Premjera: O. Koršunovo „HAMLETAS”.

Vėlų penktadienio vakarą, „Menų spaustuvės“ kiemelyje kunkuliavo minia, o „Sirenų“ organizatoriai nesiliovė kartoti, kad bus įleisti į salę tik svečiai su kvietimais ir specialiomis akreditacijomis. Iš gausiai susirinkusios margaspalvės publikos buvo akivaizdu, kad vyks kažkas svarbaus – ką nori pamatyti ne tik festivalio svečiai, Lietuvos teatralai, bet ir eiliniai mirtingieji. Akivaizdu buvo ir tai, kad ne visi tilps į nedidutę „Menų spaustuvės“ juodąją salę, bet žinojau – liks už durų tik tie, kuriems ne taip jau ir baisiai rūpi čionai patekti. Per dešimties metų intensyvaus teatrų lankymą išmoksti į sau būtinus renginius papulti ir per duris, ir per kaminą, jei durys užvertos. Šis kartas – ne išimtis.

Vakaro kaltininkas – Oskaras Koršunovas ir jo naujausias spektaklis „Hamletas“, kuris oficialiai mūsų kraštiečiams bus pristatytas tik lapkričio pabaigoje. Tai bene ilgiausiai brandintas režisieriaus darbas: repetuota visus metus ir, kaip teigia teatro kritikai, eita link jo ištisus dešimt metų nuo pat pirmųjų režisūrinių žingsnių. „Hamletu“ Koršunovas lyg  įprasmina, apvainikuoja savo kūrybinę ir gyvenimišką patirtį, užduoda sau klausimą – „kas aš esu dabar“? Noras statyti „Hamletą“ yra vienas sąmoningiausių režisieriaus pasirinkimų. Teko girdėti ir apie pradinį režisieriaus sumanymą šiame spektaklyje pagrindinį vaidmenį atlikti pačiam. Vėliau šios idėjos režisierius atsisakė ir pakvietė Hamleto vaidmenį atlikti Klaipėdos teato aktorių Darių Meškauską. Kaip spėjama,  ne jauno aktoriau pasirinkimu šiam vaidmeniui,  O.K. norėjo pavaizduoti Hamletą kaip brandžią asmenybę, nesirenkančią iš dviejų kraštutinumų „būti ar nebūti“, o – ieškantį trečiojo, būtent, savojo, o ne primesto, likimo kelio. Jis sprendžia esminę lygtį, kaip užbaigti keršto epochą, į kurios užburtą ratą buvo patekęs ir jo tėvas.

Surinkęs mėgstamų aktorių sąstatą, režisierius nepabijojo jame sumaišyti ne tik keletos teatrų, bet ir kelių kartų aktorius. Tai dar vienas liudijimas, kad šiam svarbiam darbui pasirinko savo dvasios bendrakeleivius, su kuriais O.K. sieja ne vienerių metų bendras kūrybinis kelias, kad nėra jokių kartų, yra tik asmenybės. Kaip aktoriai po spektaklinės diskusijos, užtrukusios gerokai iki po vidurnakčio, metu prisipažins, kad spektaklio statymas prasidėjo nuo O.K. prašymo, kiekvienam asmeniškai sau atsakyti į klausimą „kas aš esu?“. Aktoriai per savo gyvenimą sukuria daugybę įvairiausių vaidmenų, kasdien dedasi kaukes, daugiau laiko praleidžia scenoje, nei gyvendami savo gyvenimus. Tad visai natūralu, kad dažnai pasimetama tarp realybės ir teatrinės fikcijos, tarp būtinybės uždirbti pinigus ir noro vaidinti tik tam tikrus vaidmenis ar tik tam tikruose spektakliuose; kad kartais užmirštama stabtelti ir, veidrodyje pažvelgus sau į akis, paklausti: „o kas iš tikro aš esu?“

Šiuo simboliniu klausimu pradedamas spektaklio veiksmas grimerinėje, kai aktoriai po spektaklio, žiūrėdami veidrodyje sau į akis, užduoja jį sau ir kartoja vienas per kitą nesiliaudami, vis garsiau ir garsiau, vis labiau išryškėja kiekvieno klausėjo asmenybė, kol galų gale visi balsai susilieja į bendrą kakofoniją, savo emociniu stiprumu sudrebinanti kiekvieną sėdintį salėje.

