpádui Schillingui kilo idėja parašyti pjesę apie blogio ištakas, apie karo pradžią mūsų mintyse, jausmuose, mūsų namuose, kieme, pagaliau – mūsų mieste, ir tik galiausiai – šalyje. Tik mes to nesureikšminame, nepastebime. Numojame ranka ir mažmožiu vadiname homofobiją, neonacizmą, prievartą, patyčias, kurios užvaldė kasdienybę, žiniasklaidą, socialinius tinklus, vietas, kur dar nėra rusų ar amerikiečių tankų.

Kūrėjai pasakojo, kad kūrybinėje stovykloje kartu su aktoriais diskutavo, kaip jie supranta, jaučia šią temą – iš to ir gimė spektaklis, kurį kartu kūrė ir jame savo pačių vardais dalyvauja aktoriai Valentinas Masalskis, Nelė Savičenko, Vaiva Mainelytė, Diana Anevičiūtė, Vitalija Mockevičiūtė, Jevgenija Gladij, Rasa Samuolytė, Beata Tiškevič, Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Gytis Ivanauskas, Valentinas Novopolskis.

Spektaklis prasideda scena, kurioje tarpusavyje vaidijasi šeimos nariai dėl įvairiausių menkniekių, dėl to kad sūnus nesimoko, o vietoj to, kibernetinėj erdvėj žaidžia karą, kad tėvui nusispjaut kuo užsiima jo sūnus ir t.t.. Štai ir užuomina apie ką bus spektaklis. Tik tada dar nežinojau, kad tai bus vienintelė scena, kuri turi aiškią žinutę.


Sunku nupasakoti „Didžiojo blogio“ struktūrą. Tai toks lipdinys, iš žinučių, sąmokslo teorijų ir tikrų faktų apie karą Ukrainoje, skaitytų, girdėtų per įvairias žiniasklaidos priemones. Dalis pjesės turi bendrą veikėjų siužetinę liniją, šeimos istorijas, o likusi – tarsi baisus siurrealistinis kūrėjų sapnas, fantazija karo tematika. Aktoriai tarsi (ne)vaidina save, išsako savo įsitikinimus, tačiau kartu fantazuoja, kaip elgtųsi karo akivaizdoje, kas su jais galėtų įvykti? Tik vargu, ar tai įmanoma įsivaizduoti, ar įmanoma nuspėti, ką tu jausi, jei kas nors išsityčios iš tavo šeimos narių, ar tavo akivaizdoje žiauriai nužudys sutuoktinį, tėvus, išprievartaus dukterį, ar įmanoma numatyti, ką tu jausi, kai į tavo smilkinį bus įremtas priešo šautuvo vamzdis, ką jausi išmestas iš savo paties namų? Galima, bet tai liks fantazijos, jei viso to siaubo nesi pats patyręs savo kailiu. Manęs „Didžio blogio“ manipuliacijos nepaveikė, neįtikino, atrodė ne kiek baisios, o labiau dirbtinos.. Stebėjau ir netikėjau gerbiamu aktoriumi V. Masalskiu, kuris niekino kolegas homoseksualus, netikėjau aktore iš Kijevo, kuri šalia manęs salėje rėžė jaudinantį, užuojautos reikalaujantį tekstą apie kastruojamus tėvynainius, o po to užlipusi į sceną tyčiojosi iš kitų karių, netikėjau Beatos Tiškevič-Hasanovos naivumu ir lengvabūdiškumu geriant šampaną su savo pagrobėja.  Aš pripažįstu žmogaus dvilypumą, bet čia, šiose situacijose, su šiais žmonėmis,  jis manęs neįtikino..
Aktorė Vaiva Mainelytė spektaklio pradžioje pasiūlė žiūrovams ieškoti vilties, įdomu, ar tik man vienai ji nenusišvietė?

