Paskutinę sausio dieną Menų spaustuvėje buvo pristatyta Rūta Butkus šokio inscenizacijos premjera.
Gan teisinga, jog pati kūrėja šio pasirodymo nevadina spektakliu, labiau tiktų žodis performansas.
Kaip dabar jau yra tapę madinga, atlikėjai pasitiko žiūrovus scenoje ir pasirodymas prasidėjo vykstant žiūrovų suleidimui į salę. Scenos šone -išdidžiai stovėjo keturios, puošniai apsirengusios, pagyvenusio amžiaus damos, o scenos viduryje nerimastingai sukdama ratus ir mindžiukuodama vaikštinėjo pagrindinė veiksmo veikėja. Neabejotinai visų besirenkančiųjų dėmesys buvo patrauktas, kai viena iš vyresniųjų damų šokėjai įteikė plakimosi rimbą, kurį choreografė paprasčiausiai panaudojo pagal savo paskirtį.
Šokėjai ant galvos uždedamas šalmas, kuriuo kaip laisvės apribojimo simboliu neverta abejoti ir tada prasideda spektaklis-performansas, arba kitaip – šokis ir ilga ilga kančia scenoje.
Svarsčiau, ar mums, žiūrovams buvo sunkiau stebėti, ar jai vienai scenoje buvo sunkiau šokti.
Kaip pati Rūta Butkus minėjo, šiuo pasirodymu tęsiamas tikėjimo ir religijos susikirtimas, gilinamasi į asmens valios ir laisvės klausimus, jei konkrečiau – į krikšto pasirinkimo klausimą. Be abejonės, temos yra svarbios ir aktualios, tačiau pasirinktas būdas joms atskleisti man atrodo labai sunkus ir varginantis, jau net nekalbu apie tai, kad be galo kankinantis. Nesu šokio meno žinovė, tačiau tai, kokiais šokio judesiais perteikiama emocija, supratimo neapsunkina. Stipriai prie nuotaikos kūrimo prisidėjo sunkiai klausoma muzika. Valandą laiko stebėti tamsias emocijas, kurios persismelkia iki pat gilumos ir apkartina likusį vakarą yra rimtas kantrybės išbandymas.
Kadangi šiaip jau pasaulis nėra rožėmis klotas, todėl kalbėti ir kurti kūrinius apie svarbias ir opias problemas reikia, tad galima pagirti kūrėją už drąsą parodyti ir atlikti šį pasirodymą.
Jei tikslas buvo paimti už pečių ir supurtyti, jis mano atžvilgiu buvo pasiektas. Tik jeigu performansas būtų trukęs 20 minučių, manau ta pati žinia sėkmingai būtų perduota ir per šį trumpesnį laiką. Šiek tiek gaila, kad pabaigoje nepaliekamas kelias išeičiai iš sunkios situacijos, bet juk ne man kvestionuoti autorės sprendimus.
Puošniai apsirėdžiusios damos, kurios yra vokalinio ansamblio „Ūla” dainininkės, pabaigoje užtraukia „Linksma diena mums nušvito”, tokiu būdu dar labiau pagilindamos makabrišką juodumą ir sunkumą krūtinėje.
Kita vertus, sunkios emocijos taip pat palieka neišdildomą atsiminimą, o apribojimo bei suvaržytos laisvės vaizdas man sukėlęs tokį kartėlį, gali paskatinti spręsti asmens tikėjimo ir religijos sankirtų klausimus (o gal tiesiog apie juos diskutuoti, nes vieno atsakymo juk negali būti). Tuo labiau, primena nekurti problemų ten, kur jų iš tikro nėra. Juk visi įsitikinimai yra mūsų galvose.
Foto: Redijus Anikanovas
Vadinasi, ne aš viena išeinu iš šiuolaikinio šokio spektaklių su sunkumu ir tamsa krūtinėje.. ;) Jau ir taip Lietuvoje mažai kas rašo apie šokio spektaklius, bet įtariu, kad tuoj ir mūsų „diletančių” nebekvies.. :))
sokis- ne pasilinksminimas, jau butu seniai laikas ta suvokti, ir sis spektaklis skirtas ne vaikuciams.
