Nelabai apdairu apžvalgą pradėti nuo minties, jog nemėgstu baletų ir savo noru į juos nevaikštau.
Tad pasakysiu švelniau: nesu klasikinio baleto mėgėja ir visi žino, kaip gerai jaučiu modernų šokį.

Tai, kad šįkart savo noru nuėjau į baletą, lėmė viltis pamatyti ką nors modernesnio operhauzo scenoje. Pavykęs modernas mane maloniai nustebino, nes nors ir vyliausi, bet iš pradžių kažko ypatingo ar prikaustančio dėmesį nesitikėjau. Vis gi ne tik dėmesį prikaustė, bet ir krūtinę prieštaringų, nerimstančių jausmų pripildė. Paskutinįkart tokį paveikų ir efektingą modernų baletą buvau mačiusi prieš porą metų Oslo Operos teatre (Operahuset). Dabar, Vilniuje mes turime puikų modernaus baleto pastatymą su paveikia ir išpildyta choreografija.

Pats choreografas Krzysztofas Pastoras savo kūrinį apibūdina taip :

„Prokofjevo muzika – geniali. Šekspyras – genialus. Jų kūrybos ypatingumas slypi tame, kad ji vis dar aktuali. Aš nepasirinkau šio kūrinio tam, kad kažką įžeisčiau ar šokiruočiau publiką. Paprasčiausiai noriu parodyti, kaip gerai šis pasakojimas atitinka mūsų situaciją. Romeo ir Džuljetos istorija gali pasirodyti svarbi maištaujančiam paaugliui, išvargusiam reklamos agentūros darbuotojui, naujų interpretacijų ieškančiam mokytojui, naujų programėlių savo iPad’ui ieškančiam studentui ar motinai, kuri augina tris vaikus. Noriu kalbėti paprastiems žmonėms, kurie kariauja su kasdienėmis problemomis.”

Smagu rašyti, jog tokios choreografo mintys neliko tik popieriuje. Visa esmė buvo perteikta scenoje. Šiuolaikiški Tatyanos van Walsum kurti kostiumai, jausminga ir akiai maloni choreografija įžiebė norą šį baletą dar nueiti pamatyti antrą kartą.
Spektaklis dviejų dalių, kurios gražiai atliepia viena kitą, jų pradžios panašios (šurmuliuojanti miestelėnų minia, kuriai nurimus, iš tolumos pasirodo šviesos nutvieksta Džiuljeta).

Efektinga Riterių kovos scena, pašiaušė plaukelius ant odos, nes gerai pažįstamą Prokofjevo muziką šokis scenoje papildė tarsi burtų lazdele pamojus, pridėjo daugiau gelmės ir spalvų sodrumo.
Kas be ko, modernus baletas yra daug lankstesnis nei plastikinė baleto klasika. Todėl ir kūnas, lankstomas įvairiapusiškiau leidžia atskleisti gilesnius jausmus, taip šokant yra lengviau natūraliau išsireikšti solinėse scenose. Masinės scenos ne ką prastesnės, jos sukuria didingą ir paveikų efektą.

Negaliu nepaminėti, jog Merkucijų itin charizmatiškai sukūrė Andrius Žužžalkinas. Sunku įsivaizduoti, kaip Tebaldo ir Merkucijaus dvikovų scenos atrodytų be jo. Šokėjo plastiškumas ir judesio suvokimas kaip natūralios būties savasties, džiugina širdį.

Žinoma, įdomiausia buvo sulaukti mirties scenų. Prieš jas aš nekantriai tryniau rankomis galvodama, „Nagi nagi ir kaip gi jūs sušoksite mirtį?”. Ir tada jiedu milžiniškais šuorais scenoje paskleidė neviltį, bloškė mums į veidus nuo gyvenimo neteisybės svorio lūžtančias kojas ir apmaudo grąžomas rankas. Finalo scena nubraukė bet kokias iki tol likusias abejonių kruopeles.

O žinot, pabaigoje visi šokėjai persirengė visai kitais kostiumais, a la šiuolaikiškais casual outfit’ais, tik tam, kad nusilenktų jau tarsi dar labiau priartėję prie mūsų kasdienybės. Puiku.

Kaip retai būna, iš operhauzo į tirpstančią, pilką žiemos pabaigą išsinešiau jausmingai paliestą, supurtytą ir nerimastingų spalvų pripildytą vidų. Rekomenduoju gero šokio mylėtojams.