O.K.  „Hamletas“ visiškai kitoks nei visi, iki šiol matyti, Hamletai, tiek lietuvių režisuoti, tiek užsienio režisierių.   O.K. privertė pažvelgti į Šekspyro kūrinį visai kitu kampu, sudėjo akcentus naujose vietose, klasikinę istoriją kiekvienam iš mūsų padarė aktualią šiandien. Nenoriu jo lyginti net su E. Nekrošiaus darbu, nes tai du spektakliai, pastatyti pagal tą patį kūrinį, tačiau kalbantys apie visiškai skirtingus dalykus.

Kažkada, stebint O.K. „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istoriją“, pirmą kartą aplankė deja vu: viskas jau kartojasi; režisierius, tam tikra prasme, jau pradėjo virti savose sultyse; liovėsi stebinti; viskas lyg ir tobula, gražu, bet nieko naujo. Priešpaskutiniu spektakliu „Kelionė į Damaską“ O.K. lyg atsispyrė kojomis, nusiplėšė nuo savęs  ciniško juokdario rūbus ir pastatė labai rimtą  ir visiškai kitokį, nei jam įprastą spektaklį, kaip pats pripažino, – spektaklį apie patį save. Net jei publika liko ne itin patenkinta šiuo kūrėjo atsivertimu, man tai buvo vienas iš įdomesnių, gilesnių šio režisieriaus darbų. Manau, drąsiai galima sakyti, kad „Kelionė į Damaską“ buvo tik repeticija prieš šį, kur kas labiau išdirbtą, išbrandintą, paskutinįjį jo darbą. Ir nesinori manyti, kad jis bus paskutinis.

Dviejų dalių O.K. „Hamletas“ ypatingai intensyvus, rodos, žiūrovas nuolat laikomas ant aukštos įtampos laidų, sekundei leidus atsikvėpti komiškesnėse scenose vėl  nedelsiant įsukamas į svarbių įvykių, aštrių dialogų, vibruojančios muzikos, akinančių (sielos) veidrodžių atspindžių, neoninių šviesų, dusinančių dūmų verpetą.
Režisierius, statydamas šią pjesę, kelia sau asmeninius uždavinius, spendžia pelėkautus sau pačiam, todėl spektaklis galutiniame variante gavosi labai griežtas – savęs, aktorių ir publikos atžvilgiu. Žavi ir tai, kad šiame darbe nespekuliuojama jokiomis drastiškomis ar populistinėmis priemonėmis, kurių O.K. šiaip nevengia, ir kurios jau tapo savotišku O.K. prekiniu ženklu, traukiančiu į jo spektaklius spuoguotuosius paauglius. Originalus pjesės tekstas mažai trumpintas, tačiau greitai besirutuliojantis veiksmas spektaklyje leidžia sukurti trumpesnę, bet ne mažiau prasmingą ir įtaigią versiją.

Reikia paminėti ir aktorių vaidybą, kuri su didžiule įtaiga perteikė Koršunovo „Hamleto” viziją, ypač akcentuojant Rasos Samuolytės puikiai sukurtą Ofelijos vaidmenį. Kitų režisierių Hamletuose tikrai nebuvo tiek daug sureikšmintas Ofelijos vaidmuo, kiek O.K. „Hamlete“: Ofelijai skiriama labai svarbi vieta, ir tai, matyt, įvyko neatsitiktinai, o pasitikint pačios aktorės meistriškumo galimybėmis įkūnyti savo heroję.
Svarbu paminėti ir Vaidoto Martinaičio vaidybą, kuris atliko Polonijaus vaidmenį. Šis aktorius paskutiniu metu labiau pažįstamas daugumai iš komercinio “Urvinio žmogaus” reklamų, o O.K. tinkamai šiam spektakliui išnaudojo Martinaičio “arkliuką” – puikią artikuliaciją ir komedijinį prototipą, suteikdamas tam tikroms scenoms humoro atspalvį.