Na jei labai ieškotume vien pasilinksminimų, matyt ne tokius renginius rinktumėmės savo laisvalaikio praleidimui, eitume į Domino teatrą. Ir aišku labai įdomu – kokio amžiaus sulaukus ir kokią patirtį turi būt prikaupus, kad galėtum „teisingai” vertinti šiuolaikinį šokį ir dar kažką jame suprasti?
Man tiesiog nesuvokiama, kodėl šokio spektakliuose tampa nebeaktuali pati choreografija? Aš suprantu, kad menininkai siekia savo darbais „pasisakyti” socialinių temų klausimais, kad svarbiausia tampa idėja.. Bet tai gal tada jau nebeverta tokių kūrinių vadinti šokio spektakliais, gal tiesiog vadinkime tai platesnėmis, universalesnėmis sąvokomis (o kartu nieko konkrečiai nepasakančiomis), tokiomis kaip „performansas” ar pan.
Labai norėčiau šnd šiuolaikinio šokio scenoje patirti kažką panašaus (bent per nago juodymą), ką leido pajausti savo darbais tokios choreografės kaip Pina Bausch. Labai norėčiau atrasti šokio spektaklių, kuriuose be giliamintiškų destruktyvių idėjų, būtų dar ir šokama, net jei ir išeinant iš tradicinio šokio ribų, kuriant savo naują, unikalią šokio techniką.. Labai norėčiau, kad iš šokio spektaklių, man nesinorėtų išeiti kaskart dar net neįpusėjus jam. Ne dėl to, kad esu paviršutiniška, kvaila blondinė nesuprantanti „aukštojo meno”, o tik todėl, kad aš ir taip pakankamai sąmoninga, kad suvokčiau aplink save esančias socialines problemas ir realiame pasaulyje atskirčiau aplink save vykstančius negerus dalykus. Tad kodėl turėčiau mokėti pinigus dar ir už tai, kad mane pakankintų spektaklyje..? Kur atrodo būtų sutelkta visa pasaulio tamsa ir kančia, be jokios vilties ir prošvaisčių.. Kokią prasmę neša šis menas? (parodo kokius tai sprendimus???) Kas man iš jo? kokią estetinę, filosofinę vertę jis palieka žiūrovo sąmonėje..?
Tikra tiesa. Šiuolaikiniai menininkai iš šokio padarė vaikštančią ir šliaužiojančią tragediją. Ir tai, aišku, galioja ne tik šokiui. Jeigu apie pasaulį reiktų spręsti pagal teatro, šokio pastatymus, galėtum pagalvoti, kad pasaulis yra puiki vieta kankintis ir mirti. O nuo čia, aišku, menininkas turi teisę rodyti tai, kas jam aktualu ir įdomu, o žiūrovas yra laisvas to nesirinkti. Deja, net didžiausias šūdas randa savo pasekėjus, o didžiausi šedevrai būna įvertinti tik mažumos žinovų. Kiekvienam savo.
..mes kiekvienas, bet koki kurini ziurim is savo ziuros tasko.. uz savo akluma, nors regejimas duotas mums, atsakingi tik mes patys..o ikvepus tarpu sienu vadinama tamsa( o kas yra sviesa?ir tamsa?), iseje i gatve, turetume galimybe iskvepti sviesa, kad nors siek tiek musu realiam pasaulyje butu sviesiau..ir ne fiktyvios, dirbtinos lemputes, o nuosirdzios…
Va ką tik pasivaikščiojau Nacionalinej dailes galerijoj po Aleksandros Kašubos spalvotąją šviesos instaliaciją, užpildžiau savo „aklumą” dirbtiniu vaivorykštiniu spalvų spektru, tada skaniai papietavau su malonia kompanija ir išėjus į gatvę apniukusi diena iš tiesų tapo šviesesnė.. Tai fikcija? Dėl to jau turėčiau jausti primityvia? Kad šviesą „ikvepiau” ne šiuolaikinio šokio spektaklyje, o A. Kašubos mene?