Pjesės idėja, struktūra gal ir įdomi, aktuali, bet požiūrio atspirties taškas man pasirodė kažkoks suveltas, nepagrįstas, o išpildymas scenoje, apskritai, – mokyklinio LIK’o (mokykloje taip vadindavome „Linksmųjų, išradingųjų klubo“ pasirodymus) lygio su kažkokiais atseit moderniais, padrikais etiudais. Scenoje naudojama daug šiuolaikinių technikos priemonių, terminų – iPadai, iPhonai, minimi youtubai, facebookai ir t.t., tarsi užuomina į tai, kad šie šiuolaikiniai ginklai, dažnai būna kur kas pavojingesni, nei bombonešiai ar šautuvai. Priemonės gal ir tinkamos, bet visi režisūriniai sprendimai, bei šių priemonių panaudojimo būdai spektaklyje buvo labiau erzinantys savo primityvumu nei leidžiantys pajusti, pripažinti savo ar (mūsų visuomenės) žmogišką netobulumą. Negalėjau savo akimis patikėti, kad stebiu dviejų mėgstamiausių kūrėjų spektaklį, vis atrodė, kad sapnuoju košmarą. Tik ne tokį jaudinantį, paveikų, spengiantį ausyse dar savaitę po spektaklio peržiūros, kokį išgyvenom Romeo Castellucci „Tragedia Endogonidia“, o tokį nykų nesusipratimą, iš kurio norisi pabusti ir greičiau pabėgti. Nesulaukusi plojimų pabaigos pabėgau.

Foto: Dmitrij Matvejev

6 komentarai apie “Premjera: Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „DIDIS BLOGIS“ (Rež. Árpád Schilling)

  1. Nepavykes spektaklis, pavargau jau po 20 munuciu, tik is mandagumo teko sedeti dar 2 valandas uzsikemsant ausis kas keliolika minuciu. Pavadinciau ji farso drama “Formos virsenybe pries turini“ :) Gaila puikiu aktoriu sunkaus darbo.

  2. labai geras Prano Šarpnickio rašinys. apskritai, neteko skaityt nei vieno teigiamo rašinio apie šį spektaklį. ir nors nesiruošiu stoti jo ginti – žiūrint man jis atrodė pernelyg chaotiškas, užsižaistas, bet po to su žmona bediskutuojant, daug simbolių iššifravus, visgi ne toks ir didis tas blogis :)

  3. Po tiek diskusijų, kurias sukėlė Didis blogis, nekantriai ir baugiai laukiau spektaklio. Galbūt dėl to, kad tikėjausi kažko nevykusio, tai vis tik mane šis blogis vienaip ar kitaip paveikė. Gal dėl to, kad yra pažįstamų iš anos Ukrainos pusės, gal dėl to, kad yra tarnaujančių nuolatinėje kariuomenėje draugų. Gal dėl to, kad karas parodytas visu savo makabriškumu ir pasibjaurėjimą sukeliančiais veiksmais. Nes jis toks ir yra, niekam nesistengia įtikti, į nieką nesilygiuoja, o pratrūksta kaip veik kiekvieno organizme tūnantis herpeso virusas ir tiesiog ima kapoti galvas. Mane, kaip tik priešingai, įtikino ir kategoriškas, tuojau pat į kitą barikadų pusę peršokęs V. Masalskis ir B.Tičkevič naivumas, kuris buvo ten laiku ir vietoj, tad dar labiau pabrėžė visą tą blogio syvais persmelktą kartumą. Sutinku, kad visos spektaklio scenos gali rodytis padrikos, nesusijungiančios iki galo į visumą, bet man visa tai būtent puikiai ir parodė visą šios karo temos beviltiškumą, begalinį liūdesį ir abiejų barikadų pusių dviveidiškumą. Sunku iki galo buvo išsėdėti, bet ne dėl prasto pastatymo ar vaidybos (nes mano manymu, pastatymas ir vaidyba yra savotiškai stiprūs, aš net neįsivaizduoju kaip aktoriai po vaidinimo tą naktį gali užmigti), o dėl to, kad išbūti su mintimis, kurias sukelia spektaklis buvo sunku.
    O Viltis palikta paskutinė, kaip toj Pandoros skrynioj, kuri buvo užtrenkta Vilčiai nespėjus ištrūkti. Tik čia Viltis išlipo pabaigoje ir pati savo pastangomis. Tačiau ar stipri ta Viltis? Kažin.

    Todėl visiškai natūralu, kad kyla tiek prieštaringų nuomonių, nes spektaklio pastatymas aplaistytas raudonais dažais, paliktas ant nuogos scenos, nukirsta ranka, išbadytom akim, o po to dar pakartas. Kitaip tariant – jis pats sau gyvenimo nepasilengvino ir vienareikšmiško kelio į žmones nenusitiesė, o tik apsisunkino.

    1. Rūta, akivaizdu, kad tau reikėjo apžvalgą apie šį spektaklį rašyt ;) Kad ir mano mylimų kūrėjų, jis nieko manyje nesukėlė, nesuvirpino ir pan..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.