Praeitą savaitę Menų spaustuvėje į premjerą pakvietė šokio teatras AIROS – apie būtį šiapus ir anapus kalbėjo naujasis šokio spektaklis “Stiklo sodai”.
Užauginusi ne vieną Lietuvos šiuolaikinio šokio atlikėjų kartą režisierė Aira Naginevičiūtė „Stiklo sodams” pasirinko šokėjus, kurie kūno judesiais geba perteikti vidinį pasaulį, apnuoginti žmogaus esmę: scenoje savus pasaulius demonstravo bene didžiausi Lietuvos šiuolaikinio šokio talentai – Rūta Butkus, Goda Laurinavičiūtė, Gytis Ivanauskas, Erika Vizbaraitė. Naginavičiūtė, kurdama choreografiją, artimą Lietuvos metaforinio teatro tradicijai, neretai bendradarbiauja ir su aktoriais – „Stiklo soduose” matome ir aktorių Valentiną Novopolskį, įkūnijantį vieną iš personažų.

Prisipažinsiu, jog nesu didelė šiuolaikinio šokio žinovė ir, nors neaplenkiu mūsuose rodomų garsiausių šokio spektaklių ar vieno kito šiuolaikinio šokio festivalių metu atvežtinių kūrėjų darbų, vis tiek laikau save diletante šioje srityje. Tad mano įspūdžiai iš „Stiklo sodų“ bus tik eilinio žiūrovo nuomonė, be didelių pretenzijų į rimtas šio spektaklio refleksijas.

„Stiklo sodai“ nuo pirmų akimirkų žavi įspūdinga „stikline“ scenografija, kurią kūrė Arūnas Adomaitis. Šokėjai pradeda šokį ore kabančiuose permatomuose, plastikiniuose „kokonuose”. Neskubriais, mažais judesiais jie lyg iš karšto stiklo, kiekvienas „lieja“ savo unikalius vaidmenis. Kai „kokone“ pasidaro per ankšta, šokėjai iššliaužia į sceną tarp tirpstančių ledo skulptūrų, kur tęsia savo pasirodymą.

Žinau, kad Aira Naginevičiūtė yra viena talentingiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėja, apdovanota aukščiausiu teatro apdovanojimu – Kultūros ministerijos premija, auksiniu scenos kryžiumi už spektaklį „Processus“, žinau, kad jos kuriamas šokis suvokiamas ne vien kaip techniniu, estetiniu pagrindu funkcionuojantis darinys, kad ji kuria konceptualų šokį, kaip mąstymo ir matymo būdą. Tačiau paskutiniuose Airos kurtuose spektakliuose pastebiu vieną tendenciją – jos kūryba ypatingai makabriška ir net destruktyvi. Matyt, ne veltui ji praminta „juodąja choreografe“.

Šiaip jau nesu iš tų žiūrovų, kuriems mene reikia tik tuščiavidurių efektų, linksmybės ir šviesių potėpių, nebijau mene nepatogumo ar nesaugumo jausmo, bet „Stiklo soduose” tikrai yra perviršis kažko, kas kelia neigiamus jausmus. Aš galiu neatpažinti visų pasąmonės srautų, metaforų, užkoduotų choreografiniuose judesiuose, bet žiūrovas visada jaučia kūrėjų perduodamą emociją. Tiek „Melancholijos bokštuose“ (2013 m.), tiek “Stiklo soduose” aš patyriau panašų jausmą, įspūdį, kurį norisi apibūdinti kaip nesibaigiančių konvulsijų srautą, į nieką neišaugantį ir niekur nevedantį.. Šie du spektakliai net naudojamais įvaizdžiais, scenografija (galvos, erdvėje kabančios žmonių skulptūros) šiek tiek panašūs. Pirmas penkiolika minučių dar visai įdomu tai stebėti, bet vėliau imi žiovauti, nes scenoje nevyksta jokios dinamikos, o jei ir kažkas keičiasi, matyt, taip sunkiai pastebimai, jog tai supranta tik patys kūrėjai ir šokėjai.  Todėl man atrodo, kad Airos kuriami spektakliai tarsi būtų kuriami tik sau, dėl savęs. Žiūrovas turėtų būti ypatingai išprusęs ne tik šokio, bet ir metaforinio teatro interpretavimo srityje, kitaip jis nėra pajėgus „skaityti“ šokėjų kūnų kalbą. Kažką daugiau, giliau suprasti nepadeda net prieš tai perskaitytas spektaklio aprašas, teigiantis, kad šis kūrinys – „tai tarsi judantis paveikslas, kuriame stiklo metaforos pagalba atskleidžiama trapi ir permatoma riba tarp žmogiškos egzistencijos “šiapus ir anapus”, kad nuolat eksperimentuojanti, ieškanti naujų formų ir “gylio” šokyje choreografė ir šįkart stebins ne gražiais kūnais ir efektingais judesiais, o precizišku žmogiškos būties pjūviu.”

Spektaklį galima pagirti už tai, kad gavosi labai vizualus, vienalytis šokio, muzikos, scenografijos lydinys, perteikiantis stiklinio pasaulio iliuzijos vaizdinį. Norisi pagirti ir spektaklio muziką, kurią kūrė kompozitorius Vladas Dieninis ir grupė “cutthroats” – jų muzika tikrai padėjo ištverti spektaklį ir bent jau užsimerkus išgirsti, kaip skamba stiklo sodai. Na, o Airos Naginevičiūtės sunkioji choreografija, matyt, pakeliama tik ypatingiems metaforinio šokio gurmanams (nesinori gi sakyti „mazochistams”).