Man tai iš tiesų dzin mano primityvus įvaizdis, aš tiesiog perspektyvoje galiu rinktis, kuris menas (menininkas) man teikia kažkokio tai peno, o kuris ne? Aš tik noriu suprast, kam savo meną „dedikuoja” šiuolaikinio šokio kūrėjai, jei šoka sau ir savo siauram ratui, tada viskas OK, bet jei ne, nu tai..
as dziaugiuosi uz tave, butent, Jurga tu gali rinktis.
Jurga, turbūt negalėčiau labiau sutikti su tavim dėl meno, kuris teikia peno. Mane labiausiai ko gero ir sužavi tie menininkai, kurie sugeba visą esmę ir gilumą pateikti taip, kad tai paliečia kone kiekvieną žiūrėjusį/susipažinusį ir po renginio nelieka blogojo susuktų vidurių jausmo (su kuriuo galbūt galima buvo ateiti iš lauko, iš darbo, ar iš šeimos), o kaip tik įsikvepiama naujiems darbams ir žygiams. Šia tema vertą dėmesio interviu su Rolandu Kazlu kaip tik neseniai netikėtai aptikau žurnalo Krantai 2014 (4) numeryje (o kalbant apie puikųjį R. Kazlą, praėjusią savaitę pagaliau pavyko pamatyti jo „Palata” Kaune:))
Grįžtant prie šiuolaikinio šokio, kurį šiaip jau labai mėgstu ir myliu. 2014-aisiais labai graužiausi nagus, kai neturėjau galimybės aplankyti kasmet Auros organizuojamo šokio festivalio. Girdėjau puikių atsiliepimų apie atidarymo pasirodymą, ir tai buvo ne tik dėl ypatingo sprendimo, kuriame buvo panaudota begalė tykštančio vandens scenografijai ir šokiui Kauno dramos teatro scenoje, bet dėl choreografijos. Pati, aišku, negaliu komentuoti, nes nemačiau.
Aš esu labai išsiilgusi Auros šokio teatro pasirodymų ir spektaklių (išsiilgusi, nes jau seniai kokiame buvau), nes nė vienas jų nepalikdavo be savotiškų, malonių, o dažnai ir susižavėjimo įspūdžių šokėjų profesionalumu ir choreografiniais sprendimais. Iš mano pusės yra didelė pagarba Birutei Letukaitei už tą kūrybą, kurią esu mačiusi prieš kokius dešimtį-penketą metų (seniai, bet atsiminimai puikūs) Laukiu nesulaukiu, kokie bus mano pačios įspūdžiai po artimiausio Auros spektaklio:))
Rūta, aš ir ko gero, kad esu ka vertingo mačiusi LT šokio scenoje, tai buvo arba B. Letukaites darbai arba Loros Juodkaites.. Contemporary trijules projekto dar nespejau pamatyt, bet kažkaip jauciu, kad jis išsiskiriantis musu padangeje (geraja prasme)..
O šiaip, tai tikrai manau, kad menas gal ir neprivalo žiūrovo linksmint, bet turi kažka jam duoti – vertinga žinute, įkvėpima, estetinį pasigėrėjima, susimastyma, nusiraminima ar dar kažka.. O menininkus nešančius į scena „grūza”, kuriančius savitiksli mena ir vienkartinius spektaklius (nes i antra giminės ir artimieji jau matyt nebeateis) belieka tik užjausti, kad šiuos pasaulis įkvepia „tapyti” tik tokiom niūriom spalvom, natom ir t.t..
Jurga, gali kalbeti uz save ir savo draugu buri,bet uz visus nekalbek. nepatinka, neik, ir Ruta neik, cia neprivaloma. vieniems tai „gruzas”, kitiems, deja, ne. ir as labai dziaugiuosi, kad turit kas patinka. ten, ir reikia eiti, kur patinka jums. ir aciu, tikrai, uz toki ypatinga demesi!
Rūta, aš nuoširdžiai linkiu Jums sėkmės ir pirmiausia – kūrybinės. Kiekvienas menininkas turi laisvę kurti ką jis nori, kaip ir kiekvienas žiūrovas, vertinti tai kas patiekiama jam į viešumą. Nepriimkit viso to labai asmeniškai, nes ši diskusija nėra konkrečiai apie Jūsų spektaklį, aš jo net nemačiau..
