Prieš tris metus, pamenu, kad kažką labai svarbaus paskutinę akimirką iškeičiau į Sirenų festivalio atvežtą Árpádo Schillingo režisuotą spektaklį „Žuvėdra“ . Nedidelė saujelė žmonių mažoje Menų spaustuvės salytėje stebėjo stebuklų stebuklą – gyvą įrodymą, kad kokybiškas, jaudinantis teatras gali gimti bet kur, bet kokiomis aplinkybėmis, be įmantraus apšvietimo, scenografijos, be specialių teatrinių kostiumų ir pan. Pakanka vos kelių iš žiūrovų salės “pasiskolintų” kėdžių, ant kurių Krétakör aktorių trupė čia pat, žiūrovų akivaizdoje, išgyvena visą žinomos klasiko pjesės tekstą taip, jog jis tampa tikru teatro meno grynuoliu. Kamerinėje aplinkoje, tą vakarą  esminiu koziriu buvo fantastiška  aktorių vaidyba. Kritikai tuomet rašė: „Pasaulyje egzistuoja begalės teatrinių Čechovo “Žuvėdros” versijų ir sunku įsivaizduoti naują, kuri galėtų nustebinti… Tačiau būtent tokia buvo stebinanti Krétakör “Žuvėdra”.

Vengrų teatro į Lietuvą atvežtos „Žuvėdros“ proga, buvo nuspręsta duoti Sigitui Parulskiui paruošti naują šios pejesės vertimą ir tikėtis išvysti naująjį šio kūrinio pastatymą Lietuvoje. Kas to imsis buvo nuspėti nesunku. „Žuvėdra“ – pirmoji iš keturių svarbiausių rusų dramaturgo Antono Čechovo pjesių. Tuminas Lietuvoje, Rusijoje ir visu kur kitur laikomas idealiu rusiškosios klasikos interpretuotoju. Tiesą sakant, jo „Maskaradą“ ir senąją „Vyšnių sodo“ versiją su V. Šapranausku, Egle Gabrėnaite, Žebrausku prisimenu po šiol su didele nostalgija. Tai tikrai aukšto lygio pastatymai su stipria aktorių šutve.

Taigi, tęsiant mintį apie R.Tumino užmojį pastatyti dar vieną lietuviškąją „Žuvėdros“ versiją, greičiausiai  tai nieko per daug nenustebino (kiek žinau jis jau anksčiau  buvo pastatęs „Žuvėdrą“ viename iš Islandijos teatrų, Škotijoje ir dar kažkur..). A.Čechovo „Žuvėdra“, praėjusį birželį parodytas kaip diplominis jaunų aktorių darbas, šiomis dienomis tampa Mažojo teatro repertuaro dalimi..

Spektaklyje vaidina jauniausioji teatro karta – R. Tumino auklėtiniai:  Josifas Baliukevičius, Daumantas Ciunis, Tadas Grynas, Tomas Kliukas, Martynas Nedzinskas, Indrė Patkauskaitė, Miglė Polikevičiūtė, Miglė Rimaitytė, Tomas Rinkūnas, Tomas Stirna, Agnė Šataitė, Toma Vaškevičiūtė.

Pradedant nuo aktorių vaidybos, išskirčiau Miglės Polikevičiūtės gan charakteringą vaidybą. Aktorė atliko vieną iš pagrindinių,- Ninos vaidmenį. Ši aktorė savo vaidyba jau buvo daugelį apžavėjusi spektaklyje „Seksualinės tėvų neuorozės“. Stebint jos vaidmenį „Žuvėdroje“ ne kartą pagauni atsikartojančius jau ankstesniuose spektakliuose sukurtus paaugliškos, valiūkiškos „lolitos“ įvaizdžius, kurie tarsi jau tampa neatskiriami nuo jos asmenybės. Scenoje jos vaidybą, trykštančią energingumu ir gyvybingumu, smagu stebėti. Kalbant apie kitus trupės aktorius, tokius kaip Martynas Nedzinskas, Tadas Grynas ar Agnė Šataitė, šie taip pat turi savyje nemažai potencialo ateityje kurti gan rimtus vaidmenis. Bet šį kartą kažkodėl, man atrodė, kad A. Čechovas ne jų dydžio ir ne jų skonio „rūbas“. Agnė Šataitė, manau, ateityje galėtų pakeisti Eglės Gabrėnaitės prototipą, bet šį kartą ryškiai trukdė problemos su balso stygomis, nors  manieros tikrai nepriekaištingos.

Kalbant apie režisūrinį aspektą, tai, nors ir anonsiniuose pranešimuose buvo rašoma, kad R. Tuminas savo mokinius bando skatinti naujai apmąstyti dramaturginį procesą, aš kažkokių režisūrinių stebuklų ar naujų formų tikrai nepastebėjau. Tiesa pasakius, tai spektaklis visumoje buvo gan nuobodokas. Nei režisierius, nei aktoriai, nei dar kažkas, manęs nė trupučio nesujaudino; jau nekalbu apie tai, kad pjesės tikrai nesuaktualino šiandienai, kaip kažkada ji man aktuali ir artima atrodė stebint vengrų pastatymą. Šiame pastatyme buvo atskirų neblogų scenų, bet tai tik trupinėliai. Spektaklis, rodos, pastatytas dėl pastatymo. Teko prisiminti, kažkurio užsienio kritiko išsakytus žodžius R.Tumino adresu: „Tuminas kokybę keičia į kiekybę. Stulbinančiai greitai stato spektaklius visame pasaulyje. Visur tos pačios priemonės, panašūs sceniniai sprendimai ir siaubinga, beskonė estetika.“. Šis sakinys nusako beveik viską, ką aš galvoju, apie paskutinius R.Tumino darbus, įskaitant ir premjerinę „Žuvėdrą“. R. Tuminas, deja, jau stipriai kartojasi, niekuo nestebina ir matosi, kad kuria tik dėl „planų įvykdymo“, o ne dėl to, kad turėtų, ką naujo pasakyti. Vienintelis privalumas ir teigiamybė yra tai, kad šis režisierius savo nuostabiai atrestauruotą teatrą su nuostabia sale, palengva užleidžia jaunajai savo aktorių ir režisierių kartai, skatina atsiskleisti naujus talentus, suteikia jiems fantastiškas sąlygas kurti, vaidinti, organizuoti įvairius festivalius ir kitus teatrinius įvykius, kas kituose Lietuvos teatruose išlieka nesibaigiančia problema (išskyrus „Menų spaustuvę“).

Tai tiek tų g.erų naujienų iš Vilniaus Mažojo teatro. Nors girdėjau rūbinėje žmones dalinantis ir gan pozityviais įspūdžiais, tad negali žinoti – gal patiks ir tau. O aš visgi liksiu prisiminimais prie teatrinės „Žuvėdros“ versijos, sukurtos vengrų Krétakör teatro. Teatro kuris iš to pačio kūrinio medžiagos, be jokių papildomų sceninių priemonių, sukūrė kur kas autentiškesnį teatrą, nei tą kurį stebėjau vakar.

Kiti „Žuvėdros” spektakliai numatyti šį mėnesį:

Sausio 15, 22, 23d., Bilietus galite įsigyti čia.