Kalbant apie Hamleto vaidmens atlikėją Darių Meškauską, tai man buvo savotiškas atradimas. Tenka prisipažinti, kad buvau neįvertinusi šio aktoriaus galimybių, o, pasirodo, Hamletui jo patirties tikrai per akis. Vaidmuo sukurtas įtikinamai, uždegančiai ir gerokai pranoko visus lūkesčius.
Nelė Savičenko, kūrusi Gertrūdos vaidmenį, spektaklio metu buvo gerokai prikimusi, kas šiek tik ribojo aktorės galimybes. Dainius Gavenonis, atlikęs tiek patėvio, tiek tėvo šmėklos vaidmenis, kaip visada vien asmenine charizma paperka publiką.

Pabaigai norėčiau pasakyti, kad Oskaras Koršunovas „Hamletu“ paneigė apie save tarp teatralų pradėjusias sklisti šnekas, kad “nieko naujo nesukuria”, „kartojasi“ ir pan. “Hamletas” – tai savotiška riba, dešimtmečio kūrybinės patirties užtvirtinimas, o savo neįprastu rimtumu, griežtumu – žingsnis į naują kūrybinį etapą, kuriame jau bus kur kas mažiau kompromisų, pataikavimo publikai, sentimentalumo ir atlaidumo.

Spektaklio metu ne kartą kartotas, išrėktas „kas aš esu?” lyg sąžinės balsas iki šiol spengia ausyse. Šiurpulinga…

Oskaro Koršunovo spektaklio „Hamletas“ premjera buvo rengiama Norvegijoje, nes spektaklio koprodiuseriai  yra Stavangeris kartu su „Vilnius – Europos kultūros sostine 2009″.

Lietuvos žiūrovai „Hamleto“ premjerą pamatys lapkričio 20-22 dienomis ir gruodžio mėnesio pirmąją savaitę „Menų spaustuvės“ salėje.

Foto: Nontas Stylianidis, photoreportage.gr

fb-share-icon

12 komentarų apie “Premjera: O. Koršunovo „HAMLETAS”.

  1. Tikrai geras spektaklis! Negalejau atitraukt akiu
    nuo sio reginio. Ir vis negalejau nuspet , kas ivyks toliau,
    vis kazkas nustebindavo. NEREALU

  2. visada tvirtinau, jog spektaklis negali migdyti, kad ir koks jis butu kazka galima jame rasti zavaus, taciau apsilankius Hamlete as pati tai patyriau man norejosi pogulio.
    Spektaklis istestas, pataikaujantis vulgarumu siuolaikiniai liberaliai visuomenei ( pvz. karalienė Gertruda kaip is raudonosios zibintu gatves) ir dvitprasnybes (fraze pusti ar nepusti, kuri prajuokina puse sales ir neaisku ar tai paaugliu nebrandus juokas ar siaip nesamoningu ziurovu reakcija) … As nekalbesiu apie homoseksualu kulta dabartineje musu ziniasklaidoje, bulvarinese laidose ir zinoma kultūroje be kurio mes atrodo negalime gyventi…
    Kaip pradzioje minejau, negali buti vien blogai, kai kurie aktoriai spektalio metu atidave save ziurovu teismui, gal tai padejo man ir neuzmikti… Tad aciu jiems uz ju talenta ir darba. Deja si karta rezisieriui to as pasakyti negaliu…

  3. siaip, ar tai pirmas tamstos matytas OK darbas? panašu, kad nes antraip dėl tokių nukrypimų nuo įprastos tiesos nebūtų. Bet ne tai svarbu, svarbu, kaip manai, kodėl yra blogai tai, ką įvardini kaip blogai? Ar todėl, kad nukrypstama nuo įprastos tiesos ar nerandat prasmės kodėl atsiranda mobilus telefonas, homoseksualai, etc. Ne gi tam nėra jokio paaiškinimo?

  4. pauliau rimeiki, tai ne pirmas spektaklis, esu macius kita V. Šekspyro perteikima – vasarvydzio nakties sapnas. Tai buvo senokai, detaliu kazkaip nepamenu, o gal jos nebuvo taip drastiskai akcentuojamos…

  5. Spektaklis – viršūnė. Kūrybinis brangakmenis drumstame Lietuvos teatrų repertuare…

    Turėjau pasibaigus spektakliui 10.20 val. išsiruošti namo iš Olimpiečių 3, bet 800 sėdimų vietų salę (+ prisiglaudę stovintys ir sėdėję ant grindų – viso susidaro apie 1000 vietų), bet trupė stengiasi po kiekvieno spektaklio bendrauti su žiūrovais, kad „pasitikrintų”. Nors atrodytų po tokio išsikrovimo, turėtų matytis tik lova…
    Tas „pasitikrinimas” baigėsi lygiai vidurnaktį. Permetęs akimis puikią Jurgos apžvalgą, numanau, kad ir ji sudalyvavo tokiame dalyke.
    Stebėdamas spektaklį, rodosi, pagavau esmes, kas ta pjesė HAMLETAS, kur slepiasi šio kūrinio Šekspyro legenda, ką reiškia tie „būti ar nebūti”, „papuvusi karalystė”, kuriuos žino visi, bet gilumines prasmes vargu bau supranta.

    Po daugiau kaip valandos bendravimo su atlikėjais, interpretatoriais, kūrėjais ir filosofais viename asmenyje, gerokai buvau apakintas savojo mąstymo seklumų…
    Ką gi, geriau tuo įsitikinti tokiu būdu ir dar kitą dieną nesugebant išeiti iš spektaklio sukelto transo transo būsenos, džiaugtis, jog gerokos naudos suteikia tokie bendravimai su įsigilinusiais į kiekvieną kūrinio eilutę, su ne vieną mėnesį virusiais kūrybinėse kančiose, nei įsivaizduoti sau, kad VISKĄ pamatei, supratai…

    Tokiu spektakliu, Oskaras Koršunovas akivaizdžiai paneigė, kad iš Lietuvos dingsta teatras bei jo aura. Patys pripažino, kad tas 1000 žmonių žiūrėjo į jų pastangas kaip VIENAS. Nuo savęs pridėčiau, kad nė jokio bilieto nebuvo kasoje ar aplink teatrą (svajonių situacija šiais laikais, neturint bilieto – kaip tarybiniai metai!!) – faktai prieštaraujantys Jurgos atpasakotoms nuotaikoms V.Masalskio spektaklio temoje. TIKRA bėda, kad tokių spektaklių maksimaliai gali būti vienas per sezoną, o praktiškai net kelių sezonų bėgyje…

    Neabejoju, jog g-tasko komandiruota į HAMLETĄ sažiningai fiksavo spektaklio bei pokalbio po jo subtilybes ir parašys plačiau…

  6. Įgėlimas.
    Nachaliavai gauti bilietus ir neparašyti komentaro tiems, kurie tuo gyvena…

  7. Nu ne chaliavnai, gi turėjo prisižadėt, kad iki rudens nueis į kokį spektaklį už pinigus :) Taigi, ne chaliavnai, bet su 50% nuolaida. Deja, bet taip yra. Žmonės mielai ima ir kur kas mažiau mielai duoda. Apie tai galima spręsti iš to, kiek naujų autorių G. atsirado per jo gyvavimo laiką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.