Jei Jūs tikite tuo ką darote – tada džiaugiuosi už Jus, kaip ir džiaugiuosi tuo, kad iškilo ši diskusija, kuri galbūt sukels Jums/mums kažkokių minčių, o jei ir ne – taip pat nieko blogo, tiesiog grįšime visi prie savo darbų ir gražinsime pasaulį kas kaip išmano ;)
ir, deja nei giminiu, nei artimuju nebuvo nei vieno, tai gal kaip tik i antra dar suirinks visi artimieji.ir iskelta diskusija, rodo, kad dave. aciu jums!
Jurga, menas reikalingas tam, kad susidurtume su savo riba, ir turetume galimybe arba likti savo remuose, arba perlipti juos, ir nei vienas, nei kitas nera nei gerai, nei blogai, nes kiekvienas turi savo kelia ir tuo keliu turi eiti, kiekvienam savo laikas. O kadangi minejai Pina Bausch, tai ji kurybos pradzioje buvo nusvilpta visuomenes mases, kuri nesuprato kam toks menas reikalingas, nes jis jiems nieko neduoda… tik, Aciu Dievui, kad atsirado kas ja suprato, palaike ir ji nenusispjove i viska.
Sekmes!
Ruta, pati esu kartojusi panašias šablonines frazes šimtus kartu, kad mes tobulejome tik išeje is savo komforto zonas. Pati esu gynusi diskusijose ivairius menininkus, kurie savo kuryba priverčia mus peržengti savo pačių ribotumą ir kažką naujo atrasti, net jei ir skaudžiai, net jei ir sukelianti didelį nepatogumo ar nesaugumo jausmą. Bet aš šią diskusija iškėliau dėl kitokio meno. Dėl tokio, kuris nieko nepadeda naujo nei suprasti nei atrast, kuris kelia tik labai vienpusius jausmus – nuobodulį, tamsą ir mintis „kas čia apskritai vyksta” ir „kiek ilgai jie čia dar mus kankins?”. Apie tokį meną, kurį patyrus išsineši daug daugiau tamsos ir vidinės destrukcijos, nei atsinešei, nesuprasdamas viso to prasmės..
butent, Jurga, as ir ironizavau savo performanse musu kankinio dalia, kuria mums uzkoduoja musu religija musu gimimu.todel ir buvo pasirinkta tema kriksto sakramentas,ar tikrai mes tik gime jau nuodemingi ir turim visa gyvenima sliauzioti ir kalti sau i krutine kaltas, kaltas, kaltas ir prasyti nuolatinio atleidimo… kodel negalima tiesiog myleti, megautis,kvepuoti, jausti, isgyventi gyvenima, kodel reikia viska sureiksminti, vietoj to, kad eitume, stebetume ir kvepuotume, bet nekalbu apie „tusus” ir vartotojiskuma(cia ne tai), kalbu apie tikejima, bet ne religija.kad iseje is performanso su susuktais viduriais(kam juos susuko),pamastytu ar jam tikrai patinka kankinio dalia? ir labai dziaugiuosi, kad Rutai Zaliajai(kuri mate performansa ir siek tiek brukstelejo) kankinio dalia nepatinka, bet nereikia ir bijot gyventi ir galvos nepamesti tame.
Rūta, aš Jus labai gerbiu jau vien už tai, kad leidžiatės su mumis į šią diskusiją, kad oriai ginate savo poziciją, kūrybą. Jei Jūsų spektaklio idėja kaip tik apie tai, apie ką mes diskutuojame, reiškias mes mąstome panašiai (apie kankinio dalią). Būtent dėl to, man nereikia eiti stebėti Jūsų kūrybos, o reikia eiti ten, kur rasiu tai ko dar nežinau, ko dar nesu patyrusi, kad kaip Jūs sakėt „susidurčiau su savo riba”.
Na, o Jums linkiu, kad Jūsų spektaklį aplankytų kuo daugiau „kankinių”, kurie suprastų esminę „6tas pirštas:“ idėją ir pasidarytų iš viso to vertingas išvadas ;)
Taip, Jurga, ir